Naujausios
Dovana sau
Praėjo keli dešimtmečiai, kai J. Ratnikienė įžengė į mokyklą kaip mokytoja. Prieš daug metų, dar Šiaulių instituto laikais, pas fakulteto dekaną atėjo Salduvės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ir pasakė, kad jiems žūtbūt ir kuo greičiau reikalingas dailės mokytojas. Pasiūlymą padirbėti gavo Jovita – taip, net neplanuodama, mokykloje ji ir atsidūrė.
Dabar šypsosi, jog kurį laiką ji nei buvo, nei laikė save mokytoja – nelipo prie širdies tas darbas.
„Mokytoja aš tapau, kai gimė dukra. Iki tol vaikų net prisibijojau“, – sako Didždvario gimnazijos dailės mokytoja.
Dabar džiaugiasi, kad likimas jos gyvenimą pakreipė būtent ta vaga.
O pomėgis gaminti ponios Jovitos gyvenime atsirado gerokai anksčiau negu pedagogika – vaikystėje. Seneliai turėjo nedidelį namuką prie Centrinio parko (dabar nebėra nei to namuko, nei senelių), čia pat buvo daržas, kuriame mažai mergaitei paslapčiomis nuo močiutės vis pasisekdavo ką nors išsirauti arba nusiskinti.
„Pamenu momentą: tupiu ir skinu iš močiutės daržo svogūno laišką, kažkokią žolelę, tada pridedu smėlio ir verdu. Vis virdavau. Buvau naminukė ir man reikėjo pamaitinti visas savo lėles“, – pasakoja.
O paaugusi mamai padėdavo gaminti pietus. Tiksliau, mama gamindavo maistą, kuriuo visi sotindavosi, o Jovita imdavosi atsakomybės pagaminti kokį saldumyną – saldūs dalykai, sako, ją jau tada labai traukė, o saldumynų pasaulis visada atrodė ir smagesnis, ir gražesnis, ir jaukesnis.
„Darydavau viską ir be jokios sistemos – niekada produktų nematuodavau, nesverdavau, kiek atsimenu, mes namuose niekada neturėjome jokių matavimo dalykų, viskas iš akies – gavosi-nesigavo, arba kažkaip gavosi. Gal dėl to virtuvė man asocijuojasi su laisve“, – sako pašnekovė.
Ir čia pat ji prisipažįsta: sistema jos šiandieninėje virtuvėje vis dėlto atsiradusi ir sėkmingai egzistuoja.
„Kai suaugau, viskas stojosi į vietas – netgi svarstykles įsigijau. Tiesa, pirmosios buvo tokios, na, nelabai. Užtat pernai, Kalėdų proga, pasidovanojau geras virtuvines svarstykles. Tiesiog vieną dieną sėdėjau virtuvėje ir staiga pagalvojau: stop, kiek dar kankinsiuosi... Užsimečiau striukę ir nuvažiavau pirkti svarstyklių. Tai yra pats geriausias mano pirkinys – tikslumas konditerijoje labai svarbus“, – sako pašnekovė.
Mielasis raugas ir kiti ingredientai
Virtuvėje laisvalaikį leidžianti šiaulietė paklausta, kam, kokiam maistui teikia pirmenybę, nustebina: labiausiai ji mėgsta kondensuotą pieną, kurio, sako, net gaminti nereikia – nueini ir nusiperki. Dar – pienišką šokoladą.
„Dažnai pagalvoju, kad negalima jo šitiek valgyti, kai visi aplinkui tik ir kalba apie sveiką mitybą. Pagalvoju, ir valgau toliau – labai skanu.“
O gaminti, teigia, viską įdomu. Ypač jeigu gaminimas tampa savotišku kūrybiniu procesu su neaiškia pabaiga.
Receptai pas ją ateina labai įvairiai. Aišku, internetas tam reikalui yra superinis daiktas – gali domėtis, skaityti, lyginti informaciją. Bet kad ir galvoje labai daug kas gimsta.
„Mano požiūriu, vienam kepiniui galima panaudoti kad ir penkis receptus. Pavyzdžiui, tortui: vienas kremas – iš vieno recepto, kitas – iš kito, pertepimas – iš trečio, pagrindas – iš ketvirto. Virtuvė – tai kūryba“, – sako.
Kaipgi be kūrybos! Juokiasi, kad be jos į gaminti skirtą erdvę net neina.
„Monotoniją ir pasikartojimus toleruoju tik tada, kai tikrai reikia, bet jei galiu išsiversti be jų, tai taip ir padarau. Improvizacijų galimybės mane įkvepia.“
Pats laikas pakalbėti apie J. Ratnikienės meilę – raugą.
Pažino jį prieš daugel metų, kai juodvi su vilniete drauge, kuri iš raugo kepdavo duoną, skrido į Paryžių. Lėktuvui nusileidus Vilniuje, draugė Jovitai padovanojo raugo, taip jį ir parsivežė į Šiaulius. Nuo tada Ratnikų namuose prasidėjo raugo ir skanėstų, iškeptų su juo, era.
„Jis yra super. Tu jį, lyg kokį kūdikį, prižiūri ir, kas be ko, maitini. Bet maitindamas paimi tik jo dalį, o likutį išmeti. Bet čia tikrai ne apie mane, nes nieko lauk nemėtau. Ir aš niekaip nesuprantu, kam reikia mesti lauk, jeigu tai yra miltai ir vanduo, plius, visa tai yra gyva! Ne, man nekyla ranka. Tada sėdžiu ir galvoju: ką čia su ta jo dalimi, kuri lyg ir nebereikalinga, gero nuveikus? Pagalvoju, pavaikštau, vėl pagalvoju ir būtinai kažką padarau. O virtuvėje su raugu galima tikrai labai daug stebuklų padaryti!“
Draugės dovanotas raugas, anot šeimininkės, buvo ruginis, o tokį prižiūrėti nesudėtinga. Todėl pagalvojusi, kad apie raugą žino jau viską, ėmė ir užsiaugino universalaus raugo – kvietinių ir ruginių miltų, paskui dar ir kvietinio.
O vieną dieną žiūri, kad šaldytuve vietos beveik nebėra, nes ten ir kvietinis, ir ruginis, ir universalus raugas, ir itališkas lievito madre, ir dar stiklainis, kur „kompostuojamas“ raugo likutis. Teko po truputį atsirinkti.
Beje, patirtis parodė, kad klydo manydama, jog apie raugą žino viską. Suprato, jog ruginis beveik neužmušamas, tuo tarpu kvietinis – labai lepus, ir kad išgyventų, jį reikia kas dieną (jei kepama dažnai) arba kas tris dienas maitinti miltais bei vandeniu. Norint iš kvietinio iškepti baltą duoną, šaldytuve laikomą raugą tenka maitinti net 3 kartus iš eilės, o paskui dar gerą pusdienį „žaisti“ su tešla.
Vieną gražią dieną J. Ratnikienės dukra iš bibliotekos parnešė Ievos Šidlaitės knygą ,,Natūralus rauginimas“.
„Pradėjau skaityti ir supratau: vau, čia gi žiauriai gerai viskas surašyta! Toje knygoje viskas buvo kažkaip kitaip – labai patiko blankios, lyg iš seno albumo ištrauktos nuotraukos, ir knygos popierius, ir pasakojimai – tokie jausmai užplūsta, kai susiduri su kažkuo labai paprastu, tikru ir nuoširdžiu. Perskaičiau ir mane tai labai labai užkabino.“
Būti virtuvėje, dailės mokytojos žodžiais, yra toks kaifas!
„Oficialiai aš į ją einu maisto gaminti, tai yra pietų ar vakarienės ruošti. Bet neoficialiai (garsiai, žinoma, to nesakau) keliauju ieškoti ir galbūt atrasti. Taip, savo noru pasirinkau nelengvą moters su šaukštu vaidmenį, kita vertus, virtuvėje, kaip ir sode, net ir daug dirbdama, sugebu atsipalaiduoti ir pailsėti. Dar man patinka nustebti ir nustebinti, be to, kadangi esu užsispyrusi ir smalsi, privalau išbandyti ir įsitikinti.
O iš tikro viskas čia labai pragmatiška: aš tiesiog maitinu šeimą, bet noriu, kad ne tik jai, bet ir man būtų smagu.“
Vis dėlto apie profesionalios kulinarės kelią ji niekada negalvojo, nes labiausiai virtuvėje mėgsta būti ne tada, kada reikia, o tada, kada norisi: dieną, vakarą, net naktį, šovus netikėtai minčiai.
Mama, grįžk namo
Prieš trejus metus pasaulį išvydo J. Ratnikienės kulinarinis tinklaraštis Mamagrįžknamo.com . Tiesa, jo krikštamote būtų teisinga vadinti Jovitos dukterį Martyną, kuri maisto gaminimą mėgstančiai mamai tinklaraštį padovanojo Mamos dienos proga.
Kodėl Mama, grįžk namo.com? J. Ratnikienė turi atsakymą. Jei po darbo užtrukdavo, sulaukdavo dukros skambučio su klausimu apie grįžimo greitumą. Ir paklausdavo ji taip meiliai, kad visus reikalus nustūmusi į šoną, kulkos greitumu lėkdavo namo. Prisiminus tai, gimė pavadinimas.
„Aš visada buvau ta, kuri gamina. Taigi, vieną dieną, prieš trejetą metų, ji man ir sako: mama, jau laikas tau turėti savo puslapį. Kiek buvo ginčų, sakiau: ne, ne, ne, baik, aš tikrai nesugebėsiu, plius, tik pagalvok, kokia atsakomybė! O ji paėmė, padarė ir padovanojo. Ir aš tikrai nebeturėjau kur trauktis.“
Jovitos tinklaraštyje – gausybė į meniu lentynėles sudėliotų patiekalų receptų – visi pagaminti namų virtuvėje ir išragauti artimiausių žmonių. Patiekalų nuotraukų autorė – pati šeimininkė. Kiekvienas patiekalas „įvilktas“ į simpatiškus aprašymo „marškinėlius“.
„Mano receptuose tik iš pirmo žvilgsnio daug kas atrodo sudėtinga, bet kai prisilieti viskas tampa aišku, paprasta ir nesunkiai įgyvendinama. Smagu, kad žmonės domisi, skaito mano tinklaraštį, gamina, kartais skambina, prašo pagalbos ar patarimų, o būna, net klausia, ar gaminu parduoti. Ne, nieko neparduodu, bet tikrai labai labai mėgstu dovanoti.“
Sako, kad tinklaraštis ją įstatė į tinkamus rėmus, nes namuose kurdavo receptūras, jas koreguodavo, bandydavo gaminti ir vėl koreguodavo ant popieriaus lapelių arba sąsiuviniuose, kurių prirašyta jau nežinia kiek. O tinklaraštis viską susistemino. Dabar ne tik puslapio gerbėjams, bet ir pačiai šeimininkei nesunku viską atrasti.
Skaitytojams – keletas J. Ratnikienės sukurtų paprastų-nepaprastų receptų iš jos asmeninio tinklaraščio mamagrizknamo.com (aprašymų kalba netaisyta).
Špinokų ir bazilikų užtepėlė
Reikės: 200 g špinokų (ar špinatų) lapelių; 100 g saulėgrąžų branduolių (arba anakardžių, migdolų ar graikinių riešutų); 20-30 g bazilikų lapelių; 5-6 v. š. aliejaus; 3-4 v. š. citrinos sulčių; 4 v. š. maistinių mielių (arba tarkuoto kietojo sūrio); 1 česnako skiltelės; druskos pagal skonį; šiek tiek aliejaus patiekimui.
Gaminimas: Saulėgrąžų branduolius, nors tai tikrai nebūtina, pakepinti sausoje keptuvėje. Gink Dieve, ne iki rudumo, o iki traškumo – jaučiat skirtumą? Pakepinus dėti į smulkintuvą ir sutrinti iki miltų. Be abejo, vietoj saulėgrąžų galima naudoti anakardžių ar graikinius riešutus. Jei panorėsite dėti moliūgų sėklas, jų neskrudinkite. Smulkintas sėklas perdėti į švarų indą. Dabar ten pat, į smulkintuvą, dėti visas žoles, smulkintą česnako skiltelę (jei naudojate), įspausti citrinos sulčių, pilti aliejaus ir ½ a. š. druskos. Kai jau turėsite tą gražią košę-makalošę, ragaukite ir pridėkite nuo savęs to, ko trūksta, na, pavyzdžiui, šiek tiek druskos, dar šaukštą aliejaus ar citrinos sulčių. Žaliąją masę dėti ant smulkintų sėklų, berti mielių dribsnius arba tarkuotą sūrį ir viską kruopščiai sumaišyti.
Pagardą (pesto) sudėti į indelį, užpilti aliejumi ir patiekti. O patiekti ir derinti pagardą tikrai yra prie ko ir su kuo – tiks žalios, keptos ar troškintos daržovės, duona ir bandelės, miltų patiekalai, košės ir sriubos ir t.t.
Sotieji pusryčiai
Reikės: 1 kiaušinio; ¼ a. š. rūkytos paprikos; šiek tiek druskos ir maltų juodųjų pipirų; ½ sunokusio avokado; 1-2 a. š. šviežiai spaustų citrinos sulčių; sūdytos ar rūkytos lašišos file gabaliuko; juodos naminės duonos riekės; aliejaus kepimui; 1 a. š. grūdėtų garstyčių.
Gaminimas: Avokadą sutrinti šakute ir sumaišyti su citrinos sultimis. Tepti ant duonos, o ant viršaus uždėti lašišos tiek, kiek norisi arba tiek, kiek randi kažkieno jau pradarytoje pakuotėje. Kaušinį (neapverčiant – trynys turi likti gražiai geltonas) iškepti įkaitintame aliejuje, pabarstyti druska, pipirais ir rūkyta paprika. Atsisėdus prie pusryčiams paruošto stalo, į lėkštę įmesti šaukštelį grūdėtų garstyčių, nutaisyti palaimingą šypseną ir, mataruojant kojytėmis, viską, kol niekas neatėmė (bo bais gražiai ir gundančiai tas pusrytukas atrodo), sušlamšti. Paskui dar išlenkti balintos becukrės kavos puodą (ne puodelį) ir eiti matomų ir nematomų kalnų versti.P. s. jei rytais kalnų versti neketinate, spalvingąjį pusrytį nukelkite į antrą dienos pusę.
