Naujausios
Rezonansas
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus kalbos tvarkytoja
Autoriaus cituotos kultūrologo Vytauto Rubavičiaus mintys apie kalbą kaip tautos išlikimo garantą globalizacijos fone šiandien yra aktualios kaip niekada. Tačiau skaitytojams, o kartu ir gerbiamam autoriui norėtųsi pateikti šiek tiek daugiau profesinių įžvalgų apie tai, kodėl mūsų miesto fasadai atrodo būtent taip. Dažnai manoma, kad svetimžodžių gausa gatvėse yra Valstybinės kalbos inspekcijos ar savivaldybių kalbos tvarkytojų aplaidumas. Deja, situacija yra sudėtingesnė: tai ne priežiūros institucijų neveiklumas, o galiojančių teisės aktų, kuriuos priima šalies politikai, tiesioginė pasekmė.
Kodėl galimi užrašai užsienio kalba?
Nors Valstybinės kalbos įstatymas numato, kad viešieji užrašai turi būti lietuviški, egzistuoja trys teisinės išimtys, kurios leidžia viešuosiuose užrašuose vartoti užsienio kalbą. Tai:
1. Registruoti prekių ženklai: pagal tarptautines konvencijas ir mūsų šalies įstatymus registruotas prekių ženklas (pvz.: „Hesburger“, „Circle K“, „Coffee Inn“) saugomas toks, koks yra. Svarbu pabrėžti, kad Valstybinis patentų biuras registruoja ženklą nevertindamas jo atitikties lietuvių kalbos taisyklėms. Vertinama tik unikalumas ir savininko teisės. Kai ženklas užregistruojamas, jis tampa privačia nuosavybe. Tad jei verslininkas ant savo kavinės lango užklijuoja užrašą „Good Mood Food“ ir jis yra užregistruotas kaip prekių ženklas, kalbos tvarkytojas neturi teisinio pagrindo reikalauti užrašo „Geros nuotaikos maistas“.
2. Įmonių pavadinimai: Registrų centras registruoja nelietuviškus pavadinimus (pvz.: UAB „Auto moto NG“, UAB „Coffee Address“, MB „Beauty and You“), jei savininkai to pageidauja. Net ir netaisyklingas užregistruotas pavadinimas turi būti vartojamas toks, koks registruotas.
3. Tarptautinio bendravimo reikmės: transporte, muitinėse, viešbučiuose, bankuose, turizmo agentūrose, taip pat reklamos elementuose užsienio kalba leidžiama, jei šalia pateikiamas ne mažesnis užrašas valstybine kalba.
Konkretūs pavyzdžiai: ne viskas yra „svetima“. Verta pažymėti, kad ne visi viešieji užrašai, kurie mums atrodo svetimi, tokie yra iš tikrųjų. Pavyzdžiui, dr. S. Tumėno paminėtas užrašas „Kebabai pas ALI“ yra visiškai taisyklingas: žodis „kebabas“ yra bendrinėje kalboje, o „Ali“ – adaptuotas asmenvardis. „Abrakadabra“ – ne tik tarptautinis žodis, bet ir registruotas prekių ženklas.
Lietuviško greitojo maisto tinklo pavadinimas „Jammi“ taip pat registruotas prekių ženklas. Jo savininkė – UAB „Kulverstukai“. Ir tai nėra korektūros klaida – būtent tokį pavadinimą su trumpąja „u“ įregistravo Registrų centras 2023 m. Tai liūdnas pavyzdys, kai viena valstybės institucija įteisina netaisyklingą formą, o kitos institucijos vėliau yra priverstos tą klaidą toleruoti tiek dokumentuose, tiek viešojoje erdvėje, nes ji jau tapo legaliu juridinio asmens vardu. Kol įmones registruojanti įstaiga neturės prievolės paisyti lietuvių kalbos normų, tol kalbos tvarkytojų darbas bus panašus į kovą su vėjo malūnais.
Kaip vyksta išorinės reklamos kontrolė Šiauliuose?
Savivaldybė nėra pasyvi stebėtoja. Pavyzdžiui, miesto išorinę reklamą tikrinantis Civilinės saugos ir teisėtvarkos skyrius, nustatęs, kad iškabai „HALAL Market“ nebuvo išduotas leidimas, reklamos savininkui nurodė pateikti išorinės reklamos projektą derinti Savivaldybei.
Pateikęs projektą, verslininkas buvo informuotas, kad projektas neatitinka valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojančių teisės aktų. Jam buvo paaiškinta, kad, jei minėtas užrašas yra registruotas prekių ženklas, tuomet būtina pateikti tai įrodantį dokumentą. Be to, paaiškinta, kad tais atvejais, kai prekių ženklas naudojamas vietoje iškabos ir nesutampa su įmonės pavadinimu, šalia prekių ženklo arba bet kurioje kitoje pastato vietoje turi būti valstybine kalba pateikta informacija apie parduodamas prekes ar teikiamas paslaugas.
Rezultatas? Reklamos savininkas į pastabas atsižvelgė, atsiuntė Valstybinio patento biuro pažymą, kad paraiška registruoti prekių ženklą „HALAL Market“ priimta, ir pateikė pakoreguotą projektą, kuriame atsirado lietuviškas tekstas „Halalo parduotuvė“.
Beje, arabų kalbos žodžio „ḥalal“ lietuviška forma „halalas“ teikiama „Tarptautinių žodžių žodyne“. Po planuoto patikrinimo nustatyta, kad restorano „Omar Khayyam“ iškaba pakabinta neturint leidimo. Reklamos savininkui nurodyta reklamos projektą suderinti su Savivaldybe. Nors projektas dar nesuderintas, bet, remiantis turima informacija, restorano iškabos tekstas teisės aktų reikalavimų nepažeidžia. Pavadinimas „Omar Khayyam“ (liet. Omaras Chajamas) – persų poeto, mąstytojo vardo ir pavardės originali forma, o teisės aktai nedraudžia pavadinime vartoti asmens vardą ir pavardę.
Ar toks pavadinimas tinka restoranui? Bet tai jau ne kalbos sritis... Minėto restorano iškaboje šalia persų kalbos žodžio „chaykhana“ (liet. arbatinė) tokio pat dydžio raidėmis pateikta privaloma lietuviška informacija – „Vidurinės Azijos patiekalai“.
Išvada: priežastys slypi ne kontrolėje, o teisėkūroje
Valstybinės kalbos priežiūros institucijos ir savivaldybių kalbos tvarkytojai yra tik teisės aktų vykdytojai, veikiantys pagal įstatymus. Todėl užuot klausus, ką veikia kalbininkai, vertėtų diskutuoti apie gilesnes priežastis: kodėl lietuviškas verslas vis dažniau nusigręžia nuo gimtojo žodžio ir kodėl šalies įstatymų leidėjai vis plačiau atveria duris svetimų kalbų žodžiams, kurių vis daugiau atsiranda miesto gatvėse.
Daugiau informacijos apie išorinės reklamos reikalus, projektų derinimo tvarką ir tai reglamentuojančius teisės aktus galima rasti Savivaldybės interneto svetainės „Kalbos aktualijų“ skyriuje (www.siauliai.lt/news/category/kalbos-naujienos).
