Naujausios
Susikaupimo eisena
Šiauliuose renginys 11 valandą prasidės Žalgirio gatvėje, senosiose žydų kapinėse, prie I geto, minėjimas tęsis II geto vietoje Trakų-Ežero gatvių kampe.
Iš Šiaulių minėjimo dalyviai vyks į Gubernijos mišką – masinę žydų žūties vietą, galiausiai – prie Kužių gimnazijos. Nuo gimnazijos iki Kužių Holokausto aukų atminimo vietos dalyviai eis pėsčiomis – atminties kelias tęsis apie porą kilometrų. Į renginį planuoja atvykti Izraelio ambasadorius Yossef Levy.
Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis sako, kad skaudi sukaktis Šiaulių apskrityje pradėta minėta jau anksčiau: lankytasi Pakruojo krašto Žiemgalos muziejuje Žeimelyje, žudynių vietose Užventyje (Kelmės r.), Bubiuose, Ilgosios Lovos miške, Linkuvoje, Kuršėnuose. Planuojamos išvykos į Žagarę, Vilkiaušio mišką Joniškio rajone.
„Stengiamės apvažiuoti visas vietas. Kas šiemet nudžiugino, kad iniciatyva atėjo ne iš pačių žydų, o iš visuomenės pusės“, – sako S. Kerbelis.
Projektą „Atminties kelias“ inicijavo Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Įsijungti į projektą buvo pakviestos visos Lietuvos savivaldybės.
Renginių ciklą jungia ėjimas kančių, susikaupimo keliu.
„Einant yra laiko apmąstyti“, – sako S. Kerbelis.
Pirmadienį „Atminties kelio“ renginys vyko Radviliškyje, eisenos dalyviams už istorinės atminties išsaugojimą dėkojo Izraelio ambasadorius Yossef Levy.
Eisena pagrindine miesto gatve ėjo į Durpyno miškelį, kur 1941 metų liepos 12 dieną buvo nužudyta apie 300 Radviliškyje gyvenusių žydų ir kitų tautybių žmonių.
Istorijos pamoka
S. Kerbelis atkreipė dėmesį, kad žudynių vietų lankymas duoda paskatą savivaldybėms, seniūnijoms jas tinkamai prižiūrėti. Kur besikreipė, visi geranoriškai sutvarkė.
„Dar yra kelios vietos, kur užrašyta „tarybiniai piliečiai“. Šiaulių rajono savivaldybė yra sudariusi komisiją, kartu su jais apvažiavome daug vietų rajone, jie susidarė grafiką, pasižymėjo, kur reikia pataisymų, nuorodų. Gruzdžių senosios kapinės kartu yra ir žudynių vieta, ten yra pradėję griūti vartai, juose matyti kulkų žymės, prašiau ne restauruoti, o konservuoti.“
Visgi neišvengiama ir klaidų. Papilėje renginys buvo organizuojamas šeštadienį. S. Kerbelis organizatoriams paaiškino, kad žydai šeštadieniais nelanko nei kapinių, nei žudynių vietų ir paprašė iš pagarbos perkelti į kitą dieną, bet į prašymą nebuvo atsižvelgta.
„Svarbu, kad vieta būtų lankoma, nesvarbu, kiek žmonių nuvažiuos. Žinoma, kai masiškiau lankoma, yra ir edukacinė prasmė. Vienas dalykas mokykloje per istorijos pamoką išgirsti, kitas, kai mokinys patenka į žudynių vietą, išgirsta žmonių, kuriuos palietė Holokaustas, pasakojimus“, – sako S. Kerbelis.
Kai prieš keletą metų Šiauliuose lankėsi Izraelio regbininkai, S. Kerbelis pasiūlė aplankyti vieną iš Holokausto vietų.
Nuvažiuojant jaunimui buvo linksma, bet pamatę žudynių vietą, išgirdę pasakojimus, grįžo susimąstę.
„Vakare bendrame susitikime jų komandos vadovas, vyriausias treneris sakė: „Varžybų dar bus daug, vienas atsiminsime, kitos pasimirš, bet tai, ką patyrėme, nuvažiavę į Holokausto vietą, liks visam gyvenimui.“
S. Kerbelis džiaugiasi, kad Šiauliuose pajudėjo Ado Toleikio suprojektuoto Pasaulio Teisuolių skvero ir abiejų getų įamžinimo darbai, jau matyti kontūrai.
Planuojama, kad visas atminimo kompleksas bus baigtas rugsėjo mėnesio antroje pusėje.
Svarbu išsaugoti prisiminimą
– 80 metų nuo žudynių pradžios – ilgas ar trumpas laikas?
– Žiūrint į datas, kelios kartos, bet ar išmoko žmonės tą pamoką? Turbūt ne iki galo. Priešingu atveju nebūtų bjaurių komentarų, bandymų istoriją gražinti, perrašinėti.
Vis dėlto sovietinis periodas paliko savo antspaudą. Sovietams Holokaustas nebuvo reikšmingas, laikė kaip eilines karo aukas, Teisuolių tema išvis nebuvo liečiama. Ne viena Teisuolių šeima iškeliavo į Sibirą, ne vieną tokią šeimą pažįstu.
Sovietmečiu aukas prisimindavo tik tada, kai reikėdavo parodyti, kaip tarybinė liaudis kovojo su fašizmu. Net neleisdavo parašyti, kad būtent žydai nužudyti, rašydavo „tarybiniai piliečiai“.
Tokių sąvokų, kaip Pasaulio Teisuolis, žydų gelbėtojas nebuvo, buvo visai kiti herojai.
– Kokią žymę Holokaustas palieka kitoms kartoms – kolektyvinė atmintis perduoda trauminę patirtį?
– Atsakysiu savo pavyzdžiu, iš savo patirties. Esu palikuonis išgyvenusiųjų Holokaustą, su tuo augau. Kalbėdamas minėjime Radviliškyje minėjau, kad ne daug tetrūko, jog nekalbėčiau – mano mamos šeima pasitraukė jau paskutiniu momentu, jei būtų delsę dar vieną dieną, būtų atsidūrę Žagarės gete.
Jie atsidūrė Rygoje, spėję į paskutinį traukinį. Bevažiuojant bomba pataikė į vagoną, dalis giminės žuvo.
Kai karas prasidėjo, mamai buvo 6–7 metai, išgyvenimai paliko pėdsaką visam gyvenimui. Nuolat buvo apie tai kalbama.
Mūsų tėvai augo traumuoti. Mamos šeima pateko į Vidurinę Aziją, keletą metų laviravo ant išgyvenimo ribos, badavo. Tėvo šeimai kiek geriau pasisekė, jie pateko į Rusijos gilumą, turėjo galimybę normaliai maitintis, mokytis.
Kai grįžo po karo, ištiko šokas: rado tik žudynių vietas, nei giminių likusių, nei pažįstamų, namai užimti. Niekam nebuvo reikalingi. Tokio dalyko, kaip karo aukos, reabilitacija sovietmečiu nebuvo – apie tai galėjo tik tarpusavyje pasikalbėti.
Giminėje buvo tradicija kasmet važiuoti į žudynių vietas. Minėti Holokausto aukų į Biržus, Žagarę, Kužius, važiuodavo pusiau slapta.
Žinau, kad pirmą paminklą Kužiuose statė žmonės, išgyvenę koncentracijos stovyklas (ne pasitraukę ir išgyvenę) – susirinko pasimelsti. Laikraštyje „Raudonoji vėliava“ išėjo straipsnis, kad žydai susirinko miške ir atliko neaiškų ritualą. Aišku, valdžia žinojo, ko jie susirinko, bet paprasčiausiai tokiu būdu darė spaudimą.
Kai buvome vaikai, nelabai suprasdavome, tos kelionės būdavo kaip pramoga susitikti su kitais vaikais. Supratimas ateina su laiku. Dėkingas tėvams, kad tai perdavė, nors buvo nelengva. Bet čia yra tautos istorija, nuo jos niekur nepabėgsi.
– Dabar perduodate savo vaikams?
– Yra toks posakis: jei žmogus pamirštas, jis miršta antrą sykį. Svarbu išsaugoti prisiminimą. Kitas dalykas, kad žmonės suprastų, kad nebūtų prielaidos, jog tai galėtų pasikartoti – ir nebūtinai su žydais. Yra posakis: kad vienas niekšas darytų niekšybes, dešimt gerų žmonių turi nieko nedaryti.
