Dėl gyvybės ir pragyvenimo

Dėl gy­vy­bės ir pra­gy­ve­ni­mo

Kel­miš­kė Re­gi­na Šu­tai­tė šian­dien ži­no­ma kaip pa­grin­di­nė ko­vo­to­ja dėl dė­vė­tų dra­bu­žių tur­ge­lio iš­li­ki­mo. Čia ji ir dar ke­lios ko­le­gės už­si­dir­ba pra­gy­ve­ni­mui.

Dar vie­nas jau­nos mo­ters ko­vos lau­kas – prieš tre­jus me­tus diag­no­zuo­ta on­ko­lo­gi­nė li­ga.

Kur­šė­nų vai­kų na­muo­se užau­gu­si Re­gi­na nuo ma­žens įpra­tu­si vie­na siek­ti sa­vo vie­tos po sau­le. Bet kar­tais biu­rok­ra­tų spren­di­mai smo­gia skau­džiau ne­gu li­ga.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Iš bur­nos iš­plė­šia­ma duo­na

Prieš pu­sant­rų me­tų Kel­mė­je pra­si­dė­ju­si dė­vė­tų dra­bu­žių tur­ge­lio nai­ki­ni­mo is­to­ri­ja jau ne kar­tą ap­ra­šy­ta „Šiau­lių kraš­to“ pus­la­piuo­se. De­ja, iki šiol ne­baig­ta.

Val­di­nin­kai Ta­ry­bos na­riams tei­kia vie­ną spren­di­mo pro­jek­tą po ki­to. Ga­lu­ti­nis vi­sų spren­di­mų pro­jek­tų tiks­las – pa­nai­kin­ti pre­ky­bos vie­tą, ku­rio­je par­da­vi­nė­ja­mi dė­vė­ti dra­bu­žiai. Pre­kiau­to­jos mi­na Sa­vi­val­dy­bės ka­bi­ne­tų slenks­čius, da­ly­vau­ja Ta­ry­bos po­sė­džiuo­se, pra­šy­da­mos spren­di­mus prii­man­čių­jų ma­lo­nės.

Kol kas pa­vyks­ta ap­si­gin­ti. Ta­čiau Sa­vi­val­dy­bės kler­kai, iš pra­džių ati­da­vę tur­ge­lio skly­pą par­duo­ti auk­cio­ne, pa­skui šiek tiek at­si­trau­kę, nes vers­li­nin­kės su pro­ku­ro­rų pa­gal­ba ap­gy­nė vie­šą­jį in­te­re­są, da­bar vėl įjun­gė pre­ky­bos vie­tos nai­ki­ni­mo pa­va­rą. Užuot ska­ti­nę ir rė­mę smul­kų­jį vers­lą, jie plė­šia kąs­nį iš kuk­lias al­ge­les dar už­si­dir­ban­čių pre­kiau­to­jų.

„Su­ži­no­ju­si, jog skly­pas, ku­ria­me pre­kiau­ja­me, par­duo­tas, sa­vai­tei at­gu­liau į lo­vą. Pa­na­šiai smo­gė ir ži­nia apie on­ko­lo­gi­nę li­gą“, – pu­sant­rų me­tų se­nu­mo įvy­kius me­na Re­gi­na Šu­tai­tė.

Nuo praė­ju­sių me­tų pa­va­sa­rio jau­na mo­te­ris pa­ni­ro į ko­vą už tur­ge­lio iš­li­ki­mą ir sa­vo ko­le­ges, ku­rios yra gar­baus am­žiaus ir ko­vo­ti joms sun­kiau. Krei­pė­si į pro­ku­ra­tū­rą, kon­sul­ta­vo­si su ad­vo­ka­tais, kruopš­čiai rengia raš­tus ir kal­bas Ta­ry­bos po­sė­džiams, ku­riuo­se svars­to­mas jų vers­lo klau­si­mas.

„Jei ne­bū­čiau ko­vo­ju­si, jau nuo 2012 me­tų bū­tu­me pra­ra­dę pre­ky­bos vie­tą. Tais me­tais, ka­vi­nę ša­lia tur­ga­vie­tės įkū­ru­si vers­li­nin­kė pa­ra­šė pra­šy­mą Sa­vi­val­dy­bei iš­kel­ti dė­vė­tų dra­bu­žių tur­ge­lį. 2014 me­tais ga­vo­me raš­tą, kad ne­le­ga­liai pre­kiau­ja­me. Tuo­met bu­vo įtei­sin­ta pre­ky­bos vie­ta. Už­per­nai ban­dė par­duo­ti skly­pą su vi­so­mis pre­kiau­to­jo­mis. Da­bar no­ri pa­nai­kin­ti pre­ky­bos vie­tą“, – la­ko­niš­kai ko­vos eta­pus ap­žvel­gia po­nia Re­gi­na.

Dau­ge­lis jos klau­sia: „Ko tu dras­kai­si dėl to tur­ge­lio?“ Dras­ko­si, nes skau­da. Iš ko rei­kė­tų gy­dy­tis ir gy­ven­ti? Iš ko­kių lė­šų už­si­tik­rin­ti li­go­niui rei­ka­lin­gas gy­ve­ni­mo są­ly­gas?

„Į la­biau ir ma­žiau my­li­mus gy­ven­to­jus ra­jo­ną skirs­tan­tys val­di­nin­kai tu­rė­tų bent die­ną pa­bū­ti on­ko­lo­gi­jos li­go­ni­nė­je. Ten pa­ma­ty­tų ir su­pras­tų, kaip vis­kas tra­pu“, – sa­ko Re­gi­na.

Kaip žmo­nių tur­gu­je

R. Šu­tai­tė ne­daug te­ži­no apie sa­vo kil­mę. Ži­no tik tiek, kad gi­mė Pa­ne­vė­žy­je. Bet vi­sai ma­žy­tė bu­vo iš­vež­ta į Kur­šė­nų vai­kų na­mus. Čia ir užau­go. Be­veik vi­si jos kla­sės drau­gai bu­vo iš vai­kų na­mų. Stip­ri, ko­vin­ga kla­sė, mo­kan­ti pa­sto­vė­ti už sa­ve. Tie vai­kai au­go ko­lek­ty­ve. Per daug ir ne­pa­si­ge­do tė­vų. Ži­no­jo, jog taip yra ir ki­taip ne­bus.

Pa­me­na, kaip ją, ket­vir­to­kę, vi­siš­kai vie­ną įso­di­no į trau­ki­nį ir iš­siun­tė į „Ar­te­ko“ pio­nie­rių sto­vyk­lą. Ne­bu­vo bai­mės. Nes ži­no­jo, jog nie­kas neiš­ly­dės, ne­prig­laus, neat­sis­vei­kins.

„Kar­tais at­va­žiuo­da­vo įsi­vai­kin­ti no­rin­čios šei­mos. Mus su­sta­ty­da­vo į vie­ną li­ni­ją. Auk­lė­to­ja kiek­vie­ną api­bū­din­da­vo: „Ta gra­ži, bet pra­stai mo­ko­si“, „Tas svei­kas, bet iš­dy­kęs“. Ant ma­nęs sa­ky­da­vo: „Ta ge­rai mo­ko­si, bet ne­gra­ži“. Taip nie­kas ma­nęs ir neį­si­vai­ki­no. Po kiek­vie­nos to­kios „pa­ro­dos“ į kam­ba­rį pa­rei­da­vau žliumb­da­ma“, – nuo­lat grū­di­nu­sį vai­kų na­mų gy­ve­ni­mą me­na po­nia Re­gi­na.

Me­na ir ei­lė­raš­tį, ku­rį dek­la­muo­da­vo per šven­tes:

„Mus su­po ne mo­ti­na, ne

Tė­vy­nė bran­gio­ji mus vys­tė.

Šim­tus se­se­rų aš tu­riu

Ir bro­lių šim­tus su­skai­čiuo­ju.

Tė­vy­ne, Tė­vy­ne, ma­na

Lyg ma­mai ran­kas

Tau bu­čiuo­ju.“

Jį dek­la­muo­da­vo įvai­riau­sio­mis pro­go­mis. O su­si­rin­kę žmo­nės verk­da­vo.

Ta pa­tir­tis vai­kų na­mų gy­ven­to­jus vie­ni­jo.

„Kai bai­gėm mo­kyk­lą ir rei­kė­jo iš­si­skirs­ty­ti, jau­tė­mės kaip iš­dras­ky­ti. Juk tiek me­tų kar­tu kė­lė­me, kar­tu gu­lė­me, kar­tu sė­dė­jo­me prie sta­lo ir mo­kyk­los suo­le. Da­bar kar­tais su­si­ra­šo­me per feis­bu­ką. Kai ku­rie pa­tys įsi­vai­ki­no sve­ti­mus vai­kus. Tu­ri sa­vo šei­mas. Ati­to­lo­me“.

Dėl to­kios vai­kys­tės Re­gi­na ne­jau­čia nuo­skau­dos. Ap­gai­les­tau­ja dėl vie­nin­te­lio – troš­ko bū­ti ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ja. Bet ne­bu­vo kas pa­lai­ko – pa­bū­go sto­ti į Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­ją. Pa­si­rin­ko pre­kių ži­no­vės spe­cia­ly­bę tech­ni­ku­me. Ta­čiau vos bai­gus moks­lus, pre­ky­bos ba­zės iš­siar­dė, ne­bu­vo kur dirb­ti. Te­ko kur­ti sa­vo vers­lą.

„Gal li­ki­mas nuo vai­kys­tės tie­siog pa­ruo­šė šian­die­ni­niams iš­šū­kiams? Juk dir­bu pa­gal spe­cia­ly­bę. Ga­liu pa­kon­sul­tuo­ti klien­tą, pa­žįs­tu me­džia­gas, at­ski­riu ko­ky­biš­ką dra­bu­žį nuo ne­ko­ky­biš­ko“, – svars­to.

„Su­sir­gau ark­liais“

Prie­mies­ti­nio Ku­ke­čių kai­me­lio žmo­nės R. Šu­tai­tę pa­žįs­ta kaip tra­pią, ma­žy­tę mo­te­rį, jo­jan­čią ant ark­liu­ko ar­ba po apy­lin­kes tie­siog ve­džio­jan­čią sa­vo že­mai­tu­ką Al­ta­jų.

Ji ban­do pri­kvies­ti ant ba­tu­tų su­tū­pu­sius kai­mo vai­kus ki­taip pa­žiū­rė­ti į gy­ve­ni­mą, at­si­trauk­ti nuo kom­piu­te­rių ir ki­tų ci­vi­li­za­ci­jos iš­mis­lų ir pa­si­ner­ti į na­tū­ra­lų pa­sau­lį. Vie­ną ki­tą pri­vi­lio­ti pa­vyks­ta. Mo­te­ris tu­ri sva­jo­nę tre­ni­ruo­ti neį­ga­lius vai­kus.

O pa­čiai Re­gi­nai jo­di­nė­ji­mas, bend­ra­vi­mas su sa­vo gy­vū­nu, ku­riam, anot jos, ga­li vis­ką pa­pa­sa­ko­ti, – sa­vo­tiš­ki vais­tai nuo on­ko­lo­gi­nės li­gos.

Jo­di­nė­ji­mu ji su­si­ža­vė­jo, kai nu­ve­žė duk­rą į Kur­tu­vė­nų jo­di­nė­ji­mo mo­kyk­lą. Pa­ma­čiu­si tre­ni­ruo­tę, pa­ti pa­no­ro bent mi­ni­ma­liai pa­si­mo­ky­ti jo­di­nė­ti. Nors jau­tė bai­mę, ta­čiau tre­ne­rio Vy­tau­to Mar­ti­na­vi­čiaus pa­drą­sin­ta iš­mo­ko jo pa­mo­kas. Sep­ty­ne­rius me­tus tre­ni­ra­vo­si, da­ly­va­vo jo­ji­mo var­žy­bo­se. Tu­ri ne­ma­žą ko­lek­ci­ją tau­rių, liu­di­jan­čių apie lai­mė­ji­mus.

Vis­ką pa­kei­tė on­ko­lo­gi­nės li­gos diag­no­zė. Tie­siog nuė­jo pa­si­tik­rin­ti svei­ka­tos ir su­ži­no­jo, jog li­ga jau pa­žen­gu­si. Iš pra­džių at­ro­dė, jog pa­sau­lis ap­si­ver­tė aukš­tyn ko­jom. Ope­ra­ci­ja, che­mo­te­ra­pi­jos, po ku­rių neat­si­ke­li iš pa­ta­lo po dvi – tris die­nas. Pas­kui dar ku­rį lai­ką vos pa­vel­ki ko­jas.

Be to, li­ga at­si­jo­ja žmo­nes į tik­rus drau­gus ir at­si­tik­ti­nius pa­ke­lei­vius. Pa­ke­lei­viai nu­su­ko sa­vais ke­liais. Ta­čiau li­ga Re­gi­nai tar­si at­siun­tė nau­jų pa­ti­ki­mų žmo­nių.

„Su­ti­kau pui­kią šiau­lie­tę gy­dy­to­ją Ju­di­tą Fi­li­pa­vi­čie­nę, pa­ne­vė­žie­tę on­ko­lo­gę Da­lią Ru­dze­vi­čie­nę. At­ra­dau dau­gy­bę drau­giš­kų kai­mo žmo­nių, ku­rie do­va­no­ja dar­žo­vių, vai­sių, gry­bų.“

On­ko­lo­gi­nė li­ga nu­trau­kė jo­ji­mo tre­ni­ruo­tes. Gy­dy­to­jai pa­ta­rė, jog tai per daug ekst­re­ma­lu. Li­ga pri­stab­dy­ta, bet kū­nui rei­kia ra­my­bės.

Ta­čiau Re­gi­na sa­ko su­si­rgu­si ne tik on­ko­lo­gi­ne li­ga, bet ir ark­liais. Žir­gų spor­to at­si­sa­kė, bet leng­vo kas­die­nio pa­jo­di­nė­ji­mo, pa­bend­ra­vi­mo su žir­gu ne­ga­lė­jo at­si­sa­ky­ti.

Su­ži­no­ju­si, jog že­mai­tu­kų veis­lės žir­gas par­duo­da­mas mė­sai, nu­spren­dė jį iš­trauk­ti iš mir­ties na­gų. Juo­lab kad ir kai­na bu­vo jai priei­na­ma.

„Žir­gą nu­pir­kau pi­giau ne­gu dvi­ra­tį – už ke­tu­ris šim­tus eu­rų“, – džiau­gia­si.

Pen­kio­li­kos me­tų že­mai­tu­kų veis­lės žir­gą pa­va­di­no Al­ta­jumi. Re­gi­na dė­kin­ga Ku­ke­čių kai­mo ūki­nin­kui, ku­ris lei­džia lai­ky­ti žir­gą jo fer­mo­je ir ga­nyk­lo­se. Ji kas­dien po dar­bo nu­va­žiuo­ja Al­ta­jaus ap­lan­ky­ti. Nu­ve­ža ska­nės­tų. Pa­jo­di­nė­ja. Ar­ba šiaip pa­vaikš­to po apy­lin­kes.

„Tai pui­ki pro­ga pa­bū­ti vie­nai. Pa­mąs­ty­ti. Žir­gas ati­trau­kia nuo vi­sų pro­ble­mų, nes kai su juo esi pri­va­lai jam skir­ti vi­są dė­me­sį. Jo­di­nė­jant praei­na nu­ga­ros skaus­mai, įpran­ti tai­syk­lin­gai sė­dė­ti. Vi­sus pri­va­lu­mus ga­li su­vok­ti tik rai­te­lis. Be to, jis ma­ne stip­ri­na. Nors kar­tais var­gi­na li­ga, ži­nau, jog tu­riu va­žiuo­ti. Ne­pa­lik­siu žir­go neė­du­sio, ne­pa­si­vaikš­čio­ju­sio. Kar­tais aš­tuo­nis ki­lo­met­rus iki kai­mo nu­mi­nu dvi­ra­čiu. Be to, su­si­tvar­ky­ti su žir­gu rei­kia ne­men­kų pa­stan­gų. Jei­gu jį su­val­dau, pa­si­jun­tu stip­ri, ga­lin­ti įveik­ti ir li­gą“, – apie sie­los ir kū­no te­ra­pi­jos niuan­sus sako Re­gi­na.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Žir­gui ga­li­ma vis­ką pa­pa­sa­ko­ti...

Su li­ga ir dėl ga­li­my­bės to­liau plė­to­ti sa­vo vers­lą pri­vers­ta ko­vo­ti Re­gi­na Šu­tai­tė ne­pra­ran­da op­ti­miz­mo.

Re­gi­na Šu­tai­tė jau­čia ypa­tin­gą ry­šį su žir­gais.

Žir­gų spor­tą šian­dien me­na tik nuo­trau­kos.

Kas­die­nis pa­si­vaikš­čio­ji­mas su Al­ta­jum.