Naujausios
Kadangi viena iš pagrindinių dizaino funkcijų – daiktinės aplinkos konstravimas, mums teko iš naujo atrasti tai, kas nebuvo ieškoma. Tai – šventkalniai ir piliakalniai. Juk prie jų formų ir funkcijų anuomet buvo nemažai žmogiškojo prakaito pralieta. Beje, iki šių eilučių atspausdinimo, tie dirbtiniai kalnai nebuvo įvardinti funkcinio projektavimo produktu, t.y. dizaino kūriniais. Patyrinėkime keletą tokių funkcijų, kai kada pridengtų lingvistika...
Pagonybės šventkalniai
Milžinkapiai – alkakalniai – šventkalniai. Mes jau tyrinėjome vieną iš hipotezių, teigiančią, kad šventkalniai turėjo kažkokias sąsajas su milžinkapiais, kad tokį lietuvišką alkakalnių pavadinimą lėmė mūsų tiesioginiai ryšiai su anksčiau gyvenusia milžinų rase, nuėjusią į nebūtį. Ar prisimenate, kad tiek baltuose, tiek germanuose, tiek kitose šiaurės Europos gentyse, legendose išlikę milžinų vardai mažai tarpusavyje tesiskyrė: Alkis, Alcis, Algis... Malonu, kad vikipedijų informacija apie pasaulyje randamus milžinų griaučius, verčia archeologams išgirsti lingvistus.
Toji šventųjų kalvų atmaina, anuomet atlikinėjusi sakralinę funkciją – tai alkakalniai. Ant jų vaidilutės skambino kanklėmis, o žilabarzdžiai kriviai ir žalčius, ir galingąjį Perkūną, ir namų deivę Gabiją garbino... Pagonybės teologinių smulkmenų neliesime, bet į ūkinę (ne sakralinę), žvilgtelėsime, nes nuo mažens žinome, kad vaidilutėmis buvo jaunos merginos, nuotakų amžiaus, nekaltybei pasišventusios. Kodėl ne senutės? Neatsitiktinai?
Tai buvo viena iš formų susirasti jaunikį, nes ant šventojo kalno lankydavosi įvairūs lankytojai – ne tik garbinti pagoniškus dievus, bet ir susipažinti tarpusavyje su kaimyninių genčių ir pilionių gyventojais, na ir žinoma... Dažnai vaidilutės akių žvilgsnis jaunam, daug žadančiam bernužėliui buvo lemtingas gyvenime. Neaišku, kiek vaidilutėms buvo lemta būti krivio tarnyboje, bet atsiminimai ir legendos jų amželius prilygina jų moteriškosios pilnametystės pradžiai.
Kas tas vaidilutes maitino, negi krivis? Atsakau. Ne krivis, o šventoji ugnis, kuri nuolat liepsnojo ant alkakalnio. Pasirodo, tik alkakalnio ugnis buvo švari ir šventa, gi ugnys, kurios rusendavo apačioje, papiliuose, palaipsniui išgarindavo tas savybes. Pagoniškas paprotys žmones vertė reguliariai, kas kelios dienos, lankytis alkakalnyje, iš ten į savo namus vėl ir vėl parsinešti šventos ugnelės. O tuo pačiu – atsilyginti už paslaugą maistu, rūbu, talka ar pan. Taigi, pagonybės sakralinė aplinka turėjo ir tikslinę specifiką.
Ugnis-maitintoja – tik viena pagonybės funkcionavimo loginės sistemos fragmentų, susijusių – su ugniatikyba. Tai – kalnas, kurio viršuje degė ugnis. Kodėl? Todėl, kad žmonių biologinė konstrukcija negalėjo egzistuoti be ugnyje paruošto maisto... Apie tai, kol kas, patylėkime. Juk tokia pat schemą matome ir senovės babiloniečių zikuratuose, ir actekų šventyklose, papuoštose žalčių galvomis. Taigi...
Pilys – statiniai iš pylimų
Vien dabartinės Lietuvos teritorijoje archeologai suskaičiavo bene visą tūkstantį piliakalnių, įvairių laikmečių, įvairių rūšių ir siluetų. Kodėl didesnioji šių kalnų dalis yra balno formos? Apsidairykime pas kaimynus. Tiek pas baltarusius, lenkus, ukrainiečius senovėje piliakalnių irgi būta, bet juose balno formos tarsi nesimato. Kodėl?
Pilys. Šį lietuviškos militaristinės urbanistikos paveldą pabandžius vertinti per lingvistinę prizmę, netikėtai atrasime jo funkcinę prasmę ir išmintį. Juk šio žodžio šaknyje vyrauja aiški statybinė-fortifikacinė prigimtis – pilis, nes šio statinio pavadinimo sąšauką sugretinti su valdovo pilvu – neskanu ir neteisinga. Net kulinarams tai nepatiktų...
Anuometinę medžio pilį mes įsivaizduojame kaip rąstų statinį, suręstą ant kalno. Tai – savotiška dezinformacija, dažniausiai dailininkų sugalvota. Esmėje įsivaizduojame mūrinio pastato imitaciją, nes tokio tipo gynybiniai statiniai kitose šalyse buvo statomi iš ilgaamžės medžiagos, akmenų ar plytų. Todėl jų liekanos išliko.
O štai medinių pilių neišliko. Tos pilys supuvo, sugriuvo ar sudegė. Juk medžio statinį priešui buvo gana nesudėtinga padegti, nes medis – ne mūras. O tą medį apsaugoti mūsų protėviams liko vienintelis racionalus būdas – medieną pridengti pylimu. Dar kartą įsiklausykime į pavadinimą – pilis ir rasime tai, ko istorikai iki šiol kažkodėl nerado – pylimą ant kalno, tiksliau – rąstų rentinį viršuje, pridengtą žemėmis, savotišką kalno tęsinį su „medine duobe“ viršuje.
Fantazuokime toliau. Juk ant to, iš pylimo kyšančių rąstų viršaus, buvo racionalu laikyti kelis didelius akmenis ar horizontalius, nepritvirtintus rąstus. Ne dėl grožio, o dėl priešų. Tuos rąstus buvo malonu ir nesunku nuridenti ant puolančio priešo gretų, besiropščiančių pylimu. Ši logika irgi atitinka pylimo poreikį ir pilies pavadinimo raidą. Toji supuvusių rąstų ir pylimo liekana mums paliko tą kalno siluetą, primenantį balną.
Per pilį, mes priartėjame prie kitų pilies komplekso sąvokų: priešpilis – tai pylimas priešais pagrindinę piliakalnio pilį, kurią skirdavo gynybinis griovys – fosas. Jis – dar viena kastuvo reikalavusi statybinė funkcija, pagimdžiusi priešpilį. Neatsitiktinai nedidelė žemių plokštuma žiedu juosė kalną prieš fosą. Ant susigrūdusios priešo minios, pralaužusios rąstų tvorą ir perbridusios fosą, buvo patogu užridenti rąstą.
Lietuvoje žinoma nemažai gyvenviečių, išlaikiusių pradinį pavadinimą – Papilė, Papilys ir pan. Papilys – tai gyvenvietės, prisiglaudžiusios prie anuometinės pilies, bendrinis pavadinimas, kurį mes lietuviai su laiku pakeitėme slavišku miestu (miasto, miesto – vieta). Taigi...
O broliukai latviai – nepakeitė. Jiems miestas – pilsēta, t.y. sėsli vieta šalia pilies, o pilsonis, – t.y. pilies sūnus, pilietis, kaip ir pas mus.
Pilietis – tai pilies įgulos narys, vienu metu negalintis sėdėti ant dviejų kėdžių ar klausyti dviejų vadų iš skirtingų pilių. Tuo labiau, kad ir jo šeima, gyvendama papilyje, vertė jį atlikinėti piliečio, ne tik miestiečio funkcijas.
Štai kodėl globalistų peršamas pasaulio piliečio pavadinimas mus tekiršina tik su marsiečiais. Konflikto atveju gero nelauk, nes Marsas – karo simbolis (!)...