Naujausios
Architektas pasigenda optimizmo
Vakar Tarptautinės architektų dienos minėjimas sutapo su Dievo Gailestingumo bažnyčios Šiauliuose architektūrinės koncepcijos atviro konkurso kulminacija. Paaiškėjo, kaip atrodys nauja bažnyčia Lieporių mikrorajone.
Apie iššūkius šiuolaikinei architektūrai kalbėjomės su Architektų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininku Šarūnu Sabaliausku.
Irena BUDRIENĖ
irena@skrastas.lt
Išlieka geriausi
– Ar šiuolaikinė architektūra savo išliekamąja verte prilygsta seniesiems pastatams?
– Dažnai prikišama, kad šiuolaikinė architektūra – negraži, vienadienė. Lygiai tas pats buvo rašoma po Vilniaus gaisro XVII amžiuje. Atstatytas baroko bažnyčias amžininkai tuomet negailestingai kritikavo – neva nauji pastatai sugadino tai, kas buvo sena ir gera.
Nereikėtų pamiršti, kad kiekvienas pastatas turi savo kainą ir paskirtį.
Studijų laikais Vilniaus Gedimino technikos universitete kabėjo šūkis: „Architektūra – epochos veidrodis“. Kokios epochos vertybės, tokia ir architektūra. Statybų procese architektas nebūna vienas, dirba kartu su užsakovu, statybininkais. Bendros tendencijos, mados formuoja ir atskiro objekto, ir miesto vaizdą.
– Kaip architektui tenka laviruoti, kad užsakovas ir mada netrukdytų darbo atlikti profesionaliai?
– Užsakovas siekia praktinių tikslų – nori būsto ar visuomeninės paskirties pastato verslui plėtoti. Jis nesiekia sukurti architektūros meno kūrinio. Dažniausiai keliamas uždavinys – minimaliomis priemonėmis pasiekti kuo geresnį rezultatą, kad atsipirktų įdėtos investicijos. Vien dėl architektūrinio dekoravimo namo sąmata gali padidėti nuo 30 iki 50 procentų, bet jo dėl taupumo dažniausiai atsisakoma.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą sukurta puošni Rygos architektūra simbolizuoja tuometį pramonės proveržį. Norėdami pademonstruoti savo finansinę galybę užsakovai pastatams dekoruoti metė milžiniškas lėšas.
Tarpukariu įsigalėjo funkcionali pragmatiška architektūra, kuriai ekonominis veiksnys buvo vienas iš svarbiausių. Tada pastatyti namą buvo kur kas pigiau.
Jeigu architektas sugeba tomis pačiomis priemonėmis sukurti kokybišką, funkcionalų, estetišką ir kuo geresnių proporcijų pastatą, tai galima laikyti architektūrine sėkme.
Architektūriniai konkursai padeda tobulėti
– Kokie šiuolaikiniai pastatai laikomi išskirtine architektūra ir kaip skatinamas tokios architektūros kūrimas?
– Statant valstybinius ir kulto objektus architektūra pakeliama iš utilitarios į meninį lygmenį. Manau, kad visi visuomeniniai didesni pastatai, pastaruoju metu atsiradę Šiauliuose, turi išliekamąją vertę.
Architektūrą į aukštesnį lygmenį kilstelėti padeda architektūriniai konkursai. Kai objektas statomas be konkurso, užsakovas kišasi ir daro įtaką kūrybiniam procesui nuo pat jo pradžios.
Šiauliuose naujosios Dievo Gailestingumo bažnyčios projektinių pasiūlymų konkurse užsakovas pateikė užduotį, o architektai kūrė architektūrines koncepcijas.
31 dalyvio neatbaidė konkurso sudėtingumas ir apribojimai. Naujoji bažnyčia neturėjo tapti kitus objektus nustelbiančia dominante.
Komisija atrinko 9 geriausius projektinius pasiūlymus ir konkurso nugalėtoją. Daugeliui architektų koją pakišo kulto objektui būtinų specialiųjų reikalavimų nežinojimas.
Šiuolaikinis namas – šiltas ir saugus
– Ar užsakovams svarbus šiuolaikinių namų ekonomiškumas ir ekologija?
– Pasitaiko paradoksų. Pavyzdžiui, dabar populiarūs mediniai langai, gaminami iš ekologiškos žaliavos. Bet žmonės, norėdami ekologiškų langų, prašo, kad jie pasižymėtų tokiomis savybėmis kaip plastikiniai... Jeigu medinis langas nereaguoja nei į šilumą, nei į šaltį, nei į drėgmę, jau nebėra toks gyvas ir ekologiškas kaip įsivaizduojama.
Mistiniai posakiai, kad šiuolaikinis namas yra tarsi gyvas ir kvėpuoja – daugiau iš fantastikos srities.
Šiltas namas turi būti sandarus, o oras į jį turi pro kažkur įeiti ir išeiti. Inžinerinės sistemos padaro namą kvėpuojantį. Pats savaime kvėpuos tik kiauras namas.
Jeigu nori gyventi pievose
– Šiauliai buvo projektuoti 150 tūkstančių gyventojų. Trečdalio neliko. Ar įmanoma, kad toks „išpūstas“ miestas būtų patogus gyventi?
– Šiauliai – gana jaukus miestas, centras iki šiol išlieka patrauklus. Kad miestas būtų patogus žmonėms gyventi, lemiamą žodį turėtų tarti politikai. Valdžios žmonės turėtų suvokti, kad miestai niekada nebuvo statomi be planavimo ir politinės valios.
Blogai, kai planuojant nekreipiama dėmesio į ekonominius veiksnius, o tarnaujama „šventajai“ nuosavybei.
Pilietis miesto pakraštyje turimą pievą išdalija sklypais ir parduoda be jokios infrastruktūros. Todėl ir turime ilgesnes gatves, nuostolingus autobusų maršrutus ir gatvių valymą, nes miestas kaip riestainis: pakraščiai plečiasi, o vidurys – tuščias.
Reikia didelio politinio kumščio ir tiesaus sakymo: jeigu norite gyventi pievoje, plėtokite savo verslą ir patys statykitės mokyklas bei darželius. Dabar pinigai už parduodamus sklypus nusėda privačiose kišenėse, o problemos užkraunamos mokesčių mokėtojams.
– Kaip Šiauliai atrodys po 20, 30 metų?
– Toks pat patogus ir jaukus gyventi miestas kaip dabar. Su didmiesčio privalumais, tapęs traukos centru aplinkiniams rajonams, bet be didmiesčio problemų.
Didžiausia Šiaulių problema yra optimizmo trūkumas. Nuvažiavę kitur šiauliečiai pamato, kaip ten gražu, o pas mus taip nėra. Keiksnoja valdžią, kuri per mažai tvarko miestą.
O miesto svečiai džiaugiasi, kaip Šiauliuose gražu ir jauku. Manau, kad labiausiai kenkia blogio, o ne gėrio ieškojimas.
Optimistinę Šiaulių viziją konkrečiais darbais turėtų kurti Savivaldybė. Šiaulietis turėtų jausti, kad algas gaunantys valdininkai ir politikai tarnauja jam.
Jono TAMULIO nuotr.
OPTIMIZMAS: „Didžiausia Šiaulių problema yra optimizmo trūkumas“, – mano architektas Šarūnas Sabaliauskas.
