Abejonės ir klaustukai užverstoje byloje

KOMENTARAS

Abejonės ir klaustukai užverstoje byloje

Regina MUSNECKIENĖ

reginamus@skrastas.lt

Lietuvą sudrebinusi Jonaičių šeimos tragedija gali trūkti dar vienu pūliniu. Kalta dėl dviejų savo vaikų nužudymo prisipažinusi ir iki gyvos galvos nuteista motina ištarė kito kaltininko vardą. Ji jau radusi vaikus negyvus ir tik padėjusi užmaskuoti nusikaltimo pėdsakus.

Pirmoji sukluso žiniasklaida. Kad ir kaip ujama bei keikiama ji bent jau stengiasi ieškoti teisybės labai dažnai užbėgdama už akių kitoms tai daryti privalančioms institucijoms. Ar suklus ir ar dar kartą ryšis kraupios bylos puslapius atverti prokurorai, parodys laikas. Vieną Almos Bružaitės prašymą atnaujinti tyrimą Lietuvos teisėsauga jau atmetė. Užuominos apie kitą žudiką — nepakankamas pretekstas.

Spragų šioje byloje jau seniai matantys teisininkai sako, jog gera psichologo, tardytojo, advokato ir ekspertų komanda šią bylą baigtų per dešimt minučių. Tačiau, jeigu paaiškėtų, kad motina iš tiesų nežudė, kai kuriems Temidės tarnams tektų pripažinti savo klaidas. Juk kai kas buvo ir apdovanoti už sėkmingą bylos išaiškinimą. Kitus už klaidas teisiantieji, veikiausiai, turi sustiprintą savisaugos instinktą. Jie padarys viską, kad patys nenukentėtų.

Įstatymas prisipažinimo dar nelaiko galutiniu kaltės įrodymu, tačiau prisipažinimas tyrėjams visuomet pats lengviausias grobis, nelyginant vilkui pasiligojusi avis.

Atrajoti suvalgytą avį žymiai sunkiau negu jos nepaliesti. Sunkiau, bet kartais gal vertėtų?

Atnaujinus bylą, dar kartą paaiškės, kad Alma Bružaitė — tikrai kalta. Kad visa, ką ji sako, tik vienutėje kalinčios moters fantazijos. Būtų gaila specialistų darbo. Tačiau jis nenueitų perniek. Galutinai išsklaidytų abejones.

Juk tvirtų vaikų žudymo motyvų pasigenda rimti teisininkai. Jie sako, jog tai bene vienintelė byla, kai žmogus nuteisiamas nesuradus įtikinamų nusikaltimo motyvų.

Viešoje erdvėje aptarinėjami klausimai: jeigu motinai reikėjo atsikratyti dviejų vaikų, kodėl žudė jau prakutusius, ją labiausiai mylėjusius, nuo tėvo teroro gynusius ir darbuose padėjusius berniukus? Kaip kiti Jonaičių vaikai vidury dienos galėjo taip kietai įmigti, kad vykstant žudynėms ir automobiliu išvežant kūnelius nieko nejuto ir nematė? Kodėl nužudytų vaikų skrandžiuose rasta alkoholio, nors namuose po tragedijos neaptikta jokių alkoholio pėdsakų?

Kodėl rimčiau netirtos kitos nužudymo versijos? Ar kitas vyras tikrai pakankamai įtikinamas motyvas žudyti savo vaikus? Ar tikrai tai gali padaryti sveiko proto žmogus? Ar socialinė aplinka, kurioje Alma Bružaitė praleido visą savo vaikystę, o paskui šeimyninį gyvenimą, nėra lengvinanti aplinkybė? Kodėl į ją neatsižvelgta nuteisiant motiną kalėti iki gyvos galvos?

Suklusti vertėtų ne tik dėl teisinės, bet ir dėl žmogiškosios šios bylos pusės. Ne tik prokurorai ir teisėjai, paskyrę motinai didžiausią bausmę. Almą Bružaitę pasmerkė didžioji dalis Lietuvos žmonių. Nuteisė, vadinasi, kalta. Galima užmėtyti akmenimis. Pamenu, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, pakalbintas apie tragediją, patarė neskubėti smerkti.

Po tragedijos keletą kartų susidūriau su Alma Bružaite. Jau tos dienos, kai buvo paskelbta vaikų paieška, rytą nuvažiavau į Petrališkę. Su kailiniais troboje vaikštanti ir vistiek nuo šalčio drebanti motina. Apie ją zujantys mažieji dvynukai. Nuolat skambantis mobilusis telefonas. Teta iš Kražių vis teiraujasi, ar negrįžo vaikai. Tuomet spurdėjo mintis, jog kažkas čia netaip. Tačiau niekuomet nebūčiau pamaniusi, jog tos pačios rankos, sklaidančios albumą ir ieškančios savo berniukų nuotraukėlių laikraščiui, juos galėjo pasmaugti.

Po laidotuvių abu Jonaičiai su savo mažaisiais dvynukais buvo užsukę redakcijon įdėti padėką laidoti padėjusiems ir užjautusiems žmonėms. Moteris atrodė visiškai rami. Su vyru ir vaikais sutiko nusifotografuoti laikraščiui. Sakė eisianti prokuratūron į apklausą. Iš ten daugiau jau nebegrįžo namo. Prisipažino žudžiusi.

Iš teisėsaugos institucijų sklido kalbos, jog moteris — itin žiauri ir šaltakraujiška. Be emocijų pasakoja apie savo nusikaltimą. O gal taip pasakojo todėl, kad ne pati visa tai padarė?

Praėjus pusmečiui po tragedijos, gavau Almos globėjos vilnietės dėstytojos Reginos laišką. „Nelaimingesnės už ją nerasi — ji nužudė savo!!! mylėtus, užaugintus išpuoselėtus ir laimingus vaikus. Ką jaučia ji, praradusi dalį savęs, o dar trims atėmusi motiną ir uždėjusi antspaudą?“ — svarstė moteris, pasišovusi būti globėja pasmerktosios, kuri jau neberūpi nei saviems tėvams, nei vyrui. Ji surašė daug priežasčių, galėjusių pastūmėti moterį tokiam žingsniui, nes jau daug žinojo apie Almos gyvenimą.

Prieš porą dienų su Almos globėja kalbėjau telefonu. Jai pirmajai Alma išsitarė nežudžiusi. Globėja, kurią vaikžudės etiketę iki gyvos galvos gavusi Alma vadina mama, išgirdo ir kito kaltininko vardą. Regina pasakojo, kaip sunku buvo išpešti iš Almos kitą tragedijos versiją. Ji apgailestavo prasitarusi. Sakė prisiekusi tylėti. 

Ką dar slepia Jonaičių namo sienos? Ar tikrai berniukai tapo ne suplanuotų žudynių, o pykčio priepuolio ar nelaimingo atsitikimo aukomis? Tai, regis, žino Lukiškių kalėjimo kunigas ir psichologas, nuo pat pirmųjų dienų abejoję moters kalte. Tik garsiai prabilti jiems neleidžia profesinė etika.

Almos globėjos Reginos ir jos vyro nevaržo profesinės normos. Jie įtikino savo globotinę neslėpti tiesos. Ir kad ją įrodytų, pasiryžę eiti iki Strasbūro.

Jeigu Almos Bružaitės statusas pasikeis iš žudikės į pėdsakų užmaskuotojos ar bendrininkės, įvyks didžiulis virsmas teisėsaugos institucijose ir viešojoje erdvėje.

Žinau, kad šis tekstas gali papiktinti tą visuomenės dalį, kuri tvirtai patikėjo A.Bružaitės kaltumu: suprantama, nes ji prisipažino, jos kaltę ir nuosprendį patvirtino Lietuvos teismai. Galima sakyti, kad kalinė iki gyvos galvos sugalvojo tokią versiją? Galima. Tačiau jeigu kyla nors menkiausia abejonė ( apie jas plačiai kalba šalies žiniasklaida), manau, privalu dar karta prie šios bylos grįžti. Juolab žinoma daug atvejų, kai jau baigtos bylos apsiverčia.

citata: „Ką dar slepia Jonaičių namo sienos? Ar tikrai berniukai tapo ne suplanuotų žudynių, o pykčio priepuolio ar nelaimingo atsitikimo aukomis?“