Naujausios
Autobusas iš Šiaulių
Sekmadienio popietė Šiaulių autobusų stotyje. Prie pirmosios aikštelės autobuso laukia kelios dešimtys žmonių. Jų apranga balta – tai „Laisvės kelio“ kodas.
Dėl koronaviruso grėsmės prieš kelionę matuojama šiauliečių temperatūra. Nejučiomis pradeda lįsti į galvą mintis: o kas jeigu temperatūra – 37,3 laipsniai ar aukščiau? Tokiu atveju – laisvas kelias namo...
Visiems keliautojams temperatūra neviršijo leistinos normos. Su keturiomis dešimtimis šiauliečių autobusas pajuda į „Laisvės kelią“. Šiauliečiai įsijungs jo viduryje – sektoriuje I tarp Rukainių ir Užukenės. Konkretus sektorius pasirinktas neatsitiktinai: raidžių „i“ Šiaulių vietovardyje yra daugiausia.
Po trijų valandų kelionės pasiekiame Vilnių – laikrodžiai rodo šiek tiek po 17 valandos. Ties Minsko plentu, kuriame iš sostinės senamiesčio toliau driekiasi „Laisvės kelias“, jau spūstys, o pakelėse pavieniai žmonės, rankose laikantys istorinę, tačiau dabar Baltarusijoje uždraustą, baltą-raudoną-baltą vėliavą. Dažnai šalia jos suplėvesuoja ir mūsų trispalvė.
I sektoriuje, kuriame sustojame, jau didesnis sujudimas. Laikrodžiai rodo 18 valandą. Savanorė nukreipia, kur šiauliečiams atsistoti. Sveikinimai nuo jau pasiruošusių akcijos dalyvių. Sveikinimo mostai – ir automobilių vairuotojams, pravažiuojantiems Minsko plentu. Daugiausia jų važiuoja į Medininkų pusę, į tolimesnius „Laisvės kelio“ sektorius.
Himnas atsivijo
Eismas sustoja – pasirodo ilga motociklininkų kolona. Griausmingai riaumojanti, šaižiai signalizuojanti baikerių upė plaukia į Medininkus. Ją sveikina „Laisvės kelio“ dalyviai.
Danguje pasirodo parasparniai: vienas iš jų kaip tik šiauliečių sektoriuje pažeria saldainių.
Artėja 19 valanda, kai gyvoji grandinė turės sujungti Vilnių ir Lietuvos-Baltarusijos pasienį.
Pagal planą žmonės turi susikabinti už rankų kviečiant Sviatlanai Cichanouskajai, jungtinės opozicijos kandidatei į Baltarusijos prezidentus. Vėliau žmonės turėtų giedoti „Tautišką giesmę“, po jos skambės baltarusių liaudies daina – neoficialusis tautos himnas – „Pahonia“.
Vis dėlto šiais laikais radijo dažnius keičia tiesiog telefonai ir išmaniosios kolonėlės – vienur kitur atsiliekantis internetas sukelia sumaišties: laikrodis jau rodo septynias, tačiau šurmulys neslopsta.
S. Cichanouskajos negirdime. Darosi nebeaišku, kada pradėti giedoti himną. Dairomės į kairę, į dešinę – dar nieko.
„Ir šviesa, ir tiesa mus žingsnius telydi!“ – Lietuvos himno žodžiai netrukus atsiveja iš Vilniaus pusės. Juos pagauname ir perduodame į Medininkų pusę.
Dar kelios minutės ir gyvoji grandinė pamažu ima trūkinėti. Netrukus į Vilniaus pusę pajudėjo gausybė automobilių – žmonės neslepia džiaugsmo, mojuoja baltarusiška, lietuviška simboliška, stovintieji „Laisvės kelyje“ atsako tuo pačiu.
Po valandos kitos grandinė nutrūksta, tačiau tvyranti solidari laisvės dvasia dar nesitraukia. Ir čia tenka prisiminti 1863–1864 metų sukilimo devizą „Už jūsų ir mūsų laisvę!“
Šiandien jį galime jį pratęsti: jeigu jūs nesate laisvi, ir mes negalime būti visiškai laisvi – todėl mums rūpi, todėl mes ir solidarizuojamės.
Istorinė diena, istorinis laikmetis
Rugpjūčio 23-ioji Lietuvos istorijoje jau seniai yra ypatinga data, žyminti ne vieną svarbų įvykį, pakeitusį tautos likimą.
1939-aisiais tądien Sovietų sąjunga ir nacių Vokietija pasirašė paktą, kuriuo pasidalijo įtakos sferas Europoje.
1987-aisiais prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje vyko pirma masiška demonstracija prieš sovietinę Lietuvos okupaciją, kurios ištakos slypi būtent Ribentropo-Molotovo pakte.
1989-aisiais Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, Latvijos ir Estijos tautų frontai, norėdami pažymėti okupaciją lėmusios sutarties 50-metį, organizavo gyvąją žmonių grandinę nuo Vilniaus iki Talino. Tuomet daugiau nei du milijonai okupuotųjų šalių žmonių susikibo parodydami laisvės siekį.
Panašu, kad 2020-ieji taip pat įeis į istorinių įvykių kalendorių.
