Naujausios
Skambutis – apie karą
Elektroniniai laiškai į D. Matiukienės elektroninio pašto dėžutę iš Ukrainos dabar neskrenda taip dažnai, kaip galbūt norėtųsi – karo purtomoje šalyje, kaip viename iš laiškų yra rašęs A. Balanda, labai daug darbo: pagreitinta tvarka Karo diplomatinėje akademijoje, kurioje jis dėsto, tenka ruošti karius, o paskui – pagalba nuo karo nukentėjusiems tautiečiams, dingusių žmonių paieškos Bučoje, Borodiankoje ir Makarive, begalės kitų darbų.
Vis dėlto radęs laisvesnę minutėlę, pasak pašnekovės, senas pažįstamas būtinai brūkšteli kelias eilutes apie padėtį Ukrainoje.
D. Matiukienė, prisiminusi prieš penkerius metus įvykusią pažintį, ukrainiečių Anatolijaus ir Svitlanos šeimai paskambino pirmosiomis Rusijos Ukrainoje pradėto karo dienomis. Pasiteiravo, kokia padėtis ir kokios pagalbos reikėtų.
Tiesiogiai iš šio ukrainiečio išgirdo, kad jo šalis yra bombarduojama, kad vasario 25 dieną abu su žmona, dar pasiėmę dvimetį kaimynų vaiką, išvyko iš Kyjivo, nes jis, Anatolijus, sužinojo esantis „juodame sąraše“. Išvyko į kaimą, į šeimos sodybą, kur, tikisi, būsią saugiau.
„Aš paklausiau, kas į tą sąrašą įrašė. Jis atsakė „savi“, – pirmą pokalbį telefonu prisimena ponia Danutė.
Paskui jų bendravimas persikėlė į elektroninius laiškus. Pirmuosiuose sužinojo, kad Balanda sūnus, aukšto rango karininkas, ir giminaitis tarnauja Odesoje.
D. Matiukienė su vyru Česlovu laiškuose ne sykį kvietė šeimą, artimuosius, kol karas aprims, atvykti į Lietuvą, į Šiaulių rajoną. Bet ukrainietis teigė esantis reikalingas Tėvynėje. Dėkojo Lietuvai ir lietuviams už palaikymą, pagalbą ir pabėgėlių nuo karo priglaudimą.
Maloni pažintis ir pagalba
Ukrainiečių Anatolijaus ir Svitlanos Balandų pažintis su D. Matiukiene ir jos kolege užsimezgė prieš penkerius metus ilsintis Egipte.
„Netikėtas atsitiktinis pokalbis mus suartino sužinojus, kad A. Balanda studijavo aukštojoje karinėje mokykloje Charkive tuo laiku, kai ten pat teisės mokslus studijavo mano kartu atostogaujanti kolegė“, – prisiminė pašnekovė.
Paskui kalba pasisukusi apie Nepriklausomybę.
„Pasakiau, kad netikiu, jog Ukrainai pavyks išsprūsti iš Rusijos glėbio. Jis paklausė, kodėl taip sakau, pasakė, jog tuo tiki, nes studentai, su kuriais dirba, nusiteikę eiti Europos link, pasiteiravo, kaip tai pavyko pasiekti Lietuvai. Pasakiau, kad mūsų buvo kitas laikas, tada sovietų sąjunga pati byrėjo“.
Pažinties pradžioje kalba užsimezgė ir apie Šiaulių karo ligoninei vadovavusį žydų kilmės gydytoją Vladimirą Kacmaną bei jo žmoną Tatjaną, su kuriais D. Matiukienės šeima draugavo ir kurie, į Lietuvą atėjus Nepriklausomybei, išvyko į Ukrainą, į Vinicą. Išvažiavę parašė, kad abu dirba ligoninėje, o paskui ryšys nutrūko.
„Kai papasakojau, kad apie šią šeimą nežinau nieko, Anatolijus pažadėjo pavesti savo Karo akademijos studentams užduotį surasti tą šeimą“.
Po pusmečio šiaulietė gavo laišką, kad gydytojas V. Kacmanas miręs, kad pavyko surasti jo kapą, kad padėjo gėlių. O žmonos Svitlanos nerado, gal ji, vyrui mirus, išsikraustė.
Po šio laiško lietuvių ir ukrainiečių ryšys nutolo. Iki viską sujaukusio karo – vasario 24-osios.
Eilutės, skirtos Lietuvai
Taigi vasario pabaigoje draugiškas tiltas Lietuva–Ukraina atsinaujino.
Įvykius Ukrainoje kasdien sekančiai bei šią šalį visomis išgalėmis palaikančiai D. Matiukienei adresuotuose elektroniniuose laiškuose V. Balanda ne tik pasakojo apie siaubingą Ukrainos šiandieną, okupantų traiškomus, sprogdinamus ir kankinamus žmones, sugriautus, subombarduotus namus, kenčiančius vaikus, bet kaskart rašė esantis dėkingas Lietuvos žmonėms už visokeriopą palaikymą ir pagalbą karo akivaizdoje.
„Šiaulių kraštui“ paskambinusi ponia Danutė sakė jaučianti pareigą pasidalyti emocijomis, skirtomis visiems lietuviams ir Lietuvai. Publikuojame keletą citatų (vertimai į lietuvių kalbą).
„Ačiū už tai, ką jūsų tauta daro dėl Ukrainos. Mums labai svarbu tai, kad Lietuva priėmė sprendimą apmokyti mūsų karius naudoti naujausius NATO ginklus, taip pat svarbus jūsų premjerės Ingridos Šimonytės vizitas į Ukrainą. Tai įkvepia tam, kad mes atsilaikytume“.
„Ačiū už palaikymą, kurį jūs ir jūsų puikioji šalis mums rodo“.
„Kaip malonu žinoti, kad Lietuva išsiuntė iš šalies Rusijos pasiuntinį ir uždarė konsulatą. Kartu mes stipresni. Ačiū jums už palaikymą“.
„Ačiū Lietuvai ir lietuviams už visus gerus darbus, kuriuos darote, kad Ukraina laimėtų. Ypatingai už tai, kad lietuviai aukoja savo santaupas mums reikalingai karinei technikai įgyti. Pradėjau sekti žinias iš Lietuvos, nes rusų okupantai jau ėmė atvirai reikšti pretenzijas jūsų šaliai. Nieko jiems nesigaus, visi jau suprato, kad jie yra banda laukinių ir mes jau žinome, kaip su jais kovoti.“
Danutės šeimą sujaudino šių metų liepos 6 dieną iš Ukrainos gautas elektroninis laiškas: „Širdingai sveikinu su Valstybės diena! Taikos ir pasisekimo jums ir visai mums artimai tautai! Didžiulis ačiū už palaikymą, ypač šiuo nelengvu metu. Mes visada tai atsiminsime ir branginsime. Mes neturėjome Karaliaus Mindaugo, todėl taip ilgai ir kankinančiai einame prie Vakarų demokratijos vertybių“.
O liepos 9 dieną į D. Matiukienės elektroninio pašto dėžutę įkrito lietuvių kalba parašytas laiškas, kuriame tik keli sakiniai: „Laba diena, miela Danute, ačiū! Dronas „Vanagas“ jau Ukrainoje! Labai ačiū!!!“
Pasak pašnekovės, paskutinis bičiulio iš Ukrainos laiškas – ryškiausias padėkos Lietuvai ir lietuviams gestas.
D. Matiukienė tikisi, kad, pagaliau pasibaigus karui, tarp Lietuvos ir Ukrainos nusities ne vienas dviejų taikių šalių draugystės tiltas.
