Naujausios
Rugsėjo 26 dieną, eidamas 86-uosius, Anapilin išėjo Zenonas Eimutis Sabalys (1939–2024), Šiaulių miesto garbės pilietis, hidrotechninės statybos inžinierius, visuomenės veikėjas, esperantininkas.
„Šiaulių kraštas“ ne kartą kalbino Z. E. Sabalį – aktyviam šiauliečiui visuomet rūpėjo, kuo gyvena miestas, Lietuva, pasaulis.
„Šiaulių kraštą“ Z. E. Sabalys skaitė nuo pirmojo numerio. Pateiktos citatos – iš jo įvairiais metais laikraštyje publikuotų interviu. Z. E. Sabalys buvo itin aktyvus miesto gyvenimo dalyvis, pokalbiuose visuomet akcentuodavo kultūros svarbą.
„Mes turime labai rūpintis ir savo kultūra. Kultūra yra valstybės ir ekonomikos pagrindas. O vis dar sakoma, pirmiausia kelkime ekonomiką, o paskui jau kultūra rūpinsimės. Kultūra prasideda, kai tik kūdikis gimsta – su motinos pienu. Ar mama savo vaikui dainuoja lopšinę, ar keikiasi jį maitindama – nuo čia viskas prasideda. XIX amžiuje Lietuvą gelbėjo švietimas, knygų gabenimas iš Mažosios Lietuvos, lavinimasis, svetur mokymasis. Už kultūros mes visą laiką kabinomės ir XX amžiuje“, – 2021–2022 metų sandūroje svarstė Z. E. Sabalys.
Jo ilgametėje vizijoje buvo nauja koncertų salė Šiauliuose, į „kurią pasiklausyti koncerto galėtų ateiti su geru kostiumu ir peteliške“.
Z. E. Sabalys daug metų skyrė esperanto kalbai (mokytis pradėjo 1956 metais), buvo vienas iš pirmosios Pabaltijo esperantininkų stovyklos iniciatorių, ilgametis Lietuvos esperantininkų sąjungos narys. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nuolat dalyvaudavo pasauliniuose ir Baltijos šalių esperantininkų kongresuose, grįžęs dalydavosi parsivežtais įspūdžiais. Esperanto kalbos mokė ir kitus.
„Man ji davė nepaprastai daug. Esu kavą gėręs ir bendravęs net su Nobelio premijos laureatais“, – sakė apie esperanto kalbą.
Ir pats Z. E. Sabalys visą gyvenimą mokėsi, nuolat jautė žinių alkį. Tuos, kurie visada viską žino, laikė „tragedija“.
Nors gimė Kaune, Z. E. Sabalys buvo ilgametis Žemaičių draugijos „Saulaukis“ narys.
„Aš gimiau Aleksote, o Užnemunė jau priklauso Žemaitijai. Taip sako ir istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas, remdamasis istoriniais faktais. Mano mama žemaitė, mano tėtis aukštaitis.“
Tėvas Juozas Sabalys, kilęs iš Svėdasų krašto, buvo statybos inžinierius, mama Julija Dirgėlaitė, gimusi Balsėnų kaime, baigė Aukštesniąją sodininkystės mokyklą, kažkiek dirbo pagal specialybę, vėliau namuose šeimininkavo. Muzikalumą Z. E. Sabalys paveldėjo iš mamos – būdamas studentas dainavo garsiame Kauno politechnikos instituto chore „Jaunystė“, chore susipažino su šviesaus atminimo žmona Dalia.
Z. E. Sabalys su „Šiaulių kraštu“ ne kartą dalijosi vaikystės prisiminimais.
„Per karą 1944 metais iš Rokiškio, į kurį tėvai buvo persikėlę, traukėmės į Žemaitiją. Šiauliuose ešeloną bombardavo. Man penki metai, o sesutei vos vienas mėnuo. Pamenu, kaip geležinkelio stoties parkelyje tėvai mus spaudė prie žemės užgulę. Savo kūnais saugojo mus nuo skeveldrų. Apsigyvenome pas mamos seserį Balsėnuose, Kretingos apskrityje. Lankiau Balsėnų kaimo mokyklą. <...> 1948 metais, kai vyko didžiausias trėmimas, staigiai, per kelias valandas susiruošę, išvažiavom į Klaipėdos kraštą. Mama vis sakydavo, kad turi nuojautą, jog reikia dingti iš kaimo. Taip atsidūrėme Šilutėje, ten baigiau vidurinę mokyklą.<...>“ – prisiminė 2022 metais.
Šilutės vidurinę mokyklą Z. E. Sabalys baigė sidabro medaliu, būdamas 16 metų.
1960 metais Z. E. Sabalys Kauno politechnikos institute įgijo inžinieriaus statybininko kvalifikaciją. Pirmasis objektas – 1960 metų pabaigoje –1961 metų pradžioje vadovavo Ventės rago švyturio, krantinės tvirtinimo darbams.
1962 metais Z. E. Sabalys persikėlė gyventi į Šiaulius. Dirbo inžinieriumi, vėliau − viršininku 6-ojoje Šiaulių mechanizacijos valdyboje.
Už nuopelnus statant Akmenės cemento gamyklą 35-erių Z. E. Sabaliui suteiktas Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas – tuo metu šalyje jis buvo jauniausias inžinierius, kuriam skirtas šis titulas.
„Geriausi prisiminimai yra iš tų jaunystės dienų, kai dirbau statybinėse organizacijose“, – minėjo Z. E. Sabalys.
1979 metais Z. E. Sabalys buvo paskirtas miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, vėliau − pirmuoju pavaduotoju, atsakingu už miesto statybą ir architektūrą. Garsėjo kaip tvirtas, organizuotas, reiklus, griežtas, principingas vadovas.
Z. E. Sabalys dalyvavo visose svarbiausiose to meto Šiaulių statybose: įmonių, įstaigų, gamyklų, gyvenamųjų kvartalų, mokyklų, darželių ir kitų objektų. Jo iniciatyva Šiauliuose pastatyti Teniso kortai.
2019 metais, minėdamas 80-metį, Z. E. Sabalys Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje subūrė į jubiliejinį vakarą-pokalbį „Apie gyvenimą, miestą ir Lietuvą“, pristatė privačios kolekcijos parodą.
Tąkart, išklausęs sveikintojų kalbas, pabrėžė, kad visais laikais vienas nieko negali nuveikti: dirba kolektyvas.
„Nestačiau vienas – dalyvavau statybose. Gal Teniso kortus ant savo galvos sugalvojau“, – juokėsi, priminęs, kad pirmas kortų pavadinimas buvo „atraminė sienutė Lenino gatvėje“.
Vėlesniame interviu mintį praplėtė: „Ne aš Šiaulius stačiau, aš tik dalyvavau juos statant. Dirbo architektai, statybininkai, o aš buvau atsakingas už statybas ir architektūrą, už Šiaulių 750 metų jubiliejui statytus objektus, dirbdamas miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju.“
Kai prieš dešimtmetį Šiaulių miesto savivaldybėje buvo sveikinamas su 75-mečiu, Z. E. Sabalys sakė: „Svajonių reikia daug turėti, tada kurią vieną ir išpildysi. Mes, pavyzdžiui, miesto 750 metų jubiliejui rengėmės penkerius metus: nuo idėjų, kurias reikėjo apginti, iki jų įgyvendinimo.“
Ir ragino nebijoti naujovių: „Pats esu antros kartos valstietis, o mes tokie – kas nauja, visada atrodo pavojinga.“
Žurnalistų klausiamas, kokia yra jo paties svajonė, tąkart atsakė: „Mano svajonė – Lietuva, kuriai visą gyvenimą tarnauju.“
1990 metais Z. E. Sabalys buvo išrinktas pirmosios Šiaulių miesto tarybos deputatu – vienintelis iš tuometinių miesto vadovų.
Nepriklausomybės metais buvo vienas iš Šiaulių banko kūrėjų ir vadovas, „Snoro“ banko filialo direktorius. Ne vienerius metus dėstė Šiaulių universitete. Buvo ilgametis tarptautinio Šiaulių LIONS klubo narys.
2004 metais Z. E. Sabalio darbai vainikuoti Šiaulių miesto garbės piliečio vardu.
„Kiek genai tau duoda ir kiek pasižiūrėjęs į viršų gauni“, – tokį ilgo ir laimingo gyvenimo receptą prieš porą metų, sutikdamas 83-iąją sukaktį, „Šiaulių kraštui“ įvardijo Z. E. Sabalys. – Nėra ko verkšlenti, kiek gali, tiek gyveni. Aš visą laiką stengiuosi mokytis, nes visi už mane yra protingesni.“
Amžinojo poilsio Šiaulių miesto garbės pilietis atgulė Šiauliuose, Donelaičio kapinėse.
