Naujausios
Šiaulių „Aušros“ muziejaus archeologė Virginija Ostašenkovienė rodo atrastą buvusių dvaro vartų fragmentą šalia senojo banko pastato. Atramos likučių kitoje gatvės pusėje, šalia buvusių ligonių kasų, nesitikima, mat ten jau seniai nutiestos komunikacijos.
Pagal architekto Šarūno Sabaliausko projektą Didždvario vartų vietą čia nuspręsta įprasminti tašytais akmenimis išgrindžiant jų kontūrą. Rengiant projektą, remtasi ikonografijomis, brėžiniais ir planais.
„Norėjome pasitikrinti – o gal? Ir vietą patikslinti, ir galbūt kažką įspūdingesnio rasti, – sako archeologė. – Ne visuomet pavyksta.“
Atrasta teisinga vieta, tačiau vartų likučių – labai mažai.
„Manėme, kad pamatai turėjo būti išraiškingesni – dabar vos vos matosi žymė“, – teigia V. Ostašenkovienė.
Vartai, skyrę dvaro ir miesto teritorijas, pastatyti XVIII amžiuje, ir stovėjo iki 1934 metų, kai nuspręsta platinti Aušros alėją – tuomet nukasta ir perklota gatvė.
Archeologės teigimu, šių vartų nugriovimas tapo miesto ir dvaro susijungimu.
Archeologai Aušros alėjoje dirba nuo gegužės. Ir, kaip sako V. Ostašenkovienė, dirbs tol, kol vyks žemės kasimo darbai.
Istoriją menančių objektų rekonstruojant Aušros alėją rasta ir daugiau. Balandį atidengtas tarpukariu klotas netašytų akmenų grindinys prie Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos, Kultūros centro, Zubovų rūmų.
Tuomet rekonstrukcijos projekto autorius Š. Sabaliauskas „Šiaulių kraštui“ sakė, jog tikėtasi rasti grindinį, bet abejota, kiek jo likę.
Ketvirtadienį architektas informavo, kad istorinį grindinį nuspręsta panaudoti alėjos atkarpoje nuo Varpo iki Dvaro gatvių klojant šaligatvio ruožus sulig medžiais iš abiejų važiuojamosios dalies pusių.
Aušros alėja – viena seniausių miesto gatvių, savo istoriją kūrusi etapais. Minint pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ 40-metį, 1923 metais gatvei suteiktas Aušros alėjos pavadinimas.
Alėja, galutinai suformuota XX amžiaus 3–4 dešimtmečiais, laikoma viena ryškiausių tarpukario Šiaulių gatvių. Čia pastatytas aukščiausias to meto mieste – fabriko „Batas“ direktoriaus Hiršo Elijo Mordelio – daugiabutis, inžinieriaus Vlado Bitės namas, teismo ir pašto rūmai, kiti gyvenamieji bei visuomeniniai pastatai, kurių dauguma išliko iki mūsų dienų.
