Naujausios
Portretuose įsirėžę karo pėdsakai
Jaunojo ukrainiečių menininko Artemo Azarovo tapybos parodoje Žagarės kultūros centre eksponuojamas 21-as paveikslas: natiurmortai, peizažai, bet daugiausia portretai. Būtent portretuose labiausiai įsispaudęs karo pėdsakas – veiduose ryškus patirtas skausmas, žiaurumas, jie tarsi suakmenėję, bet patys žmonės atrodo nesiblaškantys, susikaupę, pasiryžę bet kam, dauguma tapyti profiliu, nuleistomis akimis. Tik iš autoportreto menininkas žvelgia tiesiai į žiūrintįjį, šiame kūrinyje jis atrodo gerokai vyresnis nei iš tikrųjų buvo žūdamas. Karas pasendina dešimtmečiais.
Kodėl „Veiksmo menas“? Nes Artemas Azarovas (slapyvardis Dailininkas) pats buvo tarp kovotojų, karys savanoris, dalinio „Fraikor“ būrio vadas. Jis žuvo 2022 metų kovo 5 dieną, gindamas gimtąjį miestą Charkivą nuo rusų okupantų. Tapė, menine kalba perpasakodamas karo realybę.
Turėjo labai mažai laiko
Artemas Azarovas, gyvybės netekęs vos 26-erių, turėjo labai mažai laiko talentui tobulinti, bet jo paveiksluose yra tai, kas daugeliui šiuolaikinių menininkų neprieinama – ryžtingų veiksmų užgrūdinta idėja. Artemas pavertė savo meną nemirtingu.
Artemas Azarovas 2014–2018 metais mokėsi Charkivo dailės mokykloje ir įgijo specialųjį vidurinį išsilavinimą. Nuo 2018 metų jis studijavo valstybinėje Charkivo dailės ir dizaino akademijoje, portreto studijoje. 2022 metų vasarą jis turėjo tapti diplomuotu šios akademijos bakalauru.
2020–2021 metais A. Azarovas bendradarbiavo su „Diurerio“ galerija Charkive, dalyvavo parodose Kirovohrado srities dailės muziejuje, Karpatų regiono etnografijos ir ekologijos muziejuje Jaremčėje ir Huculų regiono Kosivo muziejuje, taip pat parodoje „Ukrainos nacionalinis herojinis paveldas“ Charkive.
Vokietijos galerijos nepriimtas paveikslas
Po dailininko žūties jo kolekciją perėmė užsienyje gyvenanti sesuo.
2023 metais dailininko darbai buvo eksponuojami Padujoje vykusioje parodoje „Ukrainos menas Italijoje“, surengtos dvi personalinės jo parodos Charkive ir Miunchene.
Vokietijoje galerija nepriėmė vieno jo paveikslo be pavadinimo, nurodydama priežastį, kad esąs pernelyg militaristinis. Žagarėje šis paveikslas eksponuojamas. Jame nėra nieko šokiruojančio: tiesiog atremtas šautuvas, keli rakandai, deganti blausi lempa (greičiausiai slėptuvėje, bunkeryje), griūvantis kortų tiltelis, lyg griūvantys miestai, žmonių gyvenimai, ir tamsios spalvos, kuriose ypač išryškėja raudona.
Lietuvoje paroda jau apkeliavo keletą miestų: buvo pristatyta Vilniuje, Utenoje, Zarasuose.
Palydėjo muzikos kūriniai ir dainos
Žagarėje parodos atidaryme savo jautriomis dainomis lietuvių ir ukrainiečių kalbomis dalinosi ukrainietės Olena Artemenko su gitara pritarusiu sūnumi Ivanu ir Katiucha Motrečko, jau įsigyvenusios Žagarėje nuo plataus masto karo veiksmų pradžios. Joms dainuojant pianinu taip pat akompanavo Žagarės kultūros centro režisierius Jonas Gricius.
Nedidelį koncertą, pritaikytą parodos temai, surengė jaunieji Joniškio krašto talentai, Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos akordeonistai Ervidas ir Adrijus Balčiūnai, akordeono ir pianino muzikos akordais nutapę karo pojūtį, rūsčią realybę, kurią išgyvena ukrainiečiai, bet taip pat suteikę ir vilties, be kurios niekas neištvertų, o žagariečius dar ir pamaloninę melodija apie pasakų miestą, skirdami ją būtent Žagarei. Mokinius ir gimnaziją pristatė jų mokytoja Marytė Markevičienė, o apie programos kūrinius išsamiai ir vaizdžiai kalbėjo Ervidas.
