Naujausios
Mūsų pasakojimai ir tyrinėjimai, anuose straipsniuose nesibaigs vien hipotezėmis ar žinijos nuotrupomis. Artėjame prie kai kurių apibendrinimų, kvepiančių mistika etnografiniame padaže, taip pat, prie Lietuvos istorijos visuomeninių santvarkų, kvepiančių statistika. Tai – ne šposai!..
„Šlykštynė, mistinė bjaurybė, fe-e-e!“...
Atsimenate neigiamą įvaizdį, kurį viduramžiais skleidė visi kraštai ir visuomeninkai, kurie turėjo baziliskus. Visi, ir vokiečiai, ir austrai, ir lenkai, ir prancūzai ar britai, išsijuosę nekentė tų siaubūnų, pykčiu ir žiežirbomis besidrabstančių gyvačių karalių. Užsieniečiai baziliske matė priešą tiek žmonėms, tiek dievams, kad baziliskas tai pykčio įnagis, netoleruotinas bažnytinės šviesuomenės.
Bet įlįskime ir į baziliskų kailį, į tą nežmonišką aplinką, į kurią jie patekdavo tik ką gimę, tai yra, gaidžio išperėti iš jo padėto kiaušinio. Jiems nuolatos tekdavo badauti rūsiuose, laikas nuo laiko malšinant badą žiurke ar nekalta mergele, vikriai išsisukinėti nuo pusbernio, jį puolančio su kardu ar basliu. Jiems tekdavo užmušinėti priešus moraliniu būdu, t.y. vien savo nelaimingu žvilgsniu, tuo pačiu – net save, jei neprašytas ateivis veidrodį pakišdavo. Aprašai tvirtino, kad užsienietiški baziliskai baisiai bijodavo rūtų, tų gėlių, kurias myli visos lietuvaitės. Mes jas taip pat mylime, nesvarbu, jos su rūtomis ar ne. Nebesikartosiu.
Atėjo laikas daryti apibendrinimus
Mūsiškis aitvaras, jei žiūrėti anuometinius jo aprašus, išlikusius nuo Martyno Mažvydo laikų, taip pat buvo stambaus paukščio dydžio – gaidžio ar kalakuto, turėjo veidą, papuoštą skiautere ir snapu, iš kurio vietoj keiksmų, ugnys su žiežirbom lakstydavo. Turėjo sparnus, kuriais virš galvų skraidydavo... Še, kad nori! Mūsiškis aitvaras – aiškus vakarietiško bazilisko biologinis dvynys!?.
Tiek anoji mistinė viduramžių informacija ne šakėmis ant vandens buvo rašyta, tiek anuometinių mūsų bendrataučių pasakojimai ne iš piršto buvo laužti. Net ir šiuolaikinės informacijos priemonės tikina, kad tik mes, lietuviai, vieninteliai bendravome su ta mistine būtybe, ja naudojomės. Mūsų kaimynai lenkai, vokiečiai, net broliukai latviai aitvaro sąvoką priskiria tik mums, lietuviams.
Tiesa, tiek mūsų atsiminimuose, tiek etnografų aprašuose, tiek kaimyninių tautų vikipedijose atsižvelgiama, kad Lietuva – tai žemės ūkio kraštas. Vienkiemių paprotinė teisė mūsuose pakoregavo aitvarų mistinę paskirtį. Ji įpareigojo šį fantastinį gyvūną ne su mumis rietis, o mums nešti laimę. Dažniausiai smulkią, žiūrint dabarties akimis: na, pavyzdžiui, reikiamą kiekį grūdų, daržovių ir kitų kasdienės buities atributų...
Pasižiūrėkite į šią iliustraciją, kurią užfiksavo Paulius Galaunė, lietuviškosios etnografijos klasikas.
Štai trikampis langelis stogo viršuje – čiukuras. Nesvarbu, kad piešinėlyje jis aklinai užkaltas. Šis lietuviškos liaudies architektūros savitumas iš senovės turėjo dvigubą funkciją. Dūminėse gryčiose per jį į padangę buvo išleidžiami dūmai. Vėliau, stoguose atsiradus kaminams, jis liko reikalingas šeimininkams. Būtent pro jį įskrisdavo ir pas šeimininką-ūkininką apsigyvendavo tie aitvarai, kurių kitos tautos neturėjo. Beje, to šeimininko-ūkininko namuose visuomet gyvendavo po kelias lietuvaites, kurios jo sodybos teritorijoje augindavo rūtų darželį, jį prižiūrėdavo, globodavo, mylėdavo. Kodėl?
Štai ir vėl priartėjome prie rūtos, to dendrologinio įrankio ar dvasinio tarpininko, kuris neabejotinai mums lietuviams leido baziliską prisijaukinti savo tikslams, jį perkrikštijus aitvaru. Juk neatsitiktinai, tie rūtų darželiai mūsuose buvo auginami nuo neatmenamų laikų dėl neatmenamų priežasčių, nes rūta lietuvių tautine gėle jau buvo vadinama dar 1561 m. Beje, anuose namuose buvo auginami ir žalčiai – dar vienas šventas lietuviškas gyvis... Supratote?
Artėjame prie istorinės LDK patirties imperijų kūrime...
Kadangi, ūkininkavimo kasdienybėje aitvarai išliko valstietiškos buities atsiminimuose, tai lietuviškų aitvarų panaudojimas valstybiniams ar visuomeniniams tikslams iki šiol liko LDK valstybine paslaptimi. Kodėl mūsų neskaitlinga „žalčių“ tauta, pradedant Mindaugu, baigiant Vytautu, savų „žalčių“, o ne svetimšalių jėgomis, sukūrė vieną didžiausių viduramžių Europoje valstybių – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę? Nuo Baltijos iki Juodųjų jūrų! Be karų, be pergalingų užgrobimų, be pilių gaisrų, šturmų ir lavonų kalnų.
O juk tokioje valstybėje, išgyvavusioje 350 metų, nebūta nei sukilimų, nei religinių, tautinių ar ekonominių konfliktų bei kitokių ,,kovų už laisvę ir teisybę“, kokių pilnos buvo visos imperijos, pradedant romomis ar bizantijomis, baigiant mūsų nemylėta TSRS.
Pilietinis lojalumas anoje lietuviškoje imperijoje ir dar toks ilgaamžis – mokslinė fantastika, nors LDK – realybė! Tą unikalią realiją paliudys visi istorikai, sąžiningai gavę algas iš sąžiningų buhalterių tiek eurais, tiek rubliais, tiek grivnomis...
Neatsitiktinai toji realybė ištežo tik apgaubta bevaise demokratijos tešla po Liublino unijos, kai valdžios norintiems „žalčiams“ buvo suteikta „veto teisė“. Neatsitiktinai XVIII amžiaus pabaiga buvo velniškai panaši į dabartinę XXI amžiaus pradžią, gausią „gausybe laisvių“, nutylint esmės prasmę, kad:
„LAISVĖ – TEISĖ ATLIKTI PAREIGĄ TAUTAI, ŠEIMAI, VALSTYBEI“.
Su laiku net valstietiškoje buityje žalčiai buvo pakeisti katinais, aitvarai – popieriniais vėjo sklandytuvais pionieriams... O tautinė rūta? Ji dendrologų taip pat nebuvo užmiršta: moksliškai buvo apšaukta augalėliu, turinčiu alergizuojančių savybių... Supratote užuominas?
Tai – unikali lietuvių tautos tautinė paslaptis, mistinė privilegija ir atsakomybė, kurią pagarsinus, žmogaus teisių gynėjai inspiruotų žeminančia kitas tautas ar valstybes. Dangiškoji išmintis leidžia, nors globalizmo apologetika draudžia, garsinti lietuvybės įtaką pasaulio kultūroje, inspiruotą aitvaro, žalčių ir rūtų simbiozės, kuria negali pasigirti jokia tauta.
Šis teiginys spaudoje skelbiamas pirmą kartą (!)
Apie tai niekam nepasakokite.
