Naujausios
,,Pulsma, grobsma ir turėsima!“
Tai – negražus šūkis, kuris turbūt, tik prieš tūkstantį metų buvo gražus. Tautų persikraustymo epochos žmonija turėjo savo moralę, kurią išnaudodavo utilitariniams tikslams. Kaimynai genčių vadai ne tik riedavosi, bet ir draugaudavo tol, kol ... Draugystė juos kai kada sutelkdavo į rinkinį, kuris galėdavo atsilaikyti prieš okupantų kariauną ar iš krūmų išlindusią puslaukinių piemengalių gaują... Tokioje santvarkoje karyba buvo savita ūkininkavimo forma, kuria vertėsi ne tik totoriai mongolai, vestgotai, vandalai, sarmatai..,– istorikai tą teiginį patikslins.
Tą teiginį patikslino ir Saaremos saloje paskutiniame XX a. dešimtmetyje archeologų užtiktas bene 800 metų senumo masinis palaidojimas – vyrų palaikai, kurių žūties priežastis matėsi kojų kauluose – jiems buvo masiškai sukapoti pakinkliai. Archeologai tvirtina, kad užpuolikai – lietuvių genties vyrai, į šią salą nuvykę anais laikais. Susitarę su žiemgalių ar lyvių vadais, mes taikiai pereidavome jų teritoriją, kad galėtume siautėti tarp tolimų šiaurės kaimynų, kuriuos, nuo mūsų narsuolių ėmėsi ginti kalavijuočiai, o taip pat Danijos karūna ir kariauna. Anas, XII šimtmetis turėjo savo logiką, leidusią Estijoje ir Rygoje įsikurti vakarų kariaunoms, per daug nesipriešinant vietinėms gentims, kurios bijojo mūsų, kaip lenkai prūsų.
Tas Saaremos palaidojimas karybos istorikus šokiravo senovės lietuvių profesionalia taktika, nežinia iš ko paveldėta – iš dievaičio Perkūno ar romėnų karo dievo Marso.
Trumpai paaiškinsiu esmę. Mes žinojome rikiuotę, kurios kitos gentys nežinojo. Mūsų vyrai, stovėdami priešais susitelkusią priešininkų grupuotę, išsiskaičiuodavo: pirmas-antras, pirmas –antras!.. Taip pasiskirstydavome poromis, turėjusiomis savo užduotis: pirmasis bėgdavo link priešo, gi antrasis tursendavo jo užpakalyje atsilikęs keliais žingsniais. Pirmasis priešininkų minioje išsirinkdavo stipriausią karžygį ir apsikeisdavo pirmu-antru kardo ar skydo smūgiu. Priešininkas, visą dėmesį sutelkęs į pirmąjį, tapdavo antrojo auka, kuris bėgdamas pro šalį, kalaviju pakirsdavo jo pakinklius. Kraujuose besiblaškantis ant žemės parkritęs priešininkas mūsų porelei būdavo ,,praėjęs etapas“. Antrasis susirėmęs su savu priešininku žinojo, kad pirmasis priešininkui taip pat perkirs pakinklius – tai jo pareiga. Štai: kautynių pradžia laimėta, belieka pasinaudoti Napoleono aforizmu: ,,Svarbu įsivelti į mūšį, o vėliau matysis“.
Kuo pakinklius kapojome?
Kalavijais. Tą didelio peilio formą turintį įrankį žmonija su meile naudojo nuo savo civilizacijos pradžios, juo diegdama savo teisybę ir nugalėtojo teisę būti teisiu. Juo nuoširdžiai kapojome skerdieną ir oponentus, kūrėme imperijas, dinastijas, reginius ir kruvinus performansus, apginklavę gladiatorius (lot. gladium: kalavijas), vikingus ir vyčius (vytis, vijikas – rus: pagonia). Žmonija šį skerdiko įrankį nuoširdžiai mylėjo, tą meilę perteikė ir mums.
Jei pradėtume šnekėti apie mūsų kalvius, oponentai pasakytų, kad balų rūdos, prie kurių gyvenome, vargu, bau, sunkiai galėjo mūsiškius aprūpinti tiek ginkluote, tiek šarvais, tiek kitais metalo įnagiais, būtinais kariškio profesijai.
Lingvistai oponentams kirstų iš peties: juk priešistorinis lietuviškas kalavijo pavadinimas savyje slepia Damasko plieno technologiją! Kas moksliškai paaiškins, kodėl mūsų protėviai šį, kapojimui skirtą ginklą, kalviškai pavadino kalaviju, t. y. nukaltu iš vijų? Juk iš įvairių geležies strypų iškalta ginklo geležtė nepalyginamai stipresnė bei atsparesnė ir smūgiams, ir lankstymams, ir atčypimams.
Kodėl kalaviją kardu pakeitėme?
Kalavijas – tiesus dviašmenis ginklas, kurį matome valstybinio vyčio rankose. Gi kardas – panašus kertamasis ginklas, tačiau lenktas ir vienašmenis. Lietuvos heraldika ir karybos istorija savaip atspindėjo tą lūžį, kurį verta paminėti, nors nei kalavijo, nei kardo žmonijai nesame išradę.
Jau XII–XV amžiai paliko žinių, kad mūsų protėviai savo tikslams naudojo kertamąjį ginklą, kuris savo forma susišaukė su ilgu vienašmeniu peiliu. Logiška, kad balų rūda leisdavo apsirūpinti tos formos ginkluote tinkama ūkyje ir tarpgentiniuose konfliktuose. Spėjama, kad pati seniausia mūsiškių kalavijų atmaina priminė kardą, vienašmenį, trumpą. Vėliau, susidūrus su vokiečių civilizacija, vikingų svečiavimusi ar kaimynų slavų humanizmu, mums verkiant teko tobulėti. Tiesaus dviašmenio kalavijo lietuvišką raidą jums išsamiau paaiškins istorikai, archeologų radiniais ir mokslininkų rašiniais ginkluoti.
Šveitrus kardas. Kalavijais kapojome europiečius tol, kol... kovodama su pietiečiais, turkais ar mongolais azijiečiais Lietuvos Didžioji kunigaikštystė pastebėjo, kad pietiečių lenktas ginklas tobulesnis už mūsų tiesų kalaviją. Jis buvo ir lengvesnis, o kirčio metu jis atlikdavo dvi funkcijas – ne tik kirsdavo, bet ir įpjaudavo savo lenktomis ašmenimis. Ir ranka mažiau nuvargdavo, nes kardas būdavo plonesnis, kadangi tvirtumą užtikrindavo jo lenkta forma. Lenkai gali didžiuotis, kad lenktą kardą jie pasisavino iš vengrų, kad jis paplito įvairiomis atmainomis po visą Dviejų Tautų valstybę.
Įdomu, kad šis lenktas kertamasis ginklas, dar plačiojoje LDK jau turėjo savo pavadinimą: kardas. Apie gana kuklų lietuvišką kardą žinojo ir kaimynai. Tik mes iki šiol nežinome, kodėl jį kardu vadinome. Lotyniškai širdis vadinosi corde. Turkų valgomasis peilis vadinosi kord‘u. Vengrų kardo rankenos apsauga vadinosi garda. Pritarčiau vengriškąjai ginklo pavadinimo giminystei, nors kai kurie lituanistai mums aiškina, kad pavadinimo pradžia kilo nuo žodžio kirsti.
Siūlau patiems pasirinkti vieną iš šių hipotezių ir naudotis diskusijose: kur tinka ir kur netinka. Liežuviais kapokimės iki kraujo. Po to – būtinai vienas kito atsiprašykime.
Heraldinio Vyčio kalavijo istorija
Pradėkime kalaviju, kurį matome piešinyje, nukopijuotame iš Vytauto laikų monetos. Tai – ano laikmečio kunigaikščio atvaizdas. Jei spėliosime, kad jis – gal net paties Vytauto, nelabai suklysime...
To laikmečio Europos heraldika žengė pirmuosius žingsnius. Neatsitiktinai daugelis didikų Europoje iki XIV a. save vaizduodavo raitais – ir prancūzuose, ir lenkuose, net rusų Aleksandras Nevskis. Jų atvaizdai istorijos miglose nunyko, išsimėtė, kaip portretinio žanro atmaina, truputis liko pas monetų kolekcininkus...
Lietuva buvo savotiška išimtis. Tas raitelis, kuris pradžioje simbolizavo konkretų žmogų (žr. kunigaikščio Lengvenio anspaudą iš 1379 m.), netrukus tapo valstybės simboliu. Vytauto Didžiojo laikų monetoje ir šioje stilizacijoje matome raitelį, jojantį į kairę (heraldiškai).
Atkreipkime dėmesį į kalaviją karžygio rankoje. Heraldikos specialistai (Edmundas Rimša, kiti) aiškina, kad karžygio ranka su kalaviju – fizinės galios simbolis. Beskydis Vytis neatsitiktinai joja į kairę: taip jo dešinė ranka akcentuojama. Jis –galiūnas, viena ranka laikantis dvirankį kalaviją, svėrusį netoli 20 kilogramų. Žiū – Vytauto Didžiojo Vytis dvirankį ginklą laiko kaip dirigentas lazdelę: štai jėga, štai simbolika!..
O kodėl tokios trumpos kalavijo ašmenys? Gal būt dailininkas taip raitelio kompoziciją stilizavo, kad ji monetos plotelyje išsitektų? Logiška? Gal būt...
O gal tai – mūsų savito kalavijo stilizacija? Štai pažiūrėkite į Raudonėje rasto kalavijo atvaizdą, patekusį į lietuviškąją vikipediją. Aiškiai matosi neproporcingai didelė dvirankė rankena ir gana trumpi ašmenys – bene dviejų rankenų (!) ilgio. Tokio kalavijo atmainų pas kaimynus nebuvo girdėta. Atradimas, sutapimas ar atsitiktinumas? Kodėl daugiau tokio pobūdžio kalavijų nerasta?
Tą paaiškino Lietuvos archeologų autoritetas Luchtanas: juk anuomet kalavijas buvo brangus įrenginys, kaip kulkosvaidis dabar. Po mūšio juos visada visi sau susirinkdavo. Ne tik pasagas, kurias prisikaldavome prie durų, kad nuo piktų dvasių gelbėtų, kad mums laimę neštų.
Vytis apsisuko joti į dešinę pusę vėliau, kai pasitelkė skydą su heraldiniais ženklais – Gediminaičių stulpais ar Vyčio kryžiumi. Tokiu būdu istorinis valdovo linijinis ženklas tapo valstybine simbolika. Apie ją verta atskirai pašnekėti, gi apie valstybinio Vyčio ginklą – verta dar porą sakinių patalpinti.
Kai heraldinis ženklas Vyčio skyde tapo mūsų herbo esmė ir prasmė, raitelio ginklas tapo antraeiliu veikėju. Dabartiniame Lietuvos respublikos valstybiniame herbe (1991 m., aut. Arūnas Každailis) kaip ir seniausiame XV a. Vyčio atvaizde, raitelis turi dviašmenį, tiesų kalaviją. Tiesa, bene kelis šimtmečius, XV–XIX a. įvairūs laikmečiai ir įvairūs dailininkai kai kada mėgdavo apginkluoti lietuviškąjį Vytį šveitriuoju kardu. Tačiau tai – ne tik ginkluotės, bet ir istorinių sentimentų sfera, apie tai pasiskaitysite profesionalų išvadas, kai laiko turėsite.