Už 39 tūkstančius eurų – klaidinga informacija

Li­ko tik Sau­lės mū­šis

Lei­di­ny­je „Bal­tų ke­lias. Kur­šiai I Žiem­ga­liai I Sė­liai“, ku­rio au­to­riais nu­ro­do­mi Kur­že­mės pla­na­vi­mo re­gio­nas, Žiem­ga­los pla­na­vi­mo re­gio­nas, Na­cio­na­li­nė re­gio­ni­nė plėt­ros agen­tū­ra Lie­tu­vo­je ir Šiau­lių tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cent­ras, trum­pai pri­sta­to­mas mi­nė­tų tri­jų gen­čių is­to­ri­nis pa­li­ki­mas, ap­gy­ven­din­ta te­ri­to­ri­ja ir pa­tei­kia­mi tuos lai­kus bei vie­to­ves pri­me­nan­tys lan­ko­mi ob­jek­tai.

Tu­ris­ti­nia­me va­do­ve in­for­ma­ci­ja pa­teik­ta ir iš lat­viš­kų­jų re­gio­nų pu­sių, ir iš Lie­tu­vos ra­jo­nų, kur ka­dai­se gy­ve­no sė­liai, kur­šiai ir žiem­ga­liai.

Lei­di­nys iliust­ruo­tas lan­ky­ti­nų ob­jek­tų fo­tog­ra­fi­jo­mis, vaiz­džiai pri­sta­to­mi at­kur­ti XII–XIII am­žiaus rū­bai, pa­puo­ša­lai, ka­ry­bos įran­kiai, ama­tai.

Kar­tu pla­ti­na­mas lanks­ti­nu­kas – že­mė­la­pis to­kiu pat pa­va­di­ni­mu, ku­ria­me skir­tin­go­mis spal­vo­mis su­žy­mė­ti tu­ris­ti­niai marš­ru­tai po mi­nė­tų gen­čių že­mes, nu­ro­dy­ti pi­lia­kal­niai, se­nų­jų ko­vų vie­tos, gam­tos švent­vie­tės, ku­li­na­ri­nį pa­vel­dą siū­lan­tys tra­di­ci­nės kul­tū­ros puo­se­lė­to­jai, ama­tų cent­rai, mu­zie­jai ir ki­ta. Bū­tų gra­žu, bet...

Pris­ta­tant Žiem­ga­lą dau­giau­sia dė­me­sio ski­ria­ma Šiau­lių, Pas­va­lio ra­jo­nams, nors moks­li­nin­ko ar­cheo­lo­go dr. Er­nes­to Va­si­liaus­ko tei­gi­mu, bū­tent Jo­niš­kio ra­jo­nas iš­si­ski­ria žiem­ga­liš­ka praei­ti­mi: čia sto­vė­jo vie­nas iš žiem­ga­lių bas­tio­nų – Si­dab­rės pi­lis Kal­ne­lio kai­me, nuo šios gy­ven­vie­tės pra­si­dė­jo ir Jo­niš­kio mies­to kū­ri­ma­sis; taip pat du pi­lia­kal­niai Ža­ga­rė­je – Rak­tu­vės ir Žvel­gai­čio, yra pil­ka­piai, pui­ki re­gio­ni­nio par­ko įreng­ta inf­rast­ruk­tū­ra – poil­sia­vie­tės su­sto­ti, nuo­ro­dos, sten­dai su ap­ra­šy­mais, kas tur­būt ak­tua­lu tu­ris­tams (o lei­di­nys juk bū­tent jiems skir­tas). Tad ky­la klau­si­mas, ko­dėl Jo­niš­kio ra­jo­nui be­veik ne­ski­ria­ma dė­me­sio, tik pa­mi­ni­mas Sau­lės mū­šio lau­kas?

Žiem­ga­liš­ko Jo­niš­kio tar­si nė­ra

Žiem­ga­los-Aukš­tai­čių drau­gi­jos Jo­niš­kio sky­riaus pir­mi­nin­kė Ilo­na Osi­po­va ap­gai­les­tau­ja: „Skau­džiau­sia, kad Jo­niš­kis, pri­si­sta­tęs tarp­tau­ti­nė­se tu­riz­mo mu­gė­se („Ad­ven­tur –2019“ Vil­niu­je – aut. pa­st.) kaip žiem­ga­liš­kas – vi­siš­kai eli­mi­nuo­tas iš kon­teks­to, mū­sų tar­si nė­ra“.

Ma­ža to, ji pa­ste­bi klai­dų: prie sky­riaus apie sė­lius spaus­di­na­mo­je nuo­trau­ko­je mer­gi­na vil­ki ne sė­lės, bet žiem­ga­lės rū­bais. I. Osi­po­va re­mia­si Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio cent­ro ka­len­do­riu­mi, ku­ria­me įdė­ta ta pa­ti fo­tog­ra­fi­ja su prie­ra­šu „Žiem­ga­lė“. To­je pa­čio­je bro­šiū­ro­je nė­ra vie­nin­gu­mo: žiem­ga­lių ku­ni­gaikš­tis vie­nur va­di­na­mas Na­mei­siu, ki­tur Ne­mei­siu, tre­čio­je vie­to­je – Na­mė­ju­mi.

Klai­dų – ko­rek­tū­ros ir fak­ti­nių – yra ir dau­giau. Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko di­rek­to­rius Min­dau­gas Bal­čiū­nas net loš­te­lė­jo iš nuo­sta­bos pa­ma­tęs lei­di­nu­ke tei­gi­nį apie Ža­ga­rės žir­gy­ne au­gi­na­mus „ko­vi­nius žir­gus že­mai­tu­kus“, kai jų ten nė kva­po ir var­gu, ar ka­da nors gy­ve­ni­me bu­vo.

„Taip klai­di­na­mi tu­ris­tai, at­vy­kę jie pra­šys pa­ro­dy­ti že­mai­tu­kus, gal­būt tik dėl jų va­žiuos il­gą ke­lią, kaip tu­rės pa­siaiš­kin­ti re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos dar­buo­to­jai, ve­dan­tys eks­kur­si­jas?“ – klau­sia M. Bal­čiū­nas.

Rė­mė­si pro­fe­so­riaus pa­reng­ta ga­li­my­bių stu­di­ja

Šiau­lių tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cent­ras (TIC) – vie­nas lei­di­nio ren­gė­jų. Tad tei­rau­ja­mės di­rek­to­rės Rū­tos Stan­ku­vie­nės: kas šiems lei­di­niams – kny­ge­lei ir buk­le­tui-že­mė­la­piui – pa­tei­kė in­for­ma­ci­ją ir ko­kiais kri­te­ri­jais va­do­vau­jan­tis ji at­rink­ta spaus­din­ti? Ar bu­vo pra­šo­ma in­for­ma­ci­jos iš Jo­niš­kio tu­riz­mo ir vers­lo in­for­ma­ci­jos cent­ro ar­ba Is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jaus? Jei ne, ko­dėl?

Pa­sak R. Stan­ku­vie­nės, Lie­tu­vo­je ga­li­my­bių stu­di­ją ren­gė vie­nas ži­no­miau­sių bal­tų kul­tū­ros ty­ri­nė­to­jų ša­ly­je pro­f. dr. Vy­kin­tas Vait­ke­vi­čius.

" V.Vait­ke­vi­čius yra pa­ren­gęs mo­nog­ra­fi­ją „Se­no­sios Lie­tu­vos švent­vie­tės: Jo­niš­kio ra­jo­nas“ (2016), ją iš­lei­do Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jus. Tai įro­do, kad šio moks­li­nin­ko kom­pe­ten­ci­ja nea­be­jo­ja ir Jo­niš­kio kraš­to pa­vel­do puo­se­lė­to­jai“, – ar­gu­men­tuo­ja R. Stan­ku­vie­nė.

Taip, jo­niš­kie­čiai pro­fe­so­riu­mi nea­be­jo­ja, bet va­do­vau­jan­tis mi­nė­ta stu­di­ja ob­jek­tai lei­di­niui, pa­si­ro­do, at­rink­ti pa­gal kri­te­ri­jus (pvz. vie­tos geog­ra­fi­nė pa­dė­tis gy­ven­vie­čių ir ke­lių at­žvil­giu; komp­lek­siš­ku­mo; tu­riz­mo inf­rast­ruk­tū­ros; vie­tos svar­bos tarp­tau­ti­niu po­žiū­riu; ry­šiu su „Bal­tų ke­lio“ kon­cep­ci­ja) su­rin­kę dau­giau­sia taš­kų 10 ba­lų sis­te­mo­je.

R. Stan­ku­vie­nė sa­ko, kad už lei­di­nių pa­ren­gi­mą ir jų lei­dy­bą bu­vo at­sa­kin­gi pro­jek­to par­tne­riai iš Lat­vi­jos. Be to, ji pri­du­ria, kad že­mė­la­py­je yra dau­giau nuo­ro­dų apie Jo­niš­kio kraš­to ob­jek­tus: Žvel­gai­čio kal­nas, Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jus, Mū­šos ty­re­lis, Ma­to Slan­čiaus­ko gim­to­sios so­dy­bos vie­ta.

Dėl že­mai­tu­kų siū­lo pa­si­telk­ti iš­mo­nę

Na­cio­na­li­nės re­gio­nų plėt­ros agen­tū­ros at­sto­vė Ak­vi­lė Ja­gu­čans­ky­tė pri­du­ria, kad ga­li­my­bių stu­di­jo­je bu­vo pa­nau­do­ta tai, ką skel­bia Jo­niš­kio TIC ir mu­zie­jus ofi­cia­liai ir apie vyk­do­mą pro­jek­tą jie tik­rai ga­vę in­for­ma­ci­ją.

Ta­čiau Jo­niš­kio TIC va­do­vė Jur­gi­ta Bu­čins­kie­nė ir Is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jaus di­rek­to­rė Ra­sa Ali­šaus­kie­nė sa­ko lei­di­niui in­for­ma­ci­jos ne­ren­gu­sios.

„Tas pro­jek­tas vyk­do­mas daug me­tų. Rū­tos (R. Stan­ku­vie­nės – aut. pa­st.) su­ma­ny­mas ap­jung­ti is­to­ri­nius re­gio­nus bu­vo la­bai šil­tai su­tik­tas. Mes da­ly­va­vo­me se­mi­na­ruo­se, su­si­ti­ki­muo­se, pa­ruoš­tas in­ter­ne­ti­nis pus­la­pis, kur pa­teik­ta in­for­ma­ci­ja apie Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos re­gio­nų ama­ti­nin­kus, aš tei­kiau mū­sų ra­jo­no ama­ti­nin­kų kon­tak­tus. Bet lei­di­niui apie is­to­ri­nius ob­jek­tus in­for­ma­ci­jos ne­ruo­šė­me. Nes­ma­gu to­kią bro­šiū­rą var­ty­ti, kai aiš­ku, kad iš­leis­ti ne­ma­ži pi­ni­gai“, – nu­si­vy­li­mo ne­slė­pė R. Ali­šaus­kie­nė.

Bro­šiū­ros „Bal­tų ke­lias“ ir že­mė­la­pio tri­mis kal­bo­mis lei­dy­ba kai­na­vo 38 900 eu­rų, le­di­nys pa­reng­tas pro­jek­ti­nė­mis ES pa­ra­mos lė­šo­mis.

M. Bal­čiū­no pa­sta­bą apie „mis­ti­nius“ že­mai­tu­kus Na­cio­na­li­nės re­gio­nų plėt­ros agen­tū­ros at­sto­vė Ak­vi­lė Ja­gu­čans­ky­tė ban­do pa­vers­ti pri­va­lu­mu: „Ža­ga­rės RP tik tu­rė­tų džiaug­tis, kad tu­ris­tai at­va­žiuos... O iš pa­dė­ties iš­si­suk­ti ir pa­pa­sa­ko­ti int­ri­guo­jan­čią is­to­ri­ją, kaip vėl iš Ža­ga­rės din­go že­mai­tu­kai, gi­do iš­mo­nė tu­rė­tų būti!“

Ji taip pat ti­ki­na, kad „ga­li­my­bių stu­di­jų ren­gė­jai tik­rai su­tik­ri­no in­for­ma­ci­ją ir ra­do, kad pri­va­tus žir­gy­nas tu­ri ar tu­rė­jo že­mai­tu­kų“.

„Šiau­lių kraš­tas“ ir­gi pa­tik­ri­no. La­bai pa­pras­tai – pa­skam­bi­no ke­tu­rių (ne vie­no) Ža­ga­rės žir­gy­nų sa­vi­nin­kams ar­ba dar­buo­to­jams: nė vie­na­me jų tik­rų že­mai­tu­kų nė­ra ir nie­ka­da ne­bu­vo. „Ža­ga­rės ken­tau­rų“ žir­gy­ne yra tik ne­gry­nak­rau­jų miš­rū­nų – že­mai­tu­kų, mai­šy­tų su ara­bų žir­gais. Sa­vi­nin­ko Vid­man­to Staš­ke­vi­čiaus tei­gi­mu, jie pui­kūs jo­di­nė­ji­mui tin­ka­mi žir­gai, la­bai iš­tver­min­gi, bet pa­sta­čius ša­lia že­mai­tu­ko – tik­rai ski­ria­si.