Naujausios
Prieš 11 metų išleista knyga šiemet vėl labai aktuali
– Vasario 10-ąją, pagal kinų astrologiją, prasidėjo žaliojo medinio drakono metai. Raimondai, Jūs su kolege Goda Juocevičiūte prieš 11 metų išleidote šiandien labai aktualią knygą „Drakono alsavimas: Honkongas, Kinija, Tibetas“. Ar knygos pavadinimas yra užuomina į kinų horoskopą, ar turi ir kitą prasmę?
– Knygos „Drakono alsavimas: Honkongas, Kinija, Tibetas” pavadinimas tik iš dalies susijęs su kinų astrologija, mat Drakonas – vienas iš kinų astrologijos ženklų. Tačiau iš esmės drakonas simbolizavo imperatorių valdžią Padangių imperijoje. Be to, drakonas yra sėkmės ir klestėjimo simbolis kinų mitologijoje. Daugelis kinų šeimų, jei planuoja vaiką, stengiasi, kad jis gimtų būtent Drakono metais, nes drakonai, be kitų teigiamų savybių, pritraukia ir turtus. Taigi, kai mes galvojome, kaip pavadinti knygą, nusprendėme, kad drakonas geriausiai įkūnija dabartinę Kinijos galybę, jos turtingą ir iš dalies klastingą, iš dalies žiaurią praeitį.
– Koks Jūsų, gerbiamas Raimondai, asmeninis santykis su horoskopais, ateities pranašystes atskiriems Zodiako ženklams? Jūsų nuomone, kas yra kinų horoskopas: patiklių ir neišprususių užsieniečių mulkinimas, kvailinimas ar genialios prognozės?
– Astrologija susidomėjau Kinijoje. Dalinai ja vadovaujuosi savo gyvenime. Dažnai žmones vertinu pagal tai, kokiam kinų astrologijos gyvūnui jie priskiriami. Tarp kitko, kinų astrologija neturi absoliučiai nieko bendra nei su mūsų spaudoje mirgančiais horoskopais, nei su tų horoskopų sudarinėtojomis, nei su viešojoje erdvėje jų platinampmis prognozėmis.
Smulkiau šiuos dalykus nagrinėju naujausioje savo ir Godos Juocevičiūtės knygoje „Geografija transe” astrologijos ir medicinos skyriuose.
Keliasdešimt kartų tuo pačiu keliu – į Kiniją
– Gyvenimo kelias net keliasdešimt kartų Jus veda ir veda atgal į Kiniją. Ko? Studijuojat šią tautą ir jos kultūrą?
– Į Kiniją pradėjau važinėti nuo 1992-ųjų. Prieš tai jau kelerius metus bendravau su kinais ir kinų gydytojais Maskvoje. Visų pirma, Kinija patraukė dėl galimybių studijuoti tradicinę kinų mediciną, psichofizines savireguliacijos sistemas, taip pat tenykštes religijas. Be to, šiuolaikinė komunistinė Kinija yra aneksavusi Tibetą – labai savitą ir archajinių tradicijų kupiną kraštą. Taigi, per Kiniją galima nukakti į Tibetą – mano galva, patį įdomiausią regioną Žemės planetoje.
Tibete irgi esu praleidęs nemažai laiko. Teko naršyti po Sniegynų žemę ir 2011, 2012 ir 2013 m., kai užsieniečiai ten praktiškai iš viso nebuvo įleidžiami dėl Tibeto budistų vienuolių protestų, per kuriuos susidegino ne viena dešimtis Budos pasekėjų. Yra tekę lankytis tokiose vietose, kur joks baltas žmogus nėra įkėlęs nė kojos, nes kai kurios Tibeto autonominio rajono provincijos užsieniečiams iš viso uždarytos. Na, aš praslysdavau kaip vietinis.
– Abi knygos – tiek „Drakono alsavimas“, tiek „Geografija transe“ – turbūt praverstų ir verslininkams, ypač tiems, kurie ateityje ruošiasi palaikyti prekybinius ryšius su Azija, nebūtinai Kinija. Pagal jūsų knygas, tai šių šalių verslininkams yra garbės reikalas... apmauti užsienietį… Tai juk baisu! Norite pasakyti, kad daugelis verslo įmonių, turėjusių santykių su Kinijos verslininkais, bent kartą buvo apmauti? O kaip su fiziniais asmenimis: daug mūsų šalies gyventojų perka internetinėse platformose iš Kinijos – aliexpress, temu, shein… Pats geriausiai pažįsti šią tautą ir gali pasakyti: ar šiose platformose apsipirkti tikrai saugu? Ar tas garbės reikalas apmauti užsienietį neliečia internetinės prekybos?
– Ir „Drakono alsavime”, ir ypač naujoje knygoje „Geografija transe” daug rašome apie kinų mentaliteto ypatumus. Prekybos ir biznio reikaluose kinai – be galo sumanūs ir sukti žmonės. Jie bando apmauti ir vieni kitus, tačiau išdurti užsieniečius bet kokiuose, net menkiausiuose, sandėriuose yra garbės ir prestižo reikalas.
Nė neabejoju, kad visi užsienio verslininkai, turintys reikalų su kinais, ne kartą buvo apmauti. Jei užsienio biznieriai nebūtų apkvailinti, kinai greičiausiai su jais reikalų neturėtų arba po kelių sandorių nutrauktų bendradarbiavimą.
Būna, aišku, atvejų, kai kinai kartu su Vakarų partneriais apgauna kažką trečią, pavyzdžiui, užeikite į mūsų parduotuves, prekiaujančias garsių ir žinomų brendų sportiniais rūbais ir avalyne: jose turėtų būti prekiaujama Vakarų standartus, kokybę ir dydžius atitinkančiais rūbais, tačiau aš, dėvintis standartinius XL dydžio rūbus, kartais vos įlendu į džemperį, pagamintą Kinijoje su net XXXL ar XXXXL nurodytais dydžiais. Svarbiausia – jokių proporcijų. Tai bendra Vakarų ir kinų verslo schema, nes tai kur kas pigesnės, išimtinai Kinijos rinkai skirtos prekės.
Tik tradicinės kinų medicinos produkcija iki šiol laikosi neįsileidusi vietinių sukčių į šios veiklos sferą, bet ir čia jie vis bando įlįsti. Žinau, nes jau dvidešimt metų tyrinėju šią sritį. Yra buvę atvejų, kai kinų vaistinių vedėjai negalėdavo patikėti savo ausimis, kai užmegzdavau su jais kalbą apie tai, kur ir kokios vaistažolės kainuoja ir kokie vaistažoliniai preparatai yra dingę iš rinkos.
Pasitiki ne šimtmetį, o tūkstantmečius skaičiuojančia medicina
– Raimondai, kaip rašytojas debiutavai su „Velniai baltais chalatais“. Knyga apie mūsų apgailėtiną mediciną. Ar esi toks pesimistas, ar tikrai neturime kuo pasigirti? Tokias išvadas pasidarei iš savo asmeninės patirties? Ar vis tik tokį požiūrį suformavo kinų medicinos studijos?
– Knyga „Velniai baltais chalatais” – ne tik apie apgailėtiną mūsų mediciną ir šarlatanus, besidarbuojančius jos dirvonuose, bet ir šiaip apie visokius prietrankas, kurie kvailina žmogučius vadinamojoje dvasinėje erdvėje. Pavyzdžiui, pagrindiniai to romano herojai – godūs, nuolat girtaujantys astrologai, pučiantys kvailiams miglą į akis neva pagal Avestos astrologiją.
Be abejo, turėjau daug galimybių praktiškai ir teoriškai palyginti tradicinę kinų mediciną bei tradicinę tibetiečių mediciną su Vakarų moderniąja medicina. Galiu užtikrinti, kad daugeliu atvejų Rytų medicinos sistemos yra kur kas efektyvesnės, be to, beveik be neigiamo šalutinio poveikio, o dažnai – be jokio neigiamo šalutinio poveikio.
– Jūs 2022 m. pasirodžiusioje kitoje knygoje „Geografija transe“ teigiate, kad tradicinė kinų medicina tai viena didžiausių ir turtingiausių Azijos vertybių. Kaip, beje, ir astrologija. Raimondai, mūsų mediciną laikai kūdikio amžiaus. Ar turi paaiškinimą, kodėl tada mūsų visuomenė tą jauną mediciną vadina tradicine?
– Be abejo, tradicinės yra kinų medicina, Tibeto medicina, indų ajurveda, nes tai senos gydymo sistemos, skaičiuojančios tūkstantmečius, o mūsų moderni Vakarų medicina atsirado tik prieš gerą šimtą metų – jokių ilgalaikių stebėjimų. Kaip kitaip paaiškinti, kai kokį dvidešimt metų pacientai gydomi pagal kokią nors teoriją, o mokslininkai staiga nustato, kad toji teorija ne tik kad neteikia jokios naudos ligoniams, bet netgi juos labai žaloja? Kas pelnosi iš kenčiančių ligonių, tegul kiekvienas pagalvoja pats.
– Raimondai, žinau, kad turi išskirtinę savo nuomonę ir dėl koronaviruso pandemijos.
– Aš manau, kad tai pseudopandemija: vargšai žmogeliai buvo gąsdinami, kad tik didžiausios pasaulyje farmacijos kompanijos užsidirbtų kuo daugiau pinigų. Visiškai sveiki žmonės imti vadinti užslėptais ligoniais, valstybės priešais, Putino sėbrais. Pradėti kaišioti testai virusui identifikuoti. Tai, be abejo, juos surasdavo, nes jie mumyse gyvena galbūt tiek laiko, kiek pati žmonių rūšis.
Beje, aš ir Goda Juocevičiūtė pirmieji Lietuvoje pradėjome viešai žiniasklaidoje iš tos tariamos pandemijos šaipytis dar tada, kai ji nebuvo Lietuvos pasiekusi. Tai ar galima pasitikėti medicina, kuri išdarinėja va tokius fokusus?
Jūs sakysite, kad būtent Kinijoje ir prasidėjo ta pandemija nuo šikšnosparnių ir skujuočių? Ta idiotiška gyvūninės kilmės versija buvo peršama išimtinai Vakarų pasaulio durneliams. Pačioje Kinijoje tokiomis nesąmonėmis niekas netikėjo, ir vietiniams tokiais niekais niekas nekvaršino galvos. Aišku, tą psichozę Kinijoje, tik kitokiais, kur kas išradingesniais, pretekstais kurstė ne tradicinės kinų medicinos gydytojai, bet modernios Vakarų medicinos specialistai kinai.
Turėtumėte žinoti, kad Kinijoje veikia mažiausiai trys medicinos sistemos – tai mums įprasta modernioji Vakarų medicina, tradicinė kinų medicina ir tradicinė tibetiečių medicina, ir nė viena iš jų nėra liaudies gydymo būdai.
– O kaip dabar pats praktikuoji: kreipiesi pagalbos į mūsų jauną mediciną ar vis tik taikai medicinos žinias, parsivežtas iš Kinijos?
– Į mūsų medikus nesikreipiu jau daugiau negu trisdešimt metų – nuo to laiko, kai pradėjau bendrauti su kinų gydytojais. Ir mano šeimos nariai pas mūsų gydytojus nevaikšto. Viską, reikalui prispyrus, išsigydome vien vaistažoliniais kiniškais arba tibetietiškais preparatais. Mūsų medicininės kortelės – tuščios. Ir šiaip nemažai pažįstamų kreipiasi į mane patarimų, kaip gydytis, o ne į mūsų daktarus.
– Gal galite pasidalinti bent keliais ritualais, kuriuos pats esat perėmęs iš senosios Kinijos medicinos ir praktikuojat kasdien? Kas iš tiesų yra svarbu ir tikrai veikia?
– Tai kad tradicinėje kinų medicinoje nėra jokių ritualų. Ritualai yra religijų dalis, o tradicinė kinų medicina – tai mokslinė sistema. Visos sudedamosios šios medicinos dalys gana smulkiai ir prieinama kalba daugiausia aprašytos mūsų knygoje „Geografijoje transe”.
Tai, kas gali būti panašu į ritualus, yra psichofizinės sveikatingumo gimnastikos taiqijuan arba qigong. Keletą sistemų ir aš praktikuoju. Vienos iš tų sistemų, kai aš vedu užsiėmimą, ištrauka yra patalpinta Youtube kanale.
Apskritai filmuotą medžiagą ir laidas su manimi, mano tekstus ir knygų ištraukas galima rasti mano tinklaraštyje Apocalypto.lt.
Joniškis – romantiškas pasaulio pakraštys
– Kas dabar guli ant Jūsų darbo stalo? Turbūt dar viena idėja jau ketvirtai knygai?
– Ketvirta knyga jau seniai parašyta. Mano manymu, labai stipri, nes kiekviena nauja knyga išeina geresnė už jau buvusią. Tik neprisiruošiu jos išleisti, nes iš karto kils skandalai, ir ją, ko gero, uždraus pardavinėti, o gal ir kokią atsakomybę bandys prikergti. Taigi, reikia prisiruošti ir laukti patogaus momento. O šiuo metu intensyviai dirbame su vertėju ir netrukus turėtume išleisti „Geografiją transe” anglų kalba.
– Prisiminkit save gimtam Joniškyje. Kokie nostalgiški prisiminimai aplanko? Ar Joniškyje apsilankot, ar yra nematomos gijos, vis dar su gimtine rišančios?
– Vaikystėje buvau labai padūkęs, daug aibių ir pokštų Joniškyje esame prikrėtę. Tad bene kiekvienoje parašytoje knygoje išlenda siužetas iš Joniškio arba netoliese esančių Šiaulių. Atkreipkite dėmesį, kad daug kur – ir straipsniuose spaudoje, ir savo knygose – miniu katino dydžio žiurkes, kurias joniškiečiai vadina pacukais. Tai mano vaikystės šiurpiausi atsiminimai, kai jie apnuodyti bandomis iš didžiausio sovietiniais laikais visose Baltijos šalyse grūdų produktų kombinato ateidavo į mūsų kiemą Kaštonų gatvėje Nr. 1 ėsti vištoms skirtų kombinuotų pašarų. Įlįsdavo net į kiaulių gardą! Vienas jų man net yra įkandęs į koją virš kelių.
Visą laiką svajojau iš Joniškio pasprukti, ir tik baigęs vidurinę mokyklą, nėriau iš ten nė nesidairydamas. Tačiau, tik atvykęs į Vilnių, supratau, kad mūsų krašto žmonės visa galva pranašesni. Pasijutau tarsi Guliveris, patekęs į liliputų šalį. Beveik visos ryškesnės asmenybės, reziduojančios Vilniuje, yra atvykę iš provincijos.
Be abejo, po to yra tekę ne kartą kirsti Joniškį, vykstant su prekėmis į Švediją ir atgal. Kartą, maždaug apie 2000-uosius, teko pereiti Joniškį skersai išilgai, tranzuojant iš Vilniaus į Rygą. Buvo įdomu, žinoma, iš toli žvilgtelėti į savo kiemą, kuriame augau. Gaila, bet jokios nostalgijos gimtinei nepajutau.
Buvo vasara, sekmadienio priešpietė. Eidamas miestu sutikau gal tik du ar tris praeivius. Po to ilgai už miestelio laukiau transporto link Rygos. Labai ilgai laukiau. Po kelių valandų pravažiavo tik traktorius. Užplūdo jausmas, kad gimiau ir augau pasaulio pakrašty. Iš dalies klaiku, tačiau, kita vertus, gana romantiška.
– Nuoširdžiai dėkojam už pokalbį. Gaila, kad tokie niūrūs prisiminimai. Raimondai, būtinai grįžkit į gimtą miestą – jis tikrai jau ne toks, kokį palikot, tikrai maloniai nustebsit.
