Emigracija nenumalšino noro grįžti

Emig­ra­ci­ja ne­nu­mal­ši­no no­ro grįž­ti

Jau 14 me­tų iš Kel­mės ra­jo­no Už­ven­čio mies­te­lio ki­lu­si Vi­ta Či­ček gy­ve­na sve­tur. Iš pra­džių Vo­kie­ti­jo­je, da­bar Ny­der­lan­duo­se, Hel­mon­do mies­te. Po­nia Vi­ta iš pra­džių į už­sie­nį va­žia­vo už­si­dirb­ti pi­ni­gų moks­lams. Da­bar sve­tur gy­ve­na dėl vai­kų. Kai vai­kai baigs moks­lus ir at­si­stos ant ko­jų, su vy­ru ke­ti­na grįž­ti į Lie­tu­vą.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Te­ko skin­ti ir gry­bus

Vi­ta Či­ček bai­gė Šiau­lių uni­ver­si­te­tą, kur įgi­jo pra­di­nio ir iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo pe­da­go­gės spe­cia­ly­bę. Sve­ti­mo­je ša­ly­je iki dar­bo pa­gal spe­cia­ly­bę te­ko nuei­ti il­gą ke­lią.

Vo­kie­ti­jo­je mo­te­ris slau­gė se­ne­lius. Kai iš­te­kė­jo, su vy­ru Er­dal per­si­kė­lė gy­ven­ti į Ny­der­lan­duo­se, ne­to­li Vo­kie­ti­jos, esan­tį Hel­mon­do mies­tą. Mat, ne­to­lie­se, prie Vo­kie­ti­jos sie­nos esan­čia­me Ven­lo mies­te bu­vo įsi­tvir­ti­nę vy­ro tė­vai ir ki­ti ar­ti­mie­ji.

Ny­der­lan­duo­se po­nia Vi­ta ėmė­si pa­pras­čiau­sių dar­bų – sky­nė gry­bus. Kal­bė­jo vo­kiš­kai, o į ne­kal­ban­čius olan­diš­kai vie­ti­niai žiū­ri skep­tiš­kai. Kai gy­ve­ni­mas pri­ver­tė, ji kal­bą iš­mo­ko per vie­ne­rius me­tus. Be­je, tuo­met kal­bos kur­sai bu­vo ne­mo­ka­mi. Da­bar imig­ran­tams rei­kia mo­kė­ti.

Ga­vo dar­bo se­ne­lių na­muo­se. Vė­liau įsi­dar­bi­no pa­gal spe­cia­ly­bę – vai­kų dar­že­ly­je. Dir­bo su kū­di­kiais.

Kai gi­mė sū­nus, lie­tu­vai­tė lai­kė­si sa­vų tra­di­ci­jų – no­rė­jo jį il­giau paau­gin­ti. Te­ko at­si­sa­ky­ti dar­bo pa­gal spe­cia­ly­bę. Dir­bo va­ka­rais sa­lo­tų fa­sa­vi­mo fab­ri­ke. Ny­der­lan­duo­se kū­di­kiui au­gi­nti ga­li­ma gau­ti tik 16 sa­vai­čių ato­sto­gų. Dau­ge­lis dir­ban­čių mo­te­rų to­kio am­žiaus vai­kus ati­duo­da į vai­kų dar­že­lį. Vi­si vai­kų dar­že­liai pri­va­tūs. Kkai ku­riuos įkū­ru­sios stam­bios bend­ro­vės, o kai ku­riuos – žmo­nės sa­vo na­muo­se.

Įkū­rė vai­kų dar­že­lį

Kai sū­ne­lis paū­gė­jo, pe­da­go­gė sa­vo na­muo­se ry­žo­si įkur­ti pri­va­tų dar­že­lį. Be­je, prieš tai te­ko baig­ti spe­cia­lius kur­sus.

Pri­va­tiems dar­že­liams rei­ka­la­vi­mai nė­ra la­bai di­de­li. Svar­biau­sia, kad ma­žy­liams bū­tų su­kur­tos sau­gios są­ly­gos: lo­vy­tės ir ki­ti bal­dai be ašt­rių kam­pų, pa­slėp­tos che­mi­nės me­džia­gos, įreng­ti dū­mų de­tek­to­riai, pa­ka­bin­tas eva­kua­ci­jos pla­nas.

Karš­to mais­to nei di­de­liuo­se, nei šei­my­ni­niuo­se dar­že­liuo­se vai­kams ne­duo­da­ma, to­dėl nė­ra di­de­lių hi­gie­nos rei­ka­la­vi­mų vir­tu­vei. Vai­kai pa­tys te­pa­si su­muš­ti­nius. Ska­ti­na­mi val­gy­ti daug duo­nos, nes duo­na – svei­ka.

Karš­tą mais­tą olan­dai val­go tik va­ka­re, kai grįž­ta po dar­bų ir ne­rei­kia nie­kur sku­bė­ti. Jei dar­že­lį lan­ko ki­tų tau­ty­bių vai­kai, pa­vyz­džiui, len­kai, ku­rių tė­ve­liai no­ri, kad vai­kai pie­tums val­gy­tų šil­tą pa­tie­ka­lą, įde­da mais­to į dė­žu­tę. Per pie­tus mais­tas pa­šil­do­mas.

Apsk­ri­tai dar­že­liuo­se li­guis­tai ne­žiū­ri­ma, kad vai­kas už­si­gaus, na­mo pa­reis su gu­zu ar mė­ly­ne. Dėl to nie­kas ne­be­ke­lia pro­ble­mų. Kaip tik sten­gia­ma­si, kad vai­kas kuo grei­čiau tap­tų sa­va­ran­kiš­kas. Nė me­tu­kų ne­tu­rin­tiems ma­žy­liams lei­džia­ma ger­ti iš puo­de­lio, lai­pio­ti. Pie­tų mie­gas pri­va­lo­mas tik iki dve­jų me­tų.

La­biau at­si­žvel­gia­ma ir į vai­ko no­rus. Dar­že­liai įreng­ti taip, kad kū­di­kiams bū­tų kuo dau­giau veik­los, kad jie grei­čiau ir ge­riau vys­ty­tų­si. Nuo ket­ve­rių me­tų vai­kai jau pra­de­da lan­ky­ti mo­kyk­lą.

Vai­ko iš­lai­ky­mas dar­že­ly­je čia at­siei­na apie 800–900 eu­rų, ta­čiau be­veik vis­ką kom­pen­suo­ja vals­ty­bė.

Sa­vas vers­las po­niai Vi­tai pui­kiai se­kė­si. Pri­va­čia­me dar­že­ly­je ga­lė­jo priim­ti še­šis vai­kus. Už va­lan­dą tė­vai mo­ka po pen­kis eu­rus. Ten­ki­no ir pa­ja­mos, ir pa­ts dar­bo po­bū­dis. Ta­čiau il­gai­niui na­mie trū­ko pri­va­tu­mo, to­dėl Či­če­kų šei­ma nu­spren­dė pri­va­tų dar­že­lį už­da­ry­ti.

Da­bar dvie­jų vai­kų ma­ma dir­ba in­ter­ne­ti­nė­je par­duo­tu­vė­je. „Te­ko iš­ban­dy­ti vi­so­kiau­sių dar­bų. Bai­giau net kos­me­to­lo­gių kur­sus. Jau­nys­tė­je no­rė­jau bū­ti kir­pė­ja, o tė­vai la­bai ska­ti­no siek­ti aukš­to­jo moks­lo. Jų ir pa­klau­siau. Ta­čiau da­bar kar­tais pa­gal­vo­ju, jog tu­rint kir­pė­jos spe­cia­ly­bę sve­ti­mo­je ša­ly­je gy­ven­ti bū­tų pa­pras­čiau“, – svars­to po­nia Vi­ta.

Sve­tur gy­ve­na dėl vai­kų

Ny­der­lan­duo­se mi­ni­ma­li al­ga sie­kia pu­sant­ro tūks­tan­čio eu­rų į ran­kas. Vy­ras dir­ba mė­sos par­duo­tu­vė­je, po­nia Vi­ta dir­ba ne vi­su eta­tu.

„Mo­te­riai dar­bo už­ten­ka ir na­muo­se. Daug ma­mos lai­ko pa­rei­ka­lau­ja vai­kai. Sū­nų ve­žio­ju į fut­bo­lo tre­ni­ruo­tes, plau­ki­mo pa­mo­kas. Nuo ket­ve­rių me­tų kiek­vie­nas vai­kas lan­ko plau­ki­mo pa­mo­kas, įgy­ja dip­lo­mą, kai ku­rie gau­na net gel­bė­to­jų dip­lo­mus. Vai­kai čia lan­ko dau­gy­bę įvai­riau­sių bū­re­lių“, – pa­sa­ko­ja po­nia Vi­ta.

Ir dir­bant ne vi­su eta­tu, šei­mai už­ten­ka pi­ni­gų pa­ten­kin­ti sa­vo po­rei­kius. Kiek­vie­nais me­tais ga­li par­vyk­ti į Lie­tu­vą, kar­tais net po du – tris kar­tus. Ki­tą ato­sto­gų da­lį šei­ma lei­džia ke­liau­da­ma, il­sė­da­ma­si šil­tuo­se kraš­tuo­se.

Kai ku­rių pro­duk­tų kai­nos čia ma­žes­nės ne­gu Lie­tu­vo­je, nors Ny­der­lan­dai lai­ko­mi vie­na iš bran­ges­nio pra­gy­ve­ni­mo ša­lių Eu­ro­po­je. O žmo­nių pa­ja­mos – ne­pa­ly­gi­na­mai di­des­nės ne­gu lie­tu­vių. Net pa­pras­tų pro­fe­si­jų žmo­nės tu­ri ga­li­my­bę už­dirb­ti iki tri­jų tūks­tan­čių eu­rų per mė­ne­sį. Ne­pil­na­me­čiams vai­kams kas mė­ne­sį mo­ka­mi 60 eu­rų ki­šen­pi­ni­gių ir kas ket­vir­tį po 230 eu­rų vai­ko pi­ni­gų.

Ta­čiau būs­to Ny­der­lan­duo­se Či­če­kų šei­ma ne­per­ka. Būs­tą nuo­mo­ja­si, nes tu­ri pla­nų grįž­ti į Lie­tu­vą. Kol kas Ny­der­lan­duo­se gy­ve­na dėl vai­kų. Čia gi­męs sū­nus ne­mo­ka lie­tu­vių kal­bos. Su­si­kal­ba su tė­vais, se­ne­liais, ta­čiau Lie­tu­vo­je tu­rė­tų pra­dė­ti vis­ką iš nau­jo. De­šimt­me­tis ber­niu­kas sva­jo­ja tap­ti iš­ra­dė­ju.

Duk­rai 19 me­tų. Į Ny­der­lan­dus ji at­va­žia­vo bū­da­ma še­še­rių. Čia jau bai­gė vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Da­bar mo­ko­si aukš­tes­nio ly­gio mo­kyk­lo­je, kad ga­lė­tų įsto­ti į aukš­tą­ją mo­kyk­lą. No­ri mo­ky­tis me­di­ci­nos, tap­ti ope­ra­ci­jų asis­ten­te.

Apie 90 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų tu­rin­tis Hel­mon­do mies­tas, ku­ria­me gy­ve­na šei­ma, yra Šiau­rės Bra­ban­to pro­vin­ci­jo­je, ne­to­li Vo­kie­ti­jos sie­nos. To­dėl šei­ma kar­tais va­žiuo­ja į Vo­kie­ti­ją ap­si­pirk­ti. Čia dau­ge­lis da­ly­kų kai­nuo­ja pi­giau ne­gu Ny­der­lan­duo­se.

„Iš­ver­tus į lie­tu­vių kal­bą, mū­sų mies­to pa­va­di­ni­mas reiš­kia „pra­ga­ro bur­na“. Iš da­lies šis pa­va­di­ni­mas pa­tei­si­na­mas, nes lai­ko­ma, jog čia di­de­lis nu­si­kals­ta­mu­mas. Mat pri­va­žia­vę la­bai daug ma­ro­kie­čių ir ki­tų sve­tim­ša­lių, – pa­sa­ko­ja V. Či­ček. – Mes to di­de­lio nu­si­kals­ta­mu­mo kaip ir ne­jau­čia­me. Ta­čiau pa­tys olan­dai ta­po už­da­res­ni, ne to­kie drau­giš­ki. Ma­tyt, pa­var­go nuo tos mul­ti­kul­tū­ros. Juo­lab, kad čia nė­ra at­ski­rų, tik olan­dų ap­gy­ven­din­tų kvar­ta­lų.“

Gy­ve­ni­mas be Tė­vy­nės: pliu­sai ir mi­nu­sai

– Jau 14 me­tų gy­ve­na­te emig­ra­ci­jo­je? Ko­kie emig­ran­to gy­ve­ni­mo pliu­sai ir mi­nu­sai?

– Ste­biuo­si lie­tu­vai­čių emig­ra­ci­jos mas­tais pa­sta­ruo­ju me­tu. Mū­sų mies­te iki šiol pa­ži­no­jau tik vie­ną lie­tu­vę. Da­bar jų spar­čiai dau­gė­ja. Nors ly­ja čia kar­tais daž­niau ne­gu Lie­tu­vo­je. Ir gau­ti dar­bą nė­ra taip leng­va. Anks­čiau olan­dai bū­da­vo drau­giš­kes­ni ir to­le­ran­tiš­kes­ni. O da­bar, nuė­jus į dar­bo po­kal­bius, ne­re­tai duo­da su­pras­ti, jog į dar­bą priims tik olan­dą.

Gy­ve­ni­mas čia nė­ra leng­vas. La­bai daug biu­rok­ra­ti­jos. Kas­dien iš įvai­riau­sių ins­ti­tu­ci­jų gau­ni po ke­lis laiš­kus. Pri­va­lai su­tvar­ky­ti ai­bes vi­so­kiau­sių for­ma­lu­mų. Kar­tais va­lan­da ir mi­nu­tė tam­pa auk­so ver­tės, jei­gu no­ri vis­ką su­spė­ti.

Pliu­sas – už­mo­kes­tis už dar­bą ir ga­li­my­bė gy­ven­ti oriau, ne­jau­čiant fi­nan­si­nės įtam­pos. Me­di­kams, tei­si­nin­kams, aukš­tų­jų mo­kyk­lų dės­ty­to­jams čia mo­ka­mas įdė­toms pa­stan­goms ir at­sa­kin­gai pro­fe­si­jai adek­va­tus at­ly­gi­ni­mas. Nesk­riau­džia­mi ir ki­tų pro­fe­si­jų žmo­nės. Kiek­vie­nas, tu­rė­da­mas dar­bą, čia ga­li ge­rai gy­ven­ti.

– Svars­to­te ga­li­my­bę grįž­ti į Lie­tu­vą. Ar ne­sun­ku bus iš nau­jo adap­tuo­tis?

– Svars­to­me, nes la­bai pa­siilgs­tu šei­mos. Kar­tais taip no­rė­tų­si nu­bėg­ti iš­ger­ti ka­vos puo­de­lio pas ma­mą.

Ži­no­ma, da­bar jau sun­kiai adap­tuo­čiau­si Lie­tu­vo­je. Per 14 me­tų emig­ra­ci­jo­je su­si­for­ma­vo ki­ti įpro­čiai, pri­pra­tau prie ki­to­kios tvar­kos. Bau­gi­na ir nei­gia­mas Lie­tu­vo­je li­ku­sių žmo­nių po­žiū­ris į emig­ran­tus. Esą mes pa­li­ko­me Tė­vy­nę, iš­va­žia­vo­me. Ne kiek­vie­nas yra vers­lus ir su­ma­nus, kad ga­lė­tų kur­ti vers­lą Lie­tu­vo­je. Dau­ge­lis su­tver­ti sam­do­mam dar­bui. O dar­bo Lie­tu­vo­je trūks­ta ir už jį ne­mo­ka­ma tiek, kiek jis ver­tas.

To­dėl ma­nau, jog į Lie­tu­vą grį­ši­me tik su­lau­kę pen­si­jų.

– Ar, kai grįž­ta­te į Lie­tu­vą, ma­to­te ko­kių tei­gia­mų po­ky­čių?

– Lie­tu­va gra­žė­ja. Kei­čia­si į ge­rą­ją pu­sę. Daug šva­res­nė ir gra­žes­nė už Olan­di­ją. Ten su­va­žia­vę ki­ta­tau­čiai ne­ger­bia jų su­kur­to tur­to, ter­šia ap­lin­ką, nie­ko ne­ver­ti­na. Pa­tys olan­dai la­bai tvar­kin­gi, ska­ti­na gerb­ti ir sau­go­ti gam­tą, rū­šiuo­ti šiukš­les, va­ži­nė­ti elekt­ra va­ro­mais au­to­mo­bi­liais, su­teik­ti daik­tams ant­rą gy­ve­ni­mą ir mais­tą val­gy­ti taip, kad ne­bū­tų li­ku­čių.

La­bai ger­biu ir pa­tei­si­nu šian­die­ni­nės Lie­tu­vos val­džios spren­di­mus dėl pre­ky­bos al­ko­ho­liu ap­ri­bo­ji­mo, dėl vais­tų priei­na­mu­mo ma­ži­ni­mo. Gal to­dėl, kad prie to­kios tvar­kos pri­pra­tau Ny­der­lan­duo­se...

Ten pas šei­mos gy­dy­to­ją ga­li­ma pa­tek­ti tą pa­čią die­ną. Bet pas siau­res­nės sri­ties spe­cia­lis­tą ga­li tek­ti lauk­ti ir mė­ne­sį. Jei­gu la­bai blo­gai jau­tie­si, ga­li­ma pa­si­kvies­ti grei­tą­ją pa­gal­bą. Ta­čiau, jei­gu rim­tos li­gos me­di­kai ne­ras, ga­li tek­ti su­si­mo­kė­ti už pa­slau­gą, o gal net bau­dą, kam be rei­ka­lo kvie­tei­si.

Vais­tų taip pat taip lais­vai ne­nu­si­pirk­si – ne­bent pa­ra­ce­ta­mo­lį.

– Ko ga­lė­tu­me pa­si­mo­ky­ti iš olan­dų?

– Pir­miau­sia drau­giš­ku­mo. Kai po il­ges­nio lai­ko grįž­ti į Lie­tu­vą, la­bai šo­ki­ruo­ja su­si­rau­ku­sios ka­si­nin­kės, pa­niu­rę žmo­nės gat­vė­je.

Ir – pa­gar­bos se­nat­vei. Ny­der­lan­duo­se tie­siog to­bu­li se­ne­lių na­mai. Kiek­vie­nas žmo­gus ten tu­ri at­ski­rą pri­va­čią erd­vę, bu­tą su vir­tu­ve, mie­ga­muo­ju ir sve­tai­ne. Se­ne­lių na­mų gy­ven­to­jams or­ga­ni­zuo­ja­ma daug įdo­mių už­siė­mi­mų, ke­lio­nių, eks­kur­si­jų. Pri­žiū­ri­mi me­di­kų, ne­pa­ti­rian­tys nuo­bo­du­lio ir vie­nat­vės se­ne­liai il­gai gy­ve­na ir džiau­gia­si jiems dar li­ku­siu lai­ku.

Se­ne­lius ten slau­go la­bai daug sa­va­no­rių. Jų pri­skai­čiuo­ja­ma apie 450 tūks­tan­čių. Jie pa­de­da se­ne­liams nuei­ti į par­duo­tu­vę, kar­tu ei­na pa­si­vaikš­čio­ti, pa­ly­di į ki­ną, su jais pa­lo­šia kor­to­mis ar ki­tus sta­lo žai­di­mus. Tai da­ro be jo­kio at­ly­gio. To rei­kė­tų pa­si­mo­ky­ti ir lie­tu­viams.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Iš Kel­mės ra­jo­no ki­lu­siai pe­da­go­gei Vi­tai Či­ček Ny­der­lan­dai ta­po na­mais. Ta­čiau jie neats­to­ja Tė­vy­nės ir čia li­ku­sių ar­ti­mų žmo­nių.

Šei­mos šven­tė.

Či­če­kų šei­ma ger­bia skir­tin­gas sa­vo ša­lių kul­tū­ras ir tra­di­ci­jas.

Ny­der­lan­dai gar­sė­ja gė­lė­mis.

Vi­ta kas­met kur nors ke­liau­ja.

Poil­sis su sū­nu­mi gra­žia­me gam­tos kam­pe­ly­je.