Naujausios
(Tęsinys; pradžia – kovo 1 d.)
Iš Šilutės krašto – į Šiaulius
Liudviko Stankaus biografijos eilutėse yra įrašas, jog jaunystėje buvo mokytojas. Bet gyvenimas taip pasisuko, kad mokytojo kelią teko palikti.
Iš kariuomenės sugrįžęs, mokytojavo Šilutės rajono Pašyšių septynmetėje mokykloje. Šypsosi prisiminęs, koks universalus buvo mokytojas. Kaimo mokykloje dirbo šešios moterys mokytojos ir jis vienintelis vyrukas. Mokytojų trūko, krūvis buvo didžiulis. Mokė vaikus ir matematikos, ir fizinės kultūros, ir darbų pamokas vedė, dėstė net anglų kalbą.
„Mokiau pats angliškai nemokėdamas, bet užteko anglų kalbos pradmenų iš vidurinės mokyklos, treniravau krepšinio komandą, rajone pirmąją vietą buvome laimėję, vadovavau skudutininkų ansambliui, irgi buvome pirmi rajone, darbų parodai rajone paveikslų rėmus gaminome“,– linksmai prisimena.
Mokyti vaikus matematikos patiko ir pedagogo gebėjimų turėjo. Vėliau, kai studijavo, kiti studentai pas jį eidavo konsultuotis. Ir savo dukroms padėjo matematiką suprasti. „Niekada už jas uždavinių nespręsdavau, o tik parodydavau metodą, kelią, kaip uždavinį suprasti.“ Šiandien ypač džiaugiasi, kad vienas iš jo anūkų Marius tapo matematiku ir pedagogu, universiteto dėstytoju.
„Ta mūsų mokyklėlė Pašyšiuose buvo įsteigta dar XVII amžiuje, o dabar tame pastate mokyklos jau nebėra. Mokytojavau trejetą metų, mokyklos direktorė buvo būsima mano žmona Kazimiera, o dabar jau penkeri metai, kaip jos nebėra“, – dabartį su prisiminimais siedamas pasakoja.
Susituokė, persikėlė į Šiaulius. Prasidėjo vargai.
„Į Šiaulius atvažiavau 1959 metais, o įsikūrėme čia su šeima gyventi nuo 1960 metų, – prisimena Liudvikas. – Žmoną kamavo kepenų liga, o tik Šiauliai sugebėjo gydyti. Kadangi Kazimieros tėviškė buvo prie Kužių, tai ir traukėm į Šiaulių pusę. Bandžiau Šiauliuose ieškoti mokytojo darbo, Švietimo skyriuje man sako: „Mokytojams su aukštojo mokslo diplomais neturim darbo, o pats dar be diplomo“. Buvau pradėjęs neakivaizdiniu būdu studijuoti matematiką Vilniaus universitete, bet miestui vis tiek netikau.“
Tik žmonai pavyko gauti mokytojos darbą pradinėje mokykloje, o pats įsidarbino Precizinių staklių gamykloje. Bet neilgai tuo džiaugėsi.
„Nueinu į partijos miesto komitetą įsirašyti į partinę įskaitą, o mane grūda lauk. Sako, mums kolūkių pirmininkų su partijos bilietais reikia, važiuok atgal į rajoną. Ir iš karto Staklių gamyklos direktorius Dambrauskas atleido mane iš darbo. Bet aš nenurimau, direktoriui sakau, jeigu susitvarkysiu su partine įskaita, ar mane priimsite? Nueinu dar sykį į partijos komitetą, tuomet Šiauliuose pirmuoju sekretoriumi dirbo Algirdas Ferensas, bet jis buvo išvažiavęs į kursus, o mane priėmęs antrasis sekretorius į kalbas nesileidžia sako: ne ir baigta, važiuok į kaimą. Tariamės su šeimyna, ką daryti? Gatvių eit šluoti?“
„Dar sykį einu į partijos komitetą, įsibraunu pas Ferensą, jis išklausė ir sako: „Gerai, priimame“. Su partinės įskaitos lapeliu nuvažiuoju atgal į Staklių gamyklą ir mane vėl priima. 1960 metais pradėjau termisto mokiniu dirbti terminio metalo apdirbimo ceche. Darbininku būdamas tapau profsąjungos pirmininku. Pervedė mane į technologinį skyrių, padirbėjau konstruktoriumi, po to – vyriausiuoju mechaniku. Sekėsi vyriausiojo mechaniko darbas. Tokius darbus atlikau, kad gamyklos vadovai tik stebėdavosi“, – pasakoja, kaip pradėjo gamybininko karjerą.
Dirbo ir studijavo Kauno politechnikos instituto Šiaulių vakariniame fakultete, įgijo mašinų gamybos technologo specialybę.
„1969 metais baigiau institutą ir pasiūlė direktoriauti Šiaulių baldų kombinate, – prisimena Liudvikas. – Ten 1969 metų lapkritį pradėjau dirbti direktoriumi. Dirbau 19 metų. Kaip ten gyvas likau, pats nežinau.“
Vadovas, gamybininkas
„Ventai“ vadovaudamas buvo atsidūręs kaip tarp girnų. Iš vienos pusės – miesto partijos komiteto nuolatinis botagas, kišimasis į gamybos reikalus, iš kitos – negalima buvo piršto pajudinti be ministerijos žinios. Tada sovietmečiu gyvavo toks rusiškas posakis „iniciatyva nakazujama“ ( iniciatyva draudžiama – lietuviškai). Ir tai įmonės direktoriui teko patirti.
Kai pradėjo vadovauti Šiaulių baldų kombinatui, čia dirbo 300 darbuotojų. Tai buvo nedidelė įmonė Rūdės gatvėje.
„Netrukus pradėjome Jono Basanavičiaus gatvėje statyti didžiulę gamyklą, – pasakoja buvęs direktorius. – Plėtra vyko su sąlyga, kad gamybą padidinsime dvigubai, bet su tais pačiais žmonėmis ir su ta pačia įranga – štai toks buvo socialistinis planinis ūkis. Rekonstrukcija padaryta, o įrengimai seni, žaliavų trūksta, tiekimas stringa.“
Yra aprašęs, kaip aplenkdamas Baldų pramonės ir medžio apdirbimo ministerijos valdininkus, kurie vis žadėjo pasirūpinti žaliavų tiekimu, bet nieko nedarė, pats nuvažiavo į Maskvą „išmušinėti“ medienos, kad būtų iš ko baldus gaminti. Gavo papildomą kvotą visai Lietuvos baldų pramonei, pačiai „Ventai“ atiteko trečdalis iškovoto kiekio. Buvo laimingas, bet baldų ir medžio apdirbimo pramonės ministras Kazimieras Miniotas, kai į jo kabinetą įžengė, nė labas neištarė. Nebuvo patenkintas, kad be jo žinios su Maskva derėjosi. Tik vėliau tarp baldininkų įmonių vadovų pasklido, jog ministras pripažinęs, jog „Stankus – geras diplomatas“.
Diplomato savybių jam prireikė ir tada, kai prie Šiaulių baldų kombinato buvo jungiamas Mažeikių kombinatas ir steigiamas Baldų gamybinis susivienijimas. Mažeikiškiai, kieti žemaičiai, tam priešinosi. Tuomet Liudvikas Stankus pasiūlė susivienijimą pavadinti „Venta“ žemaičių garbei. Per Žemaitiją tekančios upės pavadinimas tiko ir šiauliečiams.
„Jaučiau, kad turiu parašyti apie tai, kaip dirbome, kaip gyvenome, kokius sunkumus patyrėme. Mąsčiau, kiek puikių darbščių žmonių pažinojau – darbininkų, inžinierių. Mes gaminome kėdes ir pagal išskirtinius užsakymus: Šiaulių inžinierių namų Baltajai salei, Menininkų namams, kuriuose dabar Prezidentūra, Vilniaus universitetui, kai šventė 400 metų jubiliejų, teatrams. Mūsų kėdės keliavo ir į Maskvą, ten partijos CK rūmuose savo akimis esu jas matęs. Būdavo Maskva suprojektuoja įrengimus, mums atveža, o jie neveikia. Mūsų žmonės sutvarko ir įranga puikiai veikia. Kiti baldininkai netiki, delegacijos atvažiuoja žiūrėti, ar tikrai veikia?“
Dalijasi ir pavyzdžiu, kaip ventiečiai saugojo lietuviškumą: „Buvo nurodymas, kad visi užrašai pirmoje eilėje turėjo būti rusų kalba, o tik po to lietuvių kalba – ir mažesniu šriftu. Atvažiuoja pas mus iš Vilniaus partijos centro komiteto antrasis sekretorius Nikolajus Dybenka, domisi gamyba, o pagamindavome per dieną 800 kėdžių, tokios antros gamyklos nebuvo visoje Sąjungoje. Eina, mato užrašus, jog pirmiausia didžiausiomis raidėmis lietuviškai užrašyta, o mažesnėmis – rusiškai. Partijos Šiaulių miesto komiteto pirmasis sekretorius Jonas Lukauskas trypčioja sunerimęs, o Dybenka pasilenkęs man sako, „molodec“ (šaunuolis). Nors pats rusas buvo, bet matyt suprato, kad su rusų kalbos visur kišimu buvo perspausta. Po to Lukauskas skambina ir klausia, ką jis man pasakė? Tada ir pats sako, gerai padarėt. Tai buvo mūsų dailininkų nuopelnas. Jie saugojo lietuvių kalbą, lietuviškumą.“
„Ventoje“ veikė ir stiprus kraštotyrininkų klubas.
„Sovietmečiu pagyrimus rašyti tokiems žmonėms negalėjai. Tremtinių iš viso negalima buvo pristatyti jokiam apdovanojimui: nei garbės raštui, nei ordinui. Kai parašiau knygą apie „Ventą“, apie žmones, kurie ten dirbo, jaučiausi jiems dvasinę skolą atidavęs,“ – sako L. Stankus.
Buvę ventiečiai apie jį sako: „Mano direktorius, mūsų direktorius“. O jie buvo pirmieji Šiauliuose surengę streiką sovietmečiu. Sustreikavo, kai direktoriui išvykus į komandiruotę, jo pavaduotojas ekonomikai nusprendė nubraukti žmonėms premijas. Bet parvykęs tiesiai į streiką direktorius iš karto liepė premijas grąžinti. Pamena, kaip septintą valandą ryte atėjęs į darbą nesuprato, kodėl niekas nedirba? O tą rytą į įmonę atskubėję partkomo veikėjai liko it musę kandę, jie saugumo dar iš vakaro apie būsimą streiką buvo įspėti. Bet jiems nebeliko, ko spręsti ir kam nuobaudas dalinti, problema jau buvo išspręsta.
1988 m. „Ventos“ vyriausiasis konstruktorius, kraštotyrininkas Danielius Balčiūnas apie Liudviką Stankų yra tokius žodžius parašęs:
“... Mūsų direktorius lengvai suranda kalbą su žmonėmis, atidžiai juos išklausydamas, susidūrus skirtingoms nuomonėms, visada išaiškindamas, surasdamas geriausią, teisingiausią sprendimą. Jam kasdien tenka susitikti su daugeliu žmonių ir jis sugeba visiems padaryti teigimą įtaką, juos įtikinti, paskatinti naujiems darbams. Pareiga vadovauti nėra lengva. Žmogus, kuriam patikėta atsakomybė, turi būti tinkamai pasiruošęs, kūrybiškas, nuolat ieškantis, reiklus ne tik kitiems, bet ir sau... Juk susivienijimo vadovas visada yra viso kolektyvo akyse. Komentuojamas ne tik kiekvienas jo potvarkis, bet ir dažnas poelgis, netgi žodis, ypač tada, kai šis kitiems atrodo vadovui nederantis. Juk ne visada galima turėti iš anksto paruoštą receptą, kaip pasielgti šiuo ar kitu atveju. Tačiau ir sudėtingiausiose situacijose mūsų direktorius – patikimas kompasas. Rūpindamasis susivienijimo darbuotojų poilsio sąlygomis, gana nelengvu susivienijimo laikotarpiu pradėjo poilsiavietės „Bijotė“ statyba. Besirūpinantis dirbančiųjų buitimi, savo jėgomis pradėjo gyvenamojo penkiaaukščio namo statybą Sukilėlių kalnelio rajone.“
Prie Sukilėlių kalnelio Klevų gatvėje Liudviko Stankaus iniciatyva iškilę, ventiečiams skirti raudonų plytų trys daugiabučiai, – gražus palikimas ir žmonėms, ir miestui. L. Stankus prisimena, jog trečdalį butų šiuose įmonės pastatytuose daugiabučiuose, buvo pareikalauta atiduoti kariškiams: „Bet jų čia neįsileidome, suderėjom su miesto valdžia, kad jiems atiduotų atitinkamą mūsų dalį iš centralizuoto butų fondo.“
