Naujausios
Daržovių augintojas turi atlaikyti ir močiučių konkurenciją
Prieskonines daržoves auginantis ir iš poros hektarų žemės išgyvenantis Kelmės rajono Budraičių kaimo ūkininkas Stepas Tadjošaitis net už krizinę kainą — du litus — šiemet nepardavė nė pusės pirmųjų savo žemėje išaugintų salotų. Jos konkuruoja net su močiučių išaugintomis salotomis.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Beveik pusė derliaus nuėjo perniek
Stepas Tadjošaitis pasakoja, jog ankstesniais metais per gegužės ir birželio mėnesius jau būdavo pardavęs nemažą kiekį daržovių. Už gautus pinigus galėdavo sutvarkyti kai kuriuos reikalus. Šiemet dalį pirmosios užaugintos partijos salotų pardavė už juokingą, jo žodžiais, krizinę kainą — du litus už kilogramą. Tačiau dalį derliaus teko kompostuoti. Nepajėgė suėsti ir triušiai. Mat apie 40 procentų poroje arų išauginto derliaus nepavyko parduoti.
Žemdirbys stebisi, kaip žmonės pirmenybę atiduoda trąšų tirpale, o ne žemėje užaugintoms gyvoms, ekologiškoms salotoms, nors ant lapelio pasitaiko ir koks amariukas. „Tirpale išaugintos salotos, aišku, atrodo gražiai — visos lygios kaip nupaišytos. Ant chemijos užauginti pomidorai irgi atrodo gražūs — kaip vienas. Bet jeigu užrištų akis ir duotų jų valgyti, nesuprastum, ką valgai,“ — samprotauja Stepas.
Dabar didžiausią konkurenciją lietuviškuose daržuose išaugintoms salotoms sudaro estai. Jie į bazes atveža didžiulius kiekius salotų. Su jais šnekasi prekybos centrai, nes jie daržoves tiekia nuolat ir dideliais kiekiais. Didelių daržovių ūkių jau atsirado ir Lietuvoje.
Daržovių augintojas mano, jog salotos mažesnę paklausą turėjo ir dėl to, jog krizės išgąsdinti žmonės patys pradėjo auginti žalumynus ir daržoves. O kai kurie atliekamą salotą ar krapą dar nuneša ir į turgų.
Krizės paveiktas pirkėjas kartais atsisako salotų, nes jam tenka rinktis — ar pirkti mėsos gabaliuką, ar salotas.
Daržoves veža į Vilnių
Stepas Tadjošaitis augina penkių rūšių salotas, porus, petražoles, krapus, lapkotinius ir gumbinius salierus, cukinijas. Daržoves dažniausiai veža į Vilnių. Ten, anot Stepo, gyvena trečdalis Lietuvos. Tad ir burnų ten daug. Tik kol nuveži daržoves į Vilnių, jų savikaina padidėja.
„Kai iš kiemo daržoves paima — ir krizinė kaina gerai, — sako Stepas. — Kai į Vilnių veži, tavo pelnas dar pamažėja. Tačiau gaila laiko stovėti turguose. Juk porą hektarų patiems tenka apdirbti rankomis.“
Beje, besikeičiantys kai kurių vartotojų įpročiai teikia Stepui Tadjošaičiui optimizmo. Pavyzdžiui, žmonės atvažiuoja pas Tadjošaičius į namus, paprašo leisti pažiūrėti, kaip daržovės auginamos. Sako, nenori pirkti iš krautuvės. Pasižiūrėję nusiperka daržovių paragaauti. Paskui atvažiuoja kiekvieną savaitę, prisiperka kelioms dienoms. Daržovių iš kiemo vežasi ir senelių namai.
„Jau yra chemikalų, kuriais oficialiai leidžiama purkšti salotų lapus nuo vabaliukų, — pasakoja Stepas. — Tie chemikalai paralyžiuoja vabaliukų nervų sistemą. Tai kaip jie veikia žmogų? Kaip veikia vaikų nervus? Mes niekuomet chemikalais nepurškiam nei salotų, nei kitų daržovių. Geriau nuravim. Negalėtume tokio blogio daryti dėl cento.“
Jau prasideda cukinijų sezonas. Steponas sako: kai jos pradeda augti, negali suvaldyti. Pirkėjas nenori peraugusių. Pernai senelių namai tokių peraugusių ar nedailių neimdavę ir už dyką. Šiemet ima.
„Dėl tokio požiūrio jau greitai visai neturėsime šakninių salierų. Ir mes sumažinome salierų plotus trečdaliu. Lietuviškus salierus iš rinkos baigia išstumti olandiški ir lenkiški, nes jie dailesni,“ — pasakoja Stepas Tadjošaitis.
Modernizavo ūkį
Kadangi kaime talkininkų trūksta, Tadjošaičiai stengiasi modernizuoti ūkį. Įsirengė automatinę laistymo sistemą. Užtenka paspausti kelis mygtukus, ir vanduo iš tvenkinuko atkeliauja į lauką.
Nusipirko modernų japonišką žemės dirbimo agregatą. Jis puikiai išpurena žemę. „Didelio klestėjimo nėra, bet išgyventi iš dviejų hektarų žemės — galima,“ — pasakoja Stepas.
Jau beveik penkiolika metų rimtai ūkininkaujantis Stepas Tadjošaitis nėra įregistravęs ūkio. Kad galėtų įregistruoti turėtų gauti bent kursų baigimo pažymėjimą. „Kodėl turiu įrodinėti, kad moku ūkininkauti, kai iš to gyvenu jau keliolika metų? Ką man duotų įregistruotas ūkis? Tarkim, galėčiau deklaruoti savo pasėlius ir pretenduoti į Europos paramą. Bet kiek aš turėsiu važinėti ir sekti visiems pasakas. Paskui jie pas mane važinės ir man seks pasakas. Dar ras kokį metro neatitikimą. Ar verta tiek gaišti dėl poros šimtų litų subsidijos už hektarą? Tokia suma kelia tik juoką. Jau geriau ramybė.“
Stepo nuomone, laisvoji rinka Lietuvoje — iškreipta. Žemdirbiai padaryti savanoriais vergais.
— Buvote pradėję auginti ežiuoles. Ar tai — tik eksperimentas?
— Ežiuoles auginome apie dešimt metų. Trejus metus jas pirko Lietuvos fabrikai. Mokėjo po dvidešimt litų už kilogramą. Paskui pasiūlė tik po keturis. Mat pradėjo vežtis maltą ežiuolių masę iš Lenkijos. Ten gaudavo pigiau, nors ir nevisai aišku, kas ten sumalta.
— Ką manote apie pagalbą žemdirbiui?
— Pagalba teikiama stipriesiems. Silnesnieji jos negali paimti, nes neturi atliekamų pinigų savajai daliai. Niekas niekam nieko neturėtų duoti. O produktas turėtų kainuoti tiek, kiek kainuoja.
— Ką manote apie energinius augalus? Jų auginimas skatinamas ir remiamas.
— Tai tik nauja netikusi mada. Visi tie rapsai, gluosniai naikina humosingą dirvos sluoksnį. Tai visos planetos išgyvenimo sluoksnis. O mes jį naudojam ne maistui, o sudeginti. Išalinsim žemę. Ateities kartoms paliksime pusdykumes.
Geriau tuos pinigus, kuriais remia energinių augalų auginimą, skirtų alternatyvioms energijos rūšims — vėjo ir saulės jėgainėms. Juk Lietuvoje tiek tuščių tokioms jėgainėms tinkamų statyti plotų.
citata: „Krizės paveiktas pirkėjas kartais atsisako salotų, nes jam tenka rinktis — ar pirkti mėsos gabaliuką, ar salotas.“
MINTYS: Stepas Tadjošaitis pažeria daug originalių minčių apie ūkininkavimą, paramą žemės ūkiui ir valdžią.
DARŽININKAS: Budraičių kaimo gyventojas Stepas Tadjošaitis jau keliolika metų šeimą išlaiko iš dviejų hektarų žemės. Jis augina daug rankų darbo reikalaujančias prieskonines daržoves.
Autorės nuotr.
