Naujausios
Tęsiame pokalbį su advokatu Jonu Nekrašiumi – kultūros, plačių horizontu žmogumi. Pirmojoje pokalbio dalyje ( 2024 02 09) Jonas prisiminė savo tėvus ir senelius, vaikystę pokario Šiauliuose, o detalės, to meto įvykiai dabar jau neretai skamba paradoksaliai. „Prisimenu, mama pasakojo, jog dėdė Stasys grįžo iš lagerio. Aš tada vaikas nesupratau, kas iš tikrųjų yra tas lageris, galvojau, jog jis buvo pionierių stovykloje ( rus. lageris – stovykla)“, – prisiminė vaikystės epizodą. Iš tokių detalių ir yra rašoma kasdienio gyvenimo istorija, įsileijanti į didžiosios istorijos lauką.
„Kiekvienas mūsu sukurtas daiktas, perskaityta knyga, pasodintas medis turi vertę, kurio dydis matuojamas sunaudoto laiko trukme. Štai kodėl reikia branginti minutes, sekundes, rinkti jas į prasmingas valandas, kurios atneštų ir naudos ir pasitenkinimo, ne tik tau, bet ir žmonėms. Laikas teka it vanduo upėje. Nespėjai apsidairyti, o jau prabėgo mėnuo, antras, dešimtas... Tuščiai praėję mėnesiai ir metai – tai neperskaitytos knygos, neparašyti laiškai, neįvykę pokalbiai, neaplankyti kraštai, nepadaryti atradimai... Tai mūsų skola gyvenimui ir sau patiems, kurios niekada nebegrąžinsime. Tai mūsų nuostolis, kurį anksčiau ar vėliau skaudžiai pajusime. Skubėsime it šachmatininkas ceitnote nudirbti svarbius darbus, įgyvendinti sumanymus, skubėdami darysime klaidas ir skųsimės: „Ak, kaip mažai laiko beliko!“ Tada galbūt bandysime prisiminti, kurioje gyvenimo atkarpoje labiausiai nemokėjome tausoti brangių minučių. Bet laiko, kaip ir upės tėkmės, nepasuksi atgal“, – pradėdamas šio pokalbio antrąją dalį svarstė J. Nekrašius.
– Jonai, prisiminkite mokyklą: joks žmogus negali pamiršti pirmųjų mokslų metų, savo mokytojų – kokie buvo Jūsų rugsėjai, kokius Šiaulius matė Jonukas – pradinukas?
– Sulaukęs septynerių, 1956 m. rugsėjo 1 d. pradėjau lankyti mokyklą. Prieš tai sesuo Virginija, kuri jau mokėsi Vilniaus gatvėje įsikūrusioje 5-oje vidurinėje mokykloje, išmokė mane šiek tiek skaityti ir rašyti. Man taip pat teko laimė peržengti pirmos klasės slenkstį toje pačioje, vienoje iš seniausių miesto, 5-oje vidurinėje mokykloje (dabar Didždvario gimnazija). Neseniai ši gimnazija atšventė savo įkūrimo 125-metį.
Vilniaus gatvėje dar nebuvo įrengta pėsčiųjų bulvaro. Šia gatve važiavo automobiliai, autobusai, arkliais kinkyti vežimai, šaligatviais vaikščiojo pėstieji. Nebuvo ir mokyklos priestato, jo vietoje buvo stadionas. Šalia jo buvo mokyklos daržas, sodininkystės bandymų sklypas. Mokyklos teritorija nuo Kaštonų alėjos buvo atskirta iki šiol išlikusia akmenine siena, iš kitos pusės, nuo Vilniaus gatvės, aptverta betonine tvora. Būdami mokyklos mokiniai mes šią paslaptingą Didždvario sieną įsivaizdavome, kaip neįveikiamą tvirtovę, pilį. Mėgdavome ant jos laipioti, bandydavome visą viršumi pereiti ir taip patirti pirmus drąsos ir išmėginimo pojūčius.
Mano klasė buvo gana didelė – joje mokėsi 36 vaikai, 18 berniukų ir 18 mergaičių. Pradinėse klasėse pirmasis mokytojas buvo Jonas Makštela. Tai buvo labai nuoširdus ir puikus pedagogas, mokėjęs įkvėpti ryžto mokytis, jausti pareigą drausmei ir tvarkai. Jis nuo pat pirmųjų pamokų mus skatino domėtis Lietuvos istorija, kalba, geografija, išmokė skaityti, rašyti, skaičiavimo ir kitų svarbių dalykų, įskiepijo meilę knygai. Mes gerbėme ir mylėjome savo mokytoją. Pagarba mokytojams tada buvo savaime suprantamas dalykas. Pamenu, kad pamatę, bet kuri šios mokyklos mokytoją, mes jį einantį koridoriumi visuomet praleisdavome, pasisveikindavome, berniukai nusiimdavo kepurę. Klasėse buvo drausmė ir tvarka.
Didžiulę meilę knygoms įskiepijo mokytojas J. Makštela, kurio paskatintas pradėjau lankyti kraštotyros ir knygos mylėtojų būrelius, Mokytojas, matydamas, kad mėgstu skaityti, paragino apsilankyti bibliotekoje, kuri buvo pagrindiniame mokyklos pastate. Pokariu, 5-osios vidurinės mokyklos biblioteka (Vilniaus g. 188, įsteigta 1954 m.), buvo įsikūrusi nedidelėje jaukioje dviejų kambarių patalpoje, kuri nuo apačios iki viršaus buvo prikrauta įvairiausio dydžio ir storio knygų, albumų, brošiūrų, vadovėlių ir šiaip spaudinių. Jie buvo išrikiuoti lentynose, sukrauti ant stalų, suolų ir net suguldyti ant palangių. Visur, kur tik pažvelgsi, buvo vien tik knygos, knygos, knygos... Atrodė, kad čia tiek daug knygų, jog joms perskaityti neužteks ir viso gyvenimo.
Nedelsdamas užsirašiau į bibliotekos skaitytojus ir pradėjau reguliariai joje lankytis, imti skaityti visokias man patinkančias knygas. Pokariu knygų trūko, jos buvo brangios, tėvai negalėjo jų man daug nupirkti, tad biblioteka padėjo užpildyti šią spragą ir patenkinti mano skaitymo troškulį.
Knygų skaitymas man tapo kasdieniniu užsiėmimu. Pradėjau lankyti ir tuo metu M. Valančiaus gatvėje buvusią miesto biblioteką. Turėjau namuose nedidelę savo bibliotekėlę, kuri man buvo labai svarbi. Ir dabar ją turiu, tik ji gerokai didesnė. Daugiausia mano bibliotekoje yra kelionių, istorijos, geografijos, teisės dalykų knygų. Susitikimas su knyga man buvo lemtingas, meilė literatūrai išliko visam gyvenimui. O tai, ką sužinojau iš mokytojų ir perskaitytų knygų, man pravertė moksle ir gyvenime, vėliau padėjo pasirinkti teisininko profesiją ir net paskatino pradėti rašyti straipsnius ir knygas.
Pokariu Šiaulių turgavietėje galėjai pamatyti žmogų-vežiką, kuris įsikinkęs save į ratus, gabendavo žmonėms iš turgavietės pilną vežimą prekių, net baldus. Jis bet kokiu oru sunkiai tempdavo su kaupu prikrautą dviratį vežimą, veždavo prekes iš miesto turgaus net į užmiestį. Jį daugelį metų teko matyti šitaip besidarbuojantį vietoj arklio. Tėvas, rodydamas į šį žmogų, mane mokė, stenkis gerai mokytis, įgyk profesiją, kitaip teks taip sunkiai dirbti, kaip šis žmogus. Šio sunkiai dirbančio žmogaus vaizdas man išliko visam gyvenimui. Jis man davė suprasti kaip kartais nelengvai žmogus turi dirbti, kad užsidirbtų pragyvenimui. Šį žmogų-vežiką su vežimu išvažiuojantį iš turgaus savo fotoobjektyvu 1972 m. užfiksavo fotomenininkas Aleksandras Ostašenkovas. Šią jo fotografiją dabar galima pamatyti Fotografijos muziejuje jo fotografijų parodoje „Neįvardyto laiko portretas 1968–2027“.
– Gyvenote ne tik prie turgaus, bet ir prie miesto parko. Dažnas šiaulietis, menantis pirmuosius pokario dešimtmečius, apie Šiaulių parką kalba romantiškai, šiltai. Prisimenu, kai vieną vasarą teko Šiauliuose pas dėdę pagyventi savaitę, dažnai eidavome į parką, menu karusėlę, iš kurios, apsisukus galvai, leisgyvis išsvirduliavau... Štai tokia mano romantika...
– Dažnai lankiausi miesto parke. Čia vasaros estradoje vykdavo koncertai, šalimais esančiame naujame parke buvo įrengti atrakcionai ir žaidimų aikštelės. Senajame parke, kur dabar stovi lauko tenisininkų persirengimo namelis, seniau buvo ūkinės patalpos ir aptvaras, kuriame ganėsi danieliai. Kitoje gatvės pusėje buvo botanikos sodas, jame galėjai išvysti įvairių egzotinių augalų ir medžių.
Senajame parke suaugusieji galėjo pasišokti poromis šokių aikštelėje, kurioje populiarius muzikos kūrinius grojo miesto gaisrininkų pučiamųjų orkestras. Vasara parke veikė šachmatinė ir jauki skaitykla, kurioje galima buvo rasti laikraščių, žurnalų ir knygų. Čia vyrai žaidė šaškėmis ir šachmatais, vykdavo turnyrai. Ir mes vaikai čia išmokome žaisti „loto“, domino ir kitus stalo žaidimus.
Vasarą senajame parke veikė kino teatras „Pionierius“, kur buvo rodomi meniniai ir multiplikaciniai filmai. Iš ruporo sklido to meto lengvoji ir klasikinė muzika, buvo transliuojamos radijo laidos. Pokariu šiauliečiai labai mėgo kiną. Bilietai buvo nebrangūs, ypač dienos metu ir į vaikiškus seansus. „Aušros“, „Šviesos“, „Pergalės“, vėliau „Tiesos“ kino teatruose, geležinkeliečių klube ir kituose miesto vietose žiūrėdavome įvairias nuotykių ir karo tematika sukurtas menines kino juostas, multiplikacinius ir dokumentinius filmus. Tuo metu tai buvo bene pati populiariausia šiauliečių pramoga ir laisvalaikio praleidimo būdas.
– Esate labiau siejamas ne su Didždvario, bet su Juliaus Janonio gimnazija...
– Tuomečiam Šiaulių miesto švietimo skyriui įvykdžius reformą ir mokinius suskirsčius pagal gyvenamuosius rajonus, M. Valančiaus gatvės namas, kuriame gyvenau, buvo priskirtas Juliaus Janonio I-ąjai vidurinei mokyklai. Su dar vienu klasės draugu, buvome perkelti mokytis į tos mokyklos penktą klasę. Tačiau mano pirmoji mokykla ir pirmasis mokytojas atmintyje išliks visą gyvenimą. Saugau pirmąją 1958-ųjų mokyklinę nuotrauką, kurioje mūsų 3b klasė kartu su mokytoju J. Makštela nusifotografavome mokyklos kieme.
Mūsų 5b klasėje mokėsi 32 mokiniai: 14 mergaičių ir 18 berniukų. Klasės auklėtoja buvo matematikos mokytoja Vanda Žitkienė. Turius pabrėžti, kad mus mokė daug puikių mokytojų, sugebėjusių sudominti, patraukti, išaiškinti savo dalyką. Vyravo pagarba, mokytojas mums buvo pavyzdys, autoritetas. Mokslas sekėsi vidutiniškai. Aš labiausiai mėgau lietuvių kalbos ir literatūros, istorijos, geografijos, piešimo, fizinės kultūros ir darbų pamokas. Patiko ir anglų kalba, biologija. Mokykloje veikė įvairūs sporto būreliai ir kiti užsiėmimai, vyko aktyvi užklasinė veikla. Aš labiausiai mėgau kraštotyros, bibliotekininkų būrelius, lankiau krepšinio ir futbolo treniruotes, dalyvavau tarpklasinėse sporto varžybose, miesto šaškių jaunių pirmenybėse.
Į mokyklą eidavau Vytauto gatve. Praeidavau senelio, tetų ir dėdės namus, prie kurių augo didelis, išsikerojęs kaštonas. Praeidavau ir pro namą Vytauto g. 116, kur gyveno poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras. Žinojau, kad šiame mūriniame name gyvena liaudies poetas Jovaras, kuris parašė visiems žinomą eilėraštį „Ko liūdi berželi?“. Poetas jau buvo senyvo amžiaus ir kartais matydavau jį sėdinti savo kieme su knyga ar laikraščiu rankose ir besišildantį prieš saulutę.
Gal pomėgis skaityti knygas, laikraščius ir žurnalus, gal būt poeto Jovaro kūryba, paskatino mane pradėti rašyti literatūrinius kūrinėlius. Nuo 1964 m. pradėjau rašyti ir siųsti žinutes, informacijas, savo sudarytus kryžiažodžius ir galvosūkius miesto laikraščiui „Raudonoji vėliava“ ir kitiems respublikos laikraščiams ir žurnalams.
Sporto mokykloje lankiau krepšinio treniruotes, moksleivių namuose užsirašiau į šaškių būrelį, išmokau žaisti rusiškomis ir šimtalangėmis šaškėmis, dalyvavau šios sporto šakos miesto ir respublikos jaunių varžybose. Kartą laikraštyje perskaičiau apie geležinkeliečių klube organizuojamą cirko grupę. Smalsumo vedamas, nuėjau ir ten. Išmokau žongliruoti kamuoliukais ir lankais, vaikščioti ištiestu lynu, patraukė klounada. Kaip jaunystėje būna, norėjosi viską išbandyti ir atrasti save. Ką tuomet sužinojau ir išmokau įvairiuose būreliuose ir sporto treniruotėse, vėliau pravertė gyvenime. Laiką leidau prasmingai, gavau pirmąsias kultūros, meno ir fizinio lavinimo pamokas, kurios labai pravertė gyvenime.
1965 m. birželio mėn. sėkmingai baigęs Juliaus Janonio vardo I-osios vidurinės mokyklos 8 klases, tų pačių metų rugsėjo 1 d. įstojau mokytis tekintojo specialybės į Šiaulių miesto 13-ąją profesinę-technikos mokyklą. Viliojo tekintojo specialybė, nes tuo metu Lietuvoje metalas buvo plačiai naudojamas gamyboje, todėl ir šios srities metalo specialistai visur buvo reikalingi, vertinami. Baigusiems mokslą ir įgijus šią specialybę buvo sudaromos visos sąlygos iš karto pritaikyti savo įgūdžius gamyboje. Tekintojo specialybė man atrodė patraukli dar ir todėl, kad, skirtingai nuo kitų specialybių, tekintojui niekas nestovi už nugaros ir nevadovauja: yra brėžiniai, staklės, esi savarankiškas ir pats esi atsakingas už savo darbą ir jo rezultatus.
– Mokslas proftechninėje mokykloje... tikrai netikėtas faktas Jūsų biografijoje. Kodėl proftechninė? Abejoju, kad dėl metalo traukos?
Gyvenome tokiame laikmetyje, kai mus kamavo nepriteklius, parduotuvėse ne visada galėjai rasti to, ko reikia, todėl žmonės buvo taupūs, patys siuvosi drabužius, gamino avalynę, baldus, įvairius daiktus, įrankius. Buvo taisomi padėvėti, persiuvami ar lopomi drabužiai, avalynė, namų apyvokos, buities daiktai ir darbo įrankiai. Mėgdavau vaikščioti po įvairias amatininkų dirbtuvėles, kurios kvepėdavo oda, guma, klijais, dažais ir kitokiomis medžiagomis Stebėdavau, kaip dirba statybininkai, batsiuviai, staliai, šaltkalviai, tekintojai ir kiti meistrai. Ypač man patiko stebėti dirbančius su metalo šlifavimo, tekinimo, frezavimo ir kitomis staklėmis.
Tėvas, mūsų namo, M. Valančiaus gatvėje, ūkiniame pastate buvo įsirengęs nedideles dirbtuves, turėjo varstotą, metalui gręžti įrenginį ir nedidelės tekinimo staklės. Jis laisvalaikiu dirbo ne tik su medžiu, bet ir su metalu. Tėvas mokėjo ne tik staliaus, bet ir šaltkalvio, tekintojo darbus ir puikiai sugebėjo juos atlikti ir mane to išmokė. Man patiko stebėti tėvą dirbantį šiuos darbus ir jam padėti. Aš pats mėgau tėvo dirbtuvėje darbuotis, ypač su metalu. Man atrodė nepaprasta, kaip iš metalo ruošinio galima pasigaminti svarbią detalę. Manęs netraukė medžio darbai ar ką nors iš medienos pasigaminti. Iš vaikystės man atrodė medis yra gyvas organizmas, jis turi augti, jo nevalia kirsti, todėl manęs neviliojo staliaus darbai. Labiau traukė metalas, ypač galimybė dirbti su tekinimo staklėmis, jas valdyti. Patiko tekintojo specialybė, nes tuo metu Lietuvoje metalas buvo plačiai naudojamas gamyboje, todėl ir metalo apdirbimo specialistai visur buvo reikalingi, vertinami. Baigusiems mokslus buvo sudaromos visos sąlygos iš karto pritaikyti savo įgūdžius gamyboje. Tekintojo specialybė man atrodė patraukli dar ir todėl, kad, skirtingai nuo kitų specialybių, tekintojui niekas nestovi už nugaros ir nevadovauja: yra brėžiniai, staklės, esi pats esi atsakingas už savo darbą ir jo rezultatus. Tėvas mokė, kad kiekvienas jaunuolis turi išmokti amato arba įgyti profesiją. Profesinę technikos mokyklą pasirinkau dar ir todėl, kad pokaryje buvo sunkūs laikai, trūko visko, tėvai materialiai nelengvai vertėsi. Todėl norėjau kuo greičiau tapti savarankišku ir padėti tėvams. Baigęs profesinę-technikos mokyklą tikėjausi kuo greičiau pradėti savo darbinę veiklą ir savo atlyginimu prisidėti prie šeimos biudžeto.
Tebeturiu savo automobilio garaže išsaugojęs tėvo kai kuriuos įrankius, plaktuką, pjūklą, kirvį, reples, dildes, fanerai ir metalui pjauti pjūkliuką ir kitus įrankius, kurie ir dabar praverčia, kai kartais ką nors imuosi meistrauti. Turiu išsaugojęs ir savo seną, jau senai nenaudojamą rašomąją mašinėlę, su kuria nemažai esu parašęs įvairių raštų, straipsnių, tekstų spaudai. Ji man primena, tuos laikus, kai nebuvo kompiuterių ir tekstus rašiau su šia nebenaudojama mašinėle.
Dveji metai profesinėje-technikos mokykloje man davė neįkainuojamos patirties. Profesijos mokytojai išmokė ne tik specialybės pagrindų, bet ir paprastų gyvenimiškų dalykų: įpratino prie tvarkos darbo vietoje (turėjome net specialią aprangą ir batus), nuolat akcentavo, kad užduotį reikia atlikti ne tik pagal brėžinį, reikalavimus, bet ir svarbiausia atsakingai. Profesinėje mokykloje išugdytas atsakomybės jausmas man labai padėjo vėliau tęsiant mokslus. Įvertindamas savo ir savo bendramokslių, draugų patirtį galiu teigti, kad žmogus, neišbandęs savęs profesinėje srityje ir gamyboje ir iš karto įstojęs į aukštąją mokyklą neišsiugdo atsakomybės jausmo, jam trūksta „vidinio kontrolieriaus“.
Mokykloje, be abejo, daugiausia dėmesio buvo skiriama profesiniam rengimui, tačiau buvo sudaromos visos sąlygos ir papildomam mokinių lavinimui. Vyko futbolo, krepšinio, jėgos sporto varžybos (ne kartą teko jose dalyvauti ir kaip komandos nariui, ir kaip sirgaliui), buvo suburtas puikus tautinių šokių kolektyvas (mokykloje mokėsi maždaug penktadalis merginių, daugiausia būsimų radijo montuotojų), vokalinis instrumentinis ansamblis. Neturėjome geros aktų salės, tačiau ir nedidelėje salytėje vykdavo smagūs vakarai, įvairūs renginiai. Su grupės draugais ir dabar susitikę pasvarstome, kad ne taip svarbu, dirbi dabar tekintoju ar ne: svarbiausia, kad profesinė mokykla įskiepijo mumyse daug svarbių gyvenimiškų dalykų, išmokė būti savarankiškais.
Nuo vaikystės pamėgau gamtą, keliones, ypač patiko kalnai. Kol mokiausi profesinėje-technikos mokykloje aktyviai užsiiminėjau turizmu ir alpinizmu. 1966 m. Šiauliuose žinomas Lietuvos ir miesto alpinistas, sporto gydytojas Algirdas Briedis (1938-2022) įkūrė alpinizmo klubą. 1967 m. pradėjau lankyti šio klubo rengiamas treniruotes, dalyvavome varžybose. Prasidėjo išvykos į uolų laipiojimo varžybas Latvijoje, kalnų žygiai Šiaurės Kaukaze, kur įveikėme ne vieną sudėtingą kalnų viršūnę, Cėjaus ledyną, Chicano perėją ir kt. Ne veltui sakoma, kad, kas kartą pabuvojo kalnuose, tas būtinai į juos sugrįžta. Meilė kalnams tapo mano kelionių maršrutų dalimi. Iki šiol įveikta ne viena sudėtinga kalnų viršūnė Austrijos, Šveicarijos, Vokietijos Alpėse, Islandijoje, Kaukaze, Slovėnijoje, Serbijoje, Australijoje, Madeiroje, Fuenventūroje, Himalajuose ir kt.
Nors profesinėje mokykloje mokiausi tik dvejus metus, jos įtaka mano tolimesniam gyvenimui buvo labai didelė. 13-oje profesinėje technikos mokykloje turėjau galimybę pratęsti savo pažintį su knygomis. Mokyklos bibliotekai vadovavo meno entuziastė Ona Kurklietienė (dirbo PTM-13 nuo 1965 iki 1973 m.). Ji buvo ne tik puiki bibliotekininkė, mokė mus etikos, estetikos dalykų, bet ir subūrė dramos būrelį. Į jį pakvietė mane ir dar keletą mano draugų, įžvelgusi mumyse ne vien tik norą išmokti specialybės dalykų, bet ir troškimą pasiekti kažko daugiau. Prasidėjo repeticijos. Mums pasiruošti vaidinimams padėjo Šiaulių dramos teatro aktorius, režisierius Liudas Dapšys (1911-2000). Jis mums pasakojo apie teatrą, aktorystę, mokė plastikos, retorikos, iškalbos, vaidybos. Vaidinome nedideles scenas, statėme spektaklius (pirmas buvo Kazio Sajos „Lagaminas, kuriame buvo sąžinė“, vėliau K. Sajos „Silva studentauja“ ir kt.). Mūsų dramos būrelio pasirodymai mokykloje buvo sutinkami gausiais aplodismentais. Gerai sekėsi ir regioninėse apžiūrose, vykdavome su pasirodymais į kitus miestelius ir miestus.
Šie pasirodymai ir išvykos suteikė mums pasitikėjimo, atsirasdavo vis daugiau naujų, drąsių sumanymų, idėjų. Jei nebūčiau sulaukęs tokio palaikymo ir įvertinimo, kažin ar būčiau vėliau gyvenime išdrįsęs kažko siekti. Suburti bendram tikslui jautėme, kad laiką leidžiame prasmingai. Domėjimasis teatru, menais paskatino pradėti kolekcionuoti knygas, dailės kūrinius, ekslibrisus.
Kadangi tuo metu profesinėje mokykloje Nr. 13 nebuvo galimybių įgyti vidurinio išsilavinimo, kartu mokiausi Šiaulių IV vakarinėje vidurinėje mokykloje ir joje įgijau vidurinį išsilavinimą. Sėkmingai baigus PTM-13, man buvo suteikta tekintojo specialybės IV kategoriją. 1968 m. birželio mėn. įsidarbinau netoli dabartinio prekybos centro „Saulės miestas“ buvusioje Kauno autoremonto gamykloje (vėliau Klaipėdos autoremonto gamykla) Šiaulių filiale. Darbas šioje gamykloje man sekėsi, sutariau su kolektyvu, vykdžiau normas. Atrodo, to ir turėjo pakakti. Bet jutau nenumaldomą norą toliau mokytis, siekti žinių ir aukštojo išsilavinimo.
1969 m. pavasarį atsitiktinai perskaičiau miesto laikraštyje skelbimą, kad norintys įgyti teisinį teisės išsilavinimą, iš Lietuvos siunčiami mokytis į Charkovą. Sužinojęs apie tokią galimybę, drąsiai nuėjau pas tuometinį Šiaulių miesto vyriausiąjį prokurorą Povilą Kolinį ir jam tiesiai pasakiau, kad su teise nieko bendro neturiu, dirbu tekintoju, bet labai noriu studijuoti teisę, todėl paprašiau jo rekomendacijos ir siuntimo. Mane išklausęs, vyriausiasis prokuroras P. Kolinis patikėjo manim ir davė man siuntimą mokytis. Tais pačiais metais vasarą, Vilniaus universitete išlaikiau stojamuosius egzaminus ir kartu su dar devyniais lietuviais studentais 1969 m. rugsėjį išvykau studijuoti teisės į Charkovo juridinį institutą (dabar Charkovo Jaroslavo Išmintingojo nacionalinis teisės universitetas).
(Trečioji pokalbio dalis – kitose „Atolankose.)
