
Naujausios
APKLAUSA
Ar kaupiate pensiją?
Kaupi – turi savo pinigų „stalčiuką“
Socialinių mokslų dr. Janina ŠEPUTIENĖ, Šiaulių universiteto docentė:
Asmeninė nuotr.
– Aš dalyvauju pensijų kaupimo sistemoje. Kaupiu ir II pakopoje, ir III pakopoje.
Labai skeptiškai vertinu valstybės galimybes mokėti man pensiją, kai sulauksiu senatvės, nes dirbančiųjų mažėja, o pensininkų skaičius didėja, ir tendencijos nėra džiuginančios.
"Eurostato" duomenimis, 2018 metais Lietuvoje 100-ui darbingo amžiaus (15–64 m.) gyventojų teko 30 vyresnio amžiaus gyventojų (65+). Prognozuojama, kad Lietuvoje 2030 metais 100-tui darbingo amžiaus gyventojų teks išlaikyti apytiksliai 46 vyresnio amžiaus (65+) gyventojus, 2040 metais – apie 57 asmenis, 2050 metais – 60 asmenų.
Kiek gausime pensijos, labiau priklauso ne nuo to, kiek sumokame mokesčių ir kokį gauname atlyginimą, o nuo to, kiek tuo metu bus dirbančių ir kokie bus jų atlyginimai bei kiek valstybė tada surinks mokesčių.
Mokesčius dabar mokame, tad lyg ir kaupiame „Sodros“ pensijai, bet tie pinigai nėra sudedami į kažkokį stalčiuką, iš kurio paskui bus mums mokama, kai išeisime į pensiją. Iš tų mokesčių dabartiniams pensininkams mokamos pensijos.
Tas stalčiukas yra II ir III pensijų kaupimo pakopos. Nedalyvaujant kaupimo sistemose – tokio stalčiuko nėra.
Pognozuoti, kiek galėtum gauti pensijos, sunku. Labai atsargiai žiūriu į „Sodros“ skelbiamas pensijų skaičiuokles. Kaip gali skaičiuoti, kiek gausi pensijos, kai niekas negali pasakyti, kokia bus ekonominė situacija, kaip keisis kainos? Ir ką ta pensijos suma reikš, keičiantis perkamajai galiai?
Jeigu už penkerių metų išeisi į pensiją, tai daugmaž skaičiai gali būti teisingi. Bet jeigu išeisi po 20–30 metų, ar net po 10 metų, tokiam periodui sudėtinga teikti prognozes.
Gali įvykti kažkas, ko nenumatėm ir neprognozavom. Pavyzdžiui, kas prieš penkerius metus galėjo pasakyti, kad Didžioji Britanija ruošis išstoti iš Europos Sąjungos?
O galbūt dėl klimato atšilimo Lietuva taps labai patraukli gyventi šalis ir turėsime ne didžiulę emigraciją, o didžiulę imigraciją ir didelį dirbančių skaičių. Tada galbūt ir iš „Sodros“ gausime padorią, pragyvenimą užtikrinančią pensiją.
Man tik absoliučiai aišku, jog žmogus turi sau kaupti pensiją. Aš nusprendžiau eiti ir į antrą, ir į trečią pakopą, nes antroje pakopoje kaupimo sąlygos jau ne kartą buvo keičiamos. Tas nepastovumas pradeda neraminti – maža ką dar Vyriausybė sugalvos, kaip su mūsų sukauptais pinigais pasielgti?
Kaupimas III pakopoje tampa patrauklesne alternatyva, nes žinai, kiek susikaupei, ir pats spręsi, kaip pinigus panaudoti. Vyriausybė į tą sumą negalės pretenduoti.
Tik III pakopoje nėra galimybės įgyti anuitetą – kiek sukaupei, tiek turėsi, nebus nuolatinių išmokų iki gyvenimo pabaigos. Be to, yra pagunda pinigus atsiimti nesulaukus pensinio amžiaus.
II pakopos patrauklumas – kad yra anuiteto įsigjimo galimybė, kad iki gyvenimo pabaigos gali gauti papildomas išmokas prie „Sodros“ pensijos. Žinoma, jos priklausys nuo sukauptos pensijų fonde sumos, bet nėra aišku, kaip tos išmokos bus apskaičiuotos? Kaip tą sumą fondas paskirstys – pagal kokią tikėtiną gyvenimo trukmę? Neaišku, kokias sumas gausi kas mėnesį, ar ta suma bus fiksuota?
Anuitetas gali būti prasmingas, jeigu gyvensiu ilgiau, negu užteks išmokoms mano sukauptos sumos.
Kita vertus, jeigu išėjusi į pensiją gyvensiu ganėtinai ilgai – 20 metų ar daugiau, o infliacija didės, tai sukaupta suma ir atitinkamai išmokos nuvertės. Vėl galiu nieko neišlošti. Tampame priklausomi ir nuo to, kaip seksis pensijų fondams investuoti, kokie bus ekonominiai ciklai.
Tačiau bet kokiu atveju nemanau, jog „Sodra“ galėtų mokėti man normalią pensiją, atitinkančią bent 60–70 procentų mano atlyginimo.
„Ką pats sutaupysi – tą turėsi“
Verslininkas Benas DOBRIKAS:
– Aš kaupiu pensiją individualiai ir dalyvauju II pakopos pensijų kaupime. Nesu iš tų, kurie pasitiki vien „Sodros“ pensija.
Ką pats susikursi – tą turėsi. Valstybė su „Sodros“ pensija gali apsaugoti tik nuo skurdo, užtikrinti tik minimalų pragyvenimo lygį.
Pensijų fondų veikla per daug nesidomiu, jos neseku. Kartkartėmis tik pasižiūriu, kokia yra mano sukaupta suma.
Iki pensijos man dar 30 metų su trupučiu, tad ji dar tolokai.
Tik visiems bendraamžiams patarčiau kaupti ir taupyti, nes ką per darbingo amžiaus laikotarpį užsidirbsi – tą turėsi.
Kai dabar vidutinė „Sodros“ pensija yra tik per 330 eurų, tai tikrai mažoka. Jeigu normaliai uždirbai dirbdamas, tai su tiek pinigų išėjęs į pensiją turi stipriai save apriboti.
Manau, pensija turėtų sudaryti 80 procentų uždirbto atlyginimo.
„Kai atlyginimas – išmalda, absurdas prognozuoti pensiją“
Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorė Nomeda BĖČIŪTĖ:
– Pensiją kaupiu III pakopoje, ir „Sodrai“ mokesčius moku.
Kaupimo privačiame fonde nemanau stabdyti. O kas nuo to pasikeistų? Per savo trumpą 50 metų gyvenimą tiek visokių reformų mačiau, kad jokios reformos nebaisios.
Rizika visada yra. Net į gatvę išeiti – rizika.
Kokią pensiją gausiu? Prognozuoti – tuščias reikalas. Kas pasikeis, jeigu ir paskaičiuosiu pagal tas „Sodros“ skaičiuokles?
Gyvenu, dirbu ir nesirengiu naktimis nemiegoti galvodama, kiek tos pensijos gausiu. Šiaip dar jos sulaukti reikia, o man pensinis amžius ilgėja ir dar, matyt, ilgės.
Yra žmonės, kurie atsakingi už tai, kokia pensijų sistema. Tegu galvoja.
Visų pirma, atlyginimai turi būti dideli, o jau tada kalbėkime apie tai, kiek procentų nuo atlyginimo turi sudaryti pensija, kad žmogus oriai jaustumeisi.
Tokį atlyginimą, kokį aš dabar gaunu, gali pavadinti tik išmalda. Absurdas svarstyti, kiek procentų tos išmaldos turi sudaryti pensija. Apie jokį orumą negalime nė kalbėti, jeigu iš pagrindinio atlyginimo žmogus negali pragyventi.
Bet dėl to nesiruošiu emigruoti. Valstybę šiek tiek kuriu ir aš. Po truputį viskas keičiasi. Vaikai juk irgi negimsta užaugę – juos reikia užauginti.
Pensijų klausimas nėra kažkoks atskiras iš konteksto išplėštas klausimas – tai mūsų gyvenimo kultūros dalis. Kokia yra mūsų gyvenimo kultūra, toks požiūris į pensininkus, pensijas ir atsispindi.
Nuo skaičiavimų ir nuo streikų gyvenimo kokybė nepasikeis.
Apie atlyginimo padidinimą aš galiu kalbėti, kai jis padidėja ne 50 eurų, o 50 procentų. Bet to nėra.
Eglė Špokaitė (baleto artistė) atvažiavo iš Kalifornijos, pamatė parduotuvėse kainas, sako, Kalifornijoje tokių didelių nėra. O pas mus prekybos centruose eilės stovi, pinigų turime.
Didžiulės atlyginimų žirklės, didžiulė atskirtis formuojasi – vadinasi, su ekonomika kažkas yra negerai.
Kai nebus tokių žirklių, tada galėsime apie orumą kalbėti. Dabar to orumo kiekvienas turime, kiek turime, įjungę „dūrą“, kad „viskas gerai“.
Džiaukimės, kad sveikatos yra, nes iš esmės, žmogui ne tiek daug ir reikia.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.