Naujausios
Dabar žmogų reikia ginti ir nuo valstybės
Jūratė KILIULIENĖ, „Respublikos“ žurnalistė
Pati švenčiausia našta žmogaus gyvenime – teisybė – yra sunki. Net Temidės tarnui, kurio prievolė yra ją sergėti. Vienam iškiliausių šalies advokatų, ilgamečiam Lietuvos advokatų tarybos pirmininkui Kęstučiui Lipeikai dažnai dėl teisybės tenka kautis it vienišam kariui. Jeigu ne dokumentinės prozos kūriniai, kuriuose advokatas aprašo realias bylas, bet su išgalvota teisinga pabaiga, profesinė įtampa jam būtų nepakeliama. 75-metį švenčiantis Kęstutis LIPEIKA su „Respublika“ dalijasi mintimis apie sąžinę, pasiaukojimą, valstybę, kuri pradėta kurti, bet vis dar nebaigta.
 |
| Žinomas šalies teisininkas, advokatas Kęstutis Lipeika "Respublika" nuotr. |
Apie Temidę ir jausmus
Atjauta ir žmogaus supratimas – advokatui būtinos savybės. Juk žmogus pas advokatą ateina ne vien pagalbos, bet ir išsisakyti, pasiguosti.
Septynerius metus dirbau teisėju, galiu palyginti. Advokatui iškęsti reikia kur kas daugiau. Ateina moterys dėl santuokos nutraukimo, prašau jų neverkti, nes man taip pat sunku. O teisėjai dabar patys net nuosprendžių nerašo, už juos tai daro padėjėjai. O man vis atrodo, kad neišgyventas sprendimas ir nuosprendis nelabai teisingas.
Dabar labai populiaru bylą nagrinėti rašytine proceso tvarka. Tai reiškia – be žmogaus. Aš galvoju, kad labai sunku teisingai išnagrinėti žmogaus bylą be žmogaus. Neišklausius jo argumentų, neuždavus klausimų, nepasitikslinus. Bet krūviai dideli, juos reikia suvaldyti, tad procesas paprastinamas – žmogiškumas išstumtas iš žmogaus proceso.
Advokatas turi būti išprusęs intelektualiai ir labai apsiskaitęs, kad galėtų suprasti ir suklupusį, suklydusį žmogų. Kai skaičiau paskaitas teisės studentams, raginau juos mokytis tūkstantį prozos arba poezijos teksto eilučių atmintinai. Nes tai ne tik lavina kalbą, bet ir jausmus.
Teisininką praturtina ne tik humanitarinis išsilavinimas, bet ir susitikimai su žmonėmis. Man profesija padovanojo tokias asmenybes kaip Sigitas Geda, Juozas Aputis, Albertas Zalatorius, Norbertas Vėlius. Jie už mane buvo Dievas žino kiek turtingesni. Pavyzdžiui, Aputis man yra užrašęs tokį palinkėjimą: „Kęstuti, gink tiesą, nors ją surasti ir būtų sunku“.
Apie pinigus ir sąžinę
Vienas gerbiamas teisininkas, pradedantis advokato karjerą, klausė manęs: „Per kiek laiko aš jau daug uždirbsiu?“ Atsakiau, kad po trejų metų gal ir pradės atsirasti žmonių. Jis labai nustebo, nejaugi jam, žinomam teisininkui, net tiek reikės laukti?
Ne tik patirties metai, bet ir profesinė sėkmė svarbu. O kad ji lydėtų, reikia labai paprasto dalyko – rūpestingai ruoštis. Šiais laikais į advokatūrą ateinantys jauni žmonės galvoja, kad čia rieškučiomis gali semti pinigus. Bet jie greitai nusivilia arba greitai paslysta. Kai neužtenka sąžiningo uždarbio, prasideda melavimai. Gali gauti nepelnytą honorarą, bet pirmiausia turi pameluoti. Pavyzdžiui, sako klientui, kad bylą tikrai laimės. Bet taip tvirtinti advokatas negali, tai melas, siekiant pakelti savo reputaciją ir honoraro dydį.
Advokatas privalo išsiugdyti sąžiningumą. Kartais labai norisi klientui pasakyti, kad viskas baigsis gerai, bet negalima skubėti, juk sprendimą byloje priima ne advokatas, o teisėjas. Niekada iš anksto nesu žadėjęs, kad laimėsiu bylą.
Apie patrauklias ir nepatrauklias bylas
Kiekvienas klientas yra pats svarbiausias, negalima atstumti nė vieno. Jaunesni advokatai stebisi, kodėl mano kontoroje pilna žmonių, kai aš į ją ateinu. Yra du dalykai: negalima pasakyti žmogui, kad jo atvejis tau neįdomus, – iš vienų lūpų apie tai sužinos dar bent dešimt žmonių. Be to, reikia turėti kantrybės bent jau išklausyti. Blogiausia advokatui, kai jis nusprendžia, kad ginčas menkas, nedaug iš jo išeis užsidirbti, ir išvaro žmogų. Atsisakyti kliento galima tik tuo atveju, jei advokatas toje srityje nepraktikuoja.
Apie profesinę etiką
Savo profesijos bendražygiams sakau: teismo rūmuose sutikę advokato mantija vilkintį asmenį, visada pasisveikinkite. Su savo profesijos žmogumi, kad ir nepažįstamu, nesisveikinti yra mažiausiai nemandagu. Ir nepagarbu.
Bet pas mus įsitvirtinęs priešingas stereotipas – su kitos pusės advokatu nesisveikinti, nesikalbėti. Pagal amerikonišką principą atėjęs į salę advokatas pirmiausia turi paklausti priešininko, ar jo sūnus narkomanas dar gyvas, ir taip išvesti jį iš kantrybės. Ir mūsų jauni advokatai vis dažniau seka principu ginčytis labai kategoriškai, nepagarbiai. Bet tai juk pergalei nepadeda. Įžūlesnį, piktesnį šiuolaikinių advokatų elgesį, manau, iš dalies lemia konkurencija. Kai aš pradėjau savo karjerą advokatūroje, Lietuvoje buvo 350 advokatų, dabar yra apie 2 tūkstančius.
Labiausiai liūdna, kad advokatų elgesyje vis mažiau kultūros. Štai neseniai skambina man vakare jaunas kolega, su kuriuo dalyvaujame vienoje byloje, ir ima priekaištauti, kad nepaveikiau savo klientės pozicijos. Jis net nesupranta, kad skambinti priešingos šalies advokatui yra neetiška!
Apie nuvertėjusius laipsnius ir autoritetą
Neseniai Advokatų tarybos pirmininkas pasigyrė, kad advokatūroje dabar yra 80 teisės daktarų. Daktarų aštuoniomis dešimtimis padaugėjo, sakau, mano laikais buvo vos keli, bet tiek pat padaugėjo ir nekultūringumo. Ir mokslas nuo to nepraturtėjo, nes jeigu žmogus atsideda mokslui, jis nesiblaško tarp teorijos ir praktikos.
O advokato autoritetas atsiranda tik iš praktikos. Man labai patiko, kaip kitados pasakė kolega Kazimieras Motieka: aš galiu ir Varėnos miške ant kelmo sėdėti, klientai mane ir ten susiras.
Apie beraščius ir beširdžius
Kai teisėjai guodžiasi turintys labai daug darbo, aš jų klausiu, kodėl jie nesiguodžia, kad mūsų valstybės tarnautojai dirba bjauriai – juk bylos dėl to ir atsiranda. Pavyzdžiui, dabar ginu močiutę, kuriai sklypą prie jos namo ta pati žemėtvarkininkė pardavė du kartus. Močiutė viską susitvarkė, sumokėjo pinigus, gavo dokumentus. Bet po aštuonerių metų vėl sulaukia siūlymo pirkti tą pačią žemę, nes, pasirodo, pareigūnė pamiršo sudaryti pirkimo ir pardavimo sutartį.
Kaip gali nebūti bylų, kai valstybės institucijose daugybė juridinių beraščių? Kitą kartą nežinai, kaip bepadėti visų skriaudžiamam žmogui.
Apie valstybę, kuri prieš žmogų
Atsikūrusi valstybė kūrė savo institucijas, bet nebūtinai joms ieškojo žmonių, kurie reikalingi. Negerai, pavyzdžiui, kai savivaldybės administracijos direktorius yra inžinierius arba ekonomistas. Jis rašo įsakymus, vadovaujasi teise, bet jos visiškai neišmano.
Štai neseniai girdžiu apie afrikinio maro grėsmę ir įpareigojimą visiems Lietuvos žmonėms, laikantiems kiaules, pateikti duomenis apie save. O nepaklususiems grasinama administracine atsakomybe. Kaip galima apversti procesą? Jeigu yra visoje valstybės teritorijoje išplėtota tarnyba, tai jos darbuotojai turi surinkti tokius duomenis, o ne priešingai. Jei koks nors senas ūkininkas neišgirs, nepraneš, kad turi tris kiaules, bus nubaustas! Tokie atvirkštiniai dalykai – ant kiekvieno kampo.
Aiškus procesas, apverstas aukštyn kojomis, rodo, kad mūsų valstybė dar nesusikūrė. Kiekvienu atveju kaltu padaromas žmogus, valstybės pilietis, kuris ir išlaiko visą tą publiką.
Apie pasiaukojimą
Kodėl valstybė įstrigo kurdama save? Man atrodo, kad pritrūko žmonių, kurie tai sprendžia, intelekto. Palyginkite galvas tų, kurie kūrė pirmąją nepriklausomybę, ir dabartinės valdžios atstovus.
Baigiau Viekšnių vidurinę mokyklą Žemaitijoje. Iš ten yra kilę visi trys Biržiškos. Vietos gydytojos paraginti sugalvojome šiai garbingai šeimai pastatyti paminklą Viekšniuose. Pritrūkus pinigų kažkas pakišo mintį parašyti laišką Seimo nariams, paprašyti paremti šią idėją. Nesulaukėme nė vieno atsakymo. Tuo metu M.Biržiška, kaip Vasario 16-osios Akto signataras, iš Lietuvos valstybės gavęs 30 tūkst. litų ir dar pridėjęs asmeninių santaupų, pastatė Viekšniams ligoninę. Ir dabar ji stovi.
Kaip žmogus taip pasikeičia? Tada buvo viskas – valstybei, dabar viskas – iš valstybės.
Garbinga tarnyba, teisingas elgesys su žmonėmis yra pasiaukojimas. Jeigu to jausmo neturėsi, atrodys, kodėl aš turiu save varginti ir atrodyti kvailas. Ir diplomuotas išsilavinimą turintis žmogus gali būti tamsus. O jei jis dar turi didesnį ar mažesnį gabalą valdžios, tuomet yra prastai. Tamsiam žmogui pasiaukojimas yra nesuvokiamas.
Apie kūrybą, kuri gydo neteisybę
Gindamas žmogų byloje šimtų šimtus kartų jaučiau, kad teisėjo sprendimas yra neteisingas. Bet turi iškęsti, kol aukštesnis teismas jį panaikins. O jeigu nepanaikins? Neįmanoma savyje išlaikyti tokios įtampos.
Būtent dėl šių emocijų mano gyvenime atsirado rašymas. Į savo rašinius perkeliu realias bylas, bet išsprendžiu jas teisingai. Taip sušvelninu savo išgyvenimus, numalšinu neviltį.
Neseniai peržiūrėjau savo archyvą – visoms byloms aprašyti man reikėtų dar bent 30 metų. Pradėjau rašyti dar dirbdamas teisėju, nuo 1963-iųjų. Visi manęs klausia, koks tai žanras. Atsakau – išpažintis. Kadaise šios mano išpažintys buvo spausdinamos „Švyturio“ žurnale, mūsų advokatūros leidinyje, dabar ką parašęs dedu į stalčių. Neišgyvenu dėl to, nes rašymas pirmiausia reikalingas man pačiam. Vidinė iškrova man yra labai svarbi.
Žaviuosi paukščių balsais, literatūra ir muzika. Studijuodamas teisę universitete net ėjau mokytis klausytis muzikos, perskaičiau visus Čaikovskio laiškus.
Apie jubiliejų
Nė vieno savo jubiliejaus nešvenčiau. Nemėgstu dėmesio, visą laiką sakau: ne aš advokatūrą išaukštinau, bet ji mane. Nėra jokio mano nuopelno.
Klaidų per gyvenimą padariau, ir ne vieną, ne dvi. Labai mėgstu savianalizę – tai nelengva, bet praskaidrina. Suprasti savo paties klaidas, tiesos ieškojimas savyje – pati tikriausia išpažintis. Buvo ne vienas mano darbu nepatenkintas žmogus, juk ne visada pasisekdavo laimėti bylą. Bet stengdavausi pasakyti: kaip sugebėjau, taip padariau, kas gali geriau, tegul padaro.
Karjera
1965-1970 m. Vilniaus miesto Tarybų rajono liaudies teismo teisėjas, to paties teismo pirmininkas;
Nuo 1973 m. – advokatas;
1978-1999 m. – Lietuvos TSR advokatų kolegijos prezidiumo, vėliau Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
