Naujausios
Šiauliai – Žemaitijos žemė
J.Pabrėža pasidžiaugė Šiauliuose gimusia ir gražiai besivystančia Baltų kelio idėja, įsteigtu centru. Jis akcentavo, kad baltų tautos nėra vien latviai ir lietuviai. Tarptautiniame oficialiame kalbų registre ISO yra oficialiai įregistruotos keturios gyvos savarankiškos baltų kalbos – lietuvių, latvių, latgalių ir žemaičių. O kalba yra pagrindinis tautos rodiklis.
„Šiandien daugiau nei aišku, kad Šiauliai yra ne koks rubežius ar paribys, o Žemaitija. Žinia, kad Tilžės gatvė dalija Šiaulius į Žemaitiją ir Aukštaitiją, yra senokai paleista išpopuliarėjusi antis, neturinti jokio pagrindo. Tikrieji dalykai yra mūsų šaknys. Istoriniai dalykai liudija, kad Šiauliai – istorinė Žemaitijos žemė. Pirmiausiai, Saulės mūšį laimėjome – žemaičiai su kunigaikščiu Vykintu – o Saulės mūšis yra Šiaulių gimimo diena“, – kalbėjo J. Pabrėža.
Jis priminė, kad 13 amžiaus šaltiniai kalba apie Šiaulių žemę, kuri priklausė Žemaitijai. Žemaičių kunigaikščiai Erdvilas, Sprudeika, Vismantas valdė visą Šiaulių žemę ir ji išryškėjo, kaip atskiras svarbus žemaičių ir visos Lietuvos teritorinis vienetas.
18 amžiaus pabaigoje Šiauliai tampa vienu svarbiausių Žemaitijos centru kartu su Raseiniais ir Telšiais.
Net Šiaulių herbe įamžintas Žemaitijos simbolis – meška.
Kurti autentišką ir unikalų miestą
S.Baranauskienė aiškino, kad tapatybės klausimas yra be galo svarbus dalykas kiekvienam žmogui, kiekvienam regionui. Ji teigė, kad Šiauliai ieškojo savo tapatybės, sprendė, kas yra – Aukštaitija ar Žemaitija.
Lietuvos etninės kultūros globos taryba prie Seimo paskelbė naują Lietuvos 5 etnografinių regionų istoriškai pagrįstą žemėlapį. Tame žemėlapyje aiškiai matoma, kad Šiauliai – Žemaitijos žemė.
Anot „Saulaukio“ pirmininkės, Šiaulių miestui būtų neparanku save vis dar dalinti į dvi dalis – Aukštaitiją ir Žemaitiją.
„Etninės kultūros tarybai patvirtinus, kad Šiauliai – Žemaitijos žemė, Šiauliai baigia paieškas ir išveda mūsų miestą į naują kūrybinį lygmenį. Šiauliuose puikiai sugyveno ir sugyvens įvairių etnografinių regionų žmonės. Kuo žmogus save jaučia tuo ir lieka. Svarbu, kad mes visi suprastume, kad gyvename Žemaitijos žemėje ir turėtume suvokimą kurti autentišką ir išskirtinį miestą“, – kvietė S. Baranauskienė.
Ji baigė savo pasisakymą skambiai: „Šiauliai yra istorinė Žemaitijos žemė, o Žemaitija – istorinė Europos žemė“.
J.Pabrėža pasiūlė remtis profesoriumi Alfredu Bumblausku, kuris pasakė, kad Šiauliai galėtų turėti tokį šūkį: „Šiauliai – modernioji Žemaitijos sostinė“. Raseiniai – istorinė, Kražiai – akademinė, Telšiai – dabartinė, o Šiauliai – modernioji Žemaitijos sostinė.
Klaus šiauliečių – save jaučia žemaičiais ar aukštaičiais?
J.Pabrėža pranešė, kad Savivaldybės interneto svetainėje bus skelbiama apklausa vienu klausimu: „kas jaučiatės labiau esą, gyvendami Šiauliuose – aukštaičiais ar žemaičiais, su kuo labiau save tapatinate?“. Turėdami apklausos duomenis galės matyti, kokia yra realioji situacija.
S.Baranauskienė pastebėjo, kad apklausoje nėra klausiama, kas yra Šiauliai – Aukštaitija ar Žemaitija. Į tai atsakė ekspertai ir tai nekeičiama. Norima, kad naujame Šiaulių istoriniame puslapyje žmonės apsibrėžtų, kokio regiono atstovu jaučiasi.
Kas toliau? Tapatybės tvirtinimas. J. Pabrėža sutiko, kad Šiauliuose žemaičių kalba beveik negirdima. Jis atkreipė dėmesį, kad kalbos ribos turi tendenciją siaurėti. Žemaičių kalbos ribos susiaurėjo dėl to, kad bendrinės kalbos lopšys yra apie Kauną ir Vilkaviškį. Plitimas į kitas puses siaurina kalbos ribas: ne tik Šiauliuose, bet ir Raseiniuose, Tauragėje, Kelmėje beveik nebegirdima žemaičių kalbos.
„Kurdami savo erdvę, augindami savo vaikus galėtume peržiūrėti savo kalbinius klausimus, išdrįstume kalbėti žemaitiškai, kitomis tarmėmis, kurdami unikalumą. Turime gilintis į istoriją. Ką bedarytume, medis turi žinoti, į kokią žemę leidžia savo šaknis“, – kalbėjo S. Baranauskienė.
Spaudos konferencijos pabaigoje J.Pabrėža priminė, kad žemaičių išskirtinis bruožas – užsispyrimas. Jis prisiminė gražų posakį, kurį pavyko užrašyti ekspedicijų po Žemaitiją metu: „Jei žemaitis užsispirs, ir į debesį įspirs“.
„Kad tas užsispyrimas atneštų į mūsų žemę gerų dalykų“, – linkėjo žemaičių kalbos ir identiteto puoselėtojas.
