Naujausios
(Trečioji pasakojimo dalis; pradžia – kovo 1, 5 d.)
Į laisvę
„Baigiau darbą „Ventoje“ 1989 metais. Pats išėjau sveikatai sušlubavus, – prisimena ponas Liudvikas. – Buvo vasario mėnuo, kai pasijutau keistai. Nuėjau į polikliniką, gydytojai sako keturis mėnesius būk namuose, rašome biuletenį. Pasikeitė ir politiniai vandenys, galvoju, kodėl turėčiau dar sveikatą sau gadinti. Nuvažiau į Vilnių, į ministeriją ir padaviau pareiškimą, jog išeinu iš darbo.“
Pasidalija, ir kaip jautėsi, kai ministras patenkino prašymą: „Koks buvau laimingas, kai mane atleido! Šokinėjau iš džiaugsmo, eidamas Vilniaus gatvėmis – pagaliau esu laisvas. Toks didžiulis krūvis buvo neštas, kad pats organizmas pasakė „stop“.
Palikęs „Ventą“ be darbo neliko.
Buvęs „Nuklono“ generalinis direktorius Vytautas Mirkės, pradėjęs savo verslą, statė baldų kombinatą ir pasikvietė direktoriumi dirbti Liudviką Stankų.
„Pastatėm gana stiprią uždarosios akcinės bendrovės „Santaka“ įmonę Kentriuose, prie Užvenčio. Bet kai įmonės savininkai persigalvojo gaminti tik duris, man pasidarė nebeįdomu, – sako patyręs baldininkas. – Išėjau pats projektuoti ir gaminti baldų, įkūriau savo įmonę. Bet po visų ekonominių pertvarkų pasirodė nebeekonomiška tokią įmonę turėti. Tada individuliai pradėjau dirbti – savo garaže dirbtuvę įrengiau, pats projektuotojas, pats stalius.“
„Dariau pagal vienetinius užsakymus išskirtinius baldus. Norėjo kėdės senovinio stiliaus – dariau, norėjo modernios – dariau modernią. Viena gydytoja labai norėjo senovinės spintos – padarau, sumontuoju. Kas tą spintą matė, grožėjosi ir stebėjosi, kad gebu tokią pagaminti“ – ir pats džiaugėsi savo darbu, kurį intensyviai dirbo net būdamas 84 metų.
Mąsto, kad baldininku tapo gal ir neatsitiktinai. Darbas su medžiu traukė nuo vaikystės. Nuo tada, kai tėvas sūnums tarė: „Vaikai, statykime klėtį“. Ir statė, padėjo, kiek galėjo, nors vienam buvo tik šešeri, o kitam – penkeri metai.
„Pats nesuprantu, kodėl tie tėvo darbai – medžių kirtimas, medienos apdorojimas, vežimas namo iš miško – taip man patiko. Mudu su broliu šakas krovėm į vežimą, samanas rovėm sienojams sandarinti. Sunkūs ir įdomūs ūkio darbai mus su broliu apsaugojo nuo tinginystės, bet kokį fizinį ir protinį darbą vertinome ir įžengę į solidžius metus“, – pasidalija jis.
Jokios nostalgijos sovietmečiui
„Nenorėčiau, kad grįžtų tokie laikai kaip sovietmečiu, – pabrėžia Liudvikas Stankus. – Mano tėvukas sakydavo: „Gerbkime žmonių kaulus, gyvensime“. O Tarybų sąjunga kiek žmonių pražudė, ant jų kapų statė įmones, rūmus. Ar gali gyvuoti valstybė ant savo žmonių kaulų pastatyta? Ir griuvo ta sąjunga. Kai buvo atkurta Nepriklausomybė, kaip aš džiaugiausi!“
Pamena, jog Sąjungoje jau 1973–1980 metais stagnacija buvo didžiulė ir nieko gero nebuvo tikimasi.
„Pamenu, išsiuntė trims mėnesiams į Maskvą, į kursus, mus su Kauno baldų kombinato direktoriumi, – pasakoja. – Jam šovė mintis, jog reikia susitikti su vienu aukštu partiniu veikėju, kuris partijos centro komitete kuruoja ūkio klausimus. Beje, buvau nustebęs, kad ten, kur tik eini, visur lietuviški baldai ir mano „Ventos“ kėdės. Tris patikras reikėjo pereiti. Sutiko mus priimti sekmadienį, galvoju, reikia nusinešti lietuviškų gėrimų. Atidarom kabineto duris, sėdi partinis veikėjas, ant stalo konjakas, kavutė. Tik susižvalgėm, ar savo gėrimus statyti. Jis sako: „Jūs, lietuviai, Sąjungoje esate geriausi šeimininkai. Ką patartumėte daryti, kad taip būtų visoje Sąjungoje?“
„To klausimo niekada neužmiršiu, kaip ir mano kolegos atsakymo ir reakcijos, kurios sulaukėme, – patikina. – Kai kaunietis pasakė, jog „reikia tik vykdyti partijos XXV suvažiavimo nutarimus“, kabineto šeimininkas trenkė kumščiu į stalą ir išvijo mus. Supratom, kad reikalai krypsta visiškai ne taip, kaip nori CK, kad net ten niekas nebekreipia dėmesio nei į tuos suvažiavimus, nei į plenumus. Kalbėjomės, kad bus kažkokių rimtų naujienų, virsmų ir jie įvyko.“
Skleidžia žinias ir krašto muziejui
„Dabar jau kokius penkerius metus poilsiauju“, – apibūdina savo kasdienybę.
Bet nepoilsiauja. Kasdien sėda prie kompiuterio, toliau gilinasi, kaupia žinias, skaito istorinius šaltinius, rašo ir samprotavimais dalijasi ne tik su artimaisiais, draugais, bet ir su Žemaičių Naumiesčio krašto muziejumi.
2024 metų vasario mėnesį perdavė muziejui rašinį apie savo dėdę, tėvo brolį, savanorį Liudviką Stankų, kurio garbei pats Liudviku buvo pavadintas ir kurio vardas įrašytas Žemaičių Naumiestyje pastatyme paminkle žuvusiems už Lietuvos laisvę savanoriams. Išsiaiškino, kokios galėjo būti jo žūties aplinkybės 1919 metais, ir tai, kad jis palaidotas Gardamo kapinėse. Dabar ten šeimos kapas – 1921 metais šalia sūnaus savanorio atgulė jo tėvas Felicijonas Stankus, o 1967 metais buvo palaidota ir mama Marijona Stankienė, išgyvenusi 103 metus.
„Man pačiam labai įdomu giminės istoriją atsekti, – pabrėžia Liudvikas. – Apie savo dėdę, Lietuvos savanorį, ir močiutę, prūsę Marikę Marijoną Rupkalvytę-Stankienę sužinojau tokių dalykų, kurių į pirmąją knygą nesurašiau, dabar tik į trečiąją sudėsiu“.
Džiaugiasi, kad muziejinkai paskleidė žinias apie jo dėdę internete, ir laikraštyje „Šilainių kraštas“. Muziejininkas S. Sodonis savo rašinyje rašo: „Šis paminklas Laisvei ir jos gynėjams pergyveno keletą etapų: su pagarba buvo pastatytas, su neapykanta nugriautas ir su viltimi – atstatytas... O dabar – pasidžiaukime: paaiškėjo vieno iš čia paminėto savanorio – Stankaus Liudviko – galima Amžino poilsio vieta, tapo žinomas jo atvaizdas. Ir nors jo žūties aplinkybės nėra iki galo aiškios, bet tam tikrų prielaidų daryti galima. Visa tai išsiaiškino su Žemaičių Naumiesčio muziejumi aktyviai bendraujantis Šiauliuose dabar gyvenantis Liudvikas Stankus, šį vardą gavęs už laisvę kovojusio savo dėdės garbei.“
Liudviką Stankų pelnytai galima laikyti tos inžinerinės inteligentijos atstovu, kuriuos vadina „fizikais–lyrikais“. Niekada nebuvo užsidaręs tik savo profesijos rėmuose.
„Lyrika ir poezija visada domėjausi, – sako jis. – Jadvyga Kauneckienė, „Saulės deltos“ leidyklos redaktorė, kai išleido „Padubysio rapsodijas“, parašiau atsiliepimą. Nustebo net leidyklos vadovas Hubertas Smilgys, įvertino mano reakciją.“
„Skambina jaunystės draugas Anatolijus Žibaitis, pasakoja, jog jo žmona poetė Dalia Žibaitienė išleido poezijos knygą „Kiek daug dangaus“. Pradžiuginu ir ją atsiliepimu, buvo patenkinta“, – pasidžiauga Liudvikas.
„Žmonėms reikia dėmesio, gerumo, gero žodžio, – pabrėžia jis. – Kai parašiau apie kraštietį, šviesuolį mokytoją Vincentą Žebelį, kuris mane mokė, ir nusiunčiau tą rašinį Šilutės laikraščiui, redaktorius nenorėjo spausdinti, bet jo pavaduotoja pasistengė. O kai atspausdino, redakcijos durys neužsidarė nuo lankytojų. Žebelio anūkė visą straipsnį pasikabino ant sienos iš pagarbos seneliui.“
Darė žingsnius, kad Šiaulių miesto garbės piliečio vardu būtų įvertintas gydytojas, buvęs Šiaulių ligoninės vyriausiasis gydytojas Kazimieras Knizikevičius. Rašė merui rekomendaciją apie šį taurų žmogų, kurį gerai pažinojo, gyvendamas kaimynystėje. Deja, nepavyko.
„Dabar daugiau žmones tik vis muša ir muša blogu žodžiu“, – apgailestauja Liudvikas.
Apie metus
„Man 89 metai ir tuo džiaugiuosi. Ar esu iš ilgaamžių giminės? Močiutė išgyveno 103 metus. Bet ir kitoks lemtingas skaičius persekiojo šeimą: mano tėvelis mirė 58 metų, senelis iš Stankų pusės – 58 metų, proprosenelis – 58 metų. Tėvelio sesuo, kuri į Čikagą išvažiavo 16 metų, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, irgi išgyveno tik iki 58 metų. Kas tuos skaičius užrašo?“ – svarsto Liudvikas.
Atsiminimų knygose parodė likimo kirčius, bet pabrėžia, jog prisiminti norėtų nuostabiausius dalykus, ne baisiausius.
„Pradėjom gyventi gerai, jau ir „Volga“ atsirado, pamatęs tą mano „Volgą“ Jonas Lukauskas sako: „Tai tu dabar jau tikras direktorius“, – linksmai prisimena, kada „įgijo“ tikro direktoriaus įvaizdį. – Smagu, kad gamykla gyvavo, kad buvo pripažinta dėl geros produkcijos, kad „Ventos“ kėdės garsėjo visoje šalyje, dalyvavome tarptautinėse parodose. Pirmieji iš baldininkų pradėjome eksportuoti savo produkciją į Vakarų Europą ir Japoniją.“
Pasidžiaugia, kad „Ventos“ darbuotojų atlyginimai buvo padidėję iki didžiausių Šiauliuose tarp įmonių, o paskutiniais jo vadovavimo metais darbuotojų skaičius buvo išaugęs iki beveik pustrečio tūkstančio.
„Kai pagalvoju, per gyvenimą nuveikiau nemažai, – svarsto jis. – Nors, manau, vadovu turi būti tik tam tikrą laiką. Gyvenimas keičiasi greičiau, negu vadovas. Neretai atrodo, kad jeigu aš tiek metų dirbau, tai jau viską žinau. Žmogus tampa konservatyvesnis, reikalauja, kad kiti jam paklustų. Tokius dalykus pastebėjau ir savyje, tada ir supratau, kad laikas yra pasitraukti. Jaunesnis žmogus turi ateiti vadovauti.“
Tik vietoj jo atėjusiam vadovui neberūpėjo „Ventos“ tradicijos, istorija. Visi archyvai, brėžiniai, aprašymai apie saviveiklą atsidūrė katilinėje, buvo sukrauti sudeginti. Jo žiniomis, ne vien „Ventoje“ tokie dalykai dėjosi, visose baldų įmonėse.
„Kai išgirdau apie tai, man pasidarė skaudu – juk naikino žmogaus protą“, – piktinasi L. Stankus.
„Ventos“ archyvą išgelbėjo kraštotyrininkai. „Ventos“ darbuotoja kraštotyrininkė Irena Rudzinskienė iš katilinės tempė viską namo, maišus ant pečių užsidėjusi. Prisidėjo prie archyvo gelbėjimo ir Danielius Balčiūnas, Bronius Godeliauskas, kuris vėliau su kitais buvusiais įmonės darbuotojais, inicijavo uždarosios akcinės bendrovės „Venta.Lt“ įkūrimą ir veiklą. „Venta.Lt“ rėmė dailėtyrininkės Rasos Janulevičiūtės knygos apie „Ventos“ kėdes leidybą.
„Dailės akademijos docentė, dailėtyrininkė Rasa Janulevičiūtė, kai sumanė patyrinėti lietuviškų baldų dizainą ir parašyti mokslinį darbą, niekur neberado išlikusios projektinės medžiagos – nei ministerijoje, nors ten buvo baldų konstruktorių biuras, nei Kaune, nei kur kitur. O juk net Vakarų šalyse gėrėjosi mūsų baldais, – pabrėžia Liudvikas Stankus. – Kai išgirdo, kad „Ventos“ archyvas gali būti išsaugotas, atvažiavo pas Bronių Godeliauską. Jis nukreipė pas Ireną Rudzinskienę, o pas ją namuose per dokumentų krūvas viešniai net sunku buvo praeiti. Irena Rudzinskienė pasakojo, kad kai pamatė, kas išsaugota, apglėbus ją verkė iš džiaugsmo.“
Dailėtyrininkės Rasos Janulevičiūtės knyga apie „Ventos“ kėdes pasirodė 2020 metais. Viešame knygos pristatyme, kuris vyko Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibiotekoje, bendraautorius, tarp kurių buvo ir buvę ventiečiai kraštotyrininkai I. Rudzinskienė, D. Balčiūnas, sveikino L. Stankus.
Apie atžalas ir laimę
Liudvikas džiaugiasi sulaukęs šešių anūkų. Jų žingsnius atidžiai stebi ir džiaugiasi išsiskleidusiais gebėjimais, pasiekimais.
“ Štai, Danutė. Ji niekieno nepadedama pati prasimušė, laimėjo stipendiją dailės magistro studijoms prestižiniame Abu Dabio universitete. Toms nemokamoms studijoms vos aštuoni jaunuoliai iš viso pasaulio tada buvo atrinkti. Dar vaikystėje ji buvo stebėtinas vaikas. Kai mokėsi vidurinėje mokykloje, buvo būgnininkė. Aš net būgną specialiai jai padariau. Piešė kaip ir visi vaikai. Kai jos tėvai vieną vakarą nusprendė vieną jos piešinį atrinkti atminimui, aš irgi juos varčiau. Radau man labai patikusi, bet tėvų neįvertintą. Pasiėmiau, įrėminau ir kabo jis tarp dailininkų paveikslų mano namuose. Jiems nenusileidžia, nors tada Danutė buvo vos keturių metukų. Danutės pieštas mano mamos portretas yra ant pirmosios atsiminimų knygos viršelio“.
„Danutės fenomenas ir įžiebė mintį, jog apie anūkus trečioje atsiminimų knygoje turi būtų parašyta“, – pasidalija, kaip gimė sumanymas atspindėti ir anūkų patirtis giminės istorijoje.
Ar pats yra laimingas žmogus?
„Gyvenimas mane grūdino ir tas grūdinimas – tik į sveikatą, – teigia Liudvikas Stankus. – Ar laimingas? Laimė yra būti naudingu kitam. Tai visą laiką stengiausi daryti. Aš džiaugiuosi, kad tokios nuostatos laikosi ir mano anūkai. Du iš jų – Ignas ir Kristina, baigę universitetus Anglijoje, vienas dirbęs Anglijoje, Danijoje, kita – Prancūzijoje, Paryžiuje, garsiose tarptautinėse kompanijose, grįžo į Lietuvą gyventi ir abu pabrėžia, kad nori būti naudingi Lietuvai įgyta patirtimi.“
