Naujausios
Kovo 16 dieną 18 valandą Valstybiniame Šiaulių dramos teatre vyks režisieriaus Gildo Aleksos statomos komedijos pagal Makso Frišo (Max Frisch) pjesę „Bydermanas ir padegėjai“ premjera.
Garsaus šveicarų rašytojo M. Frišo kūryba yra gerai pažįstama Lietuvos skaitytojams ir teatrų žiūrovams, jo pjesės „Biografija: vaidinimas“, „Andora“, „Santa Kruz“ ir kitos statytos įvairiuose Lietuvos teatruose. Pjesė „Bydermanas ir padegėjai“ profesionaliame Lietuvos teatre statyta tik kartą – 1986 metais Panevėžio dramos teatre ją režisavo Julius Dautartas.
Spektaklio Šiauliuose kūrėjai neabejoja, kad 1958 metais M. Frišo parašyta pjesė į Šiaulių teatro sceną grįžta tinkamiausiu metu – joje keliamos individualumo, laisvės, atsakomybės, asmeninės gerovės ir visuomeninių interesų susikirtimo idėjos, kurios šiandien skamba ne tik aktualiai, bet ir įspėjančiai.
Spektaklyje vaidmenis kuria Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriai Arnoldas Jalianiauskas, Lina Bocytė, Aistė Šeštokaitė, Rusnė Navickaitė, Mindaugas Jurevičius, Valstybinio Jaunimo teatro aktorius Karolis Kasperavičius ir cirko akrobatas Džiugas Kunsmanas.
Spektaklyje pinasi šiuolaikinio cirko, akrobatikos, fizinės komedijos, absurdo ir magiškų triukų elementai, netrūksta gyvai atliekamų muzikinių numerių, „slapstick“ elementų (fizinės komedijos tipas, kuriam būdingas išraiškingas humoras, absurdiškos situacijos ir energingas veiksmingumas, kurį dažniausiai atlieka akrobatai, kaskadininkai, magai), improvizacijų.
Pagrindinio pjesės veikėjo Bydermano pavardė yra žaismingas vokiško žodžio „bieder” (reiškiančio vertingas, sąžiningas) ir „mann” (žmogus) junginys. Bydermanas apibendrina patiklaus, lengvai manipuliuojamo eilinio žmogaus mąstysenos tipą.
Pjesės siužetas paprastas ir iš pirmo žvilgsnio netgi itin žaismingas: jau kurį laiką miestą siaubia padegėjai, apsimetę prekeiviais, jie patenka į namus, įsikuria palėpėje ir netrukus juos padega. Tokia nevaldoma situacija mieste ypač siutina turtingą verslininką poną Bydermaną, jis niršta dėl žmonių lengvabūdiškumo, pareiškia, kad sugautus padegėjus „reikia iškart pakarti“. Kaip tik tą akimirką tarnaitė praneša, kad atvykęs prekeivis nekantrauja pasimatyti su ponu Bydermanu. Benamiu imtyninku prisistatęs nepažįstamasis įtikina Bydermaną bent vienai nakčiai priglausti atvykėlį... Nuo to momento veiksmas įsisuka nevaldomai didėjančiu greičiu.
Prisidengęs komedijos formatu, spektaklis „Bydermanas ir padegėjai“ su neslepiama ironija pasakoja ne tik absurdiškai juokingą Bydermano ir padegėjų santykių istoriją, bet kartu užkabina giliai slepiamus žmogiškosios prigimties sopulius ir atvirai šaiposi iš prisitaikėliškos elgsenos modelių.
Pasak režisieriaus G. Aleksos, šis spektaklis nebūtų gimęs be dabartinio politinio konteksto: „Tai spektaklis apie žmogų, kuris nesutinka priimti realybės ir nenori nieko girdėti apie jo gyvybei kylančią grėsmę. Spektaklį galima „perskaityti“, kaip juokingą satyrą apie turtingą žmogų, tačiau kūrybiniame procese mūsų kūrybinė komanda atsispyrė nuo trijų pagrindinių aspektų. Visų pirma, tai spektaklis apie pavojų, kuris yra čia pat, netoli mūsų. Visų antra, tai socialinis komentaras apie mūsų įgytus įgūdžius lipti karjeros laiptais ir jų beprasmiškumą situacijose, kurios reikalauja žmogiško savisaugos instinkto. Ir trečia, tai spektaklis, žvelgiantis į seną filosofinį konfliktą tarp laisvės ir saugumo. M. Foucault, J. S. Mill, T. Hobbes, G. Agamben įvairiais būdais rašė apie tai, kad kuo daugiau mes siekiame saugumo, tuo mažiau turime laisvės (ir atvirkščiai), todėl visiškai saugūs ir laisvi galime jaustis tik distopiniame pasaulyje. Bydermanas iki absurdiško lygmens nori išlikti laisvas, absoliučiai (ne)juokingai atiduodamas degtuką savo padegėjams“.
Režisierius įsitikinęs, kad dabartinio europiečio sąmonėje ši pjesė koreliuoja su ilgai puoselėtu įsitikinimu, kad nelaimės atsitinka kitiems, „kažkur kitur“, kai tuo tarpu didžiausias kenkėjas dažniausiai yra čia pat – palėpėje ar už durų.
