Treneris: "Sportininkams lengviau ir mokykloje, ir kariuomenėje"

Spor­tas ug­do ir gar­si­na

Sun­ku pa­ti­kė­ti, kad A. Gri­cius ne­se­niai at­šven­tė 60 me­tų ju­bi­lie­jų. Dau­giau 50-ies tre­ne­riui nė ne­duo­tum. Grei­čiau­siai spor­tas tei­kia ener­gi­jos, žva­lu­mo ir jau­nys­tės?

A. Gri­cius sa­ko, kad spor­tas nau­din­gas: "Nie­ka­da ne­rū­kiau ir prie "čier­kos" ne­bu­vo ka­da sė­dė­ti. Jei rim­tai spor­tuo­ji, lai­kai­si re­ži­mo, nė­ra ka­da. Ma­nau, kad mū­sų vals­ty­bė­je spor­tui rei­kė­tų di­des­nį dė­me­sį skir­ti. Vai­kas dviem va­lan­doms atė­jo į tre­ni­ruo­tę, per tą lai­ką nei su­si­muš, nei ką su­lau­žys ar pa­vogs. O po tre­ni­ruo­tės ir­gi jau ne­bus jė­gų ko­kias ne­do­ry­bes krės­ti."

Pa­sak tre­ne­rio, spor­tas kei­čia žmo­nes: jau­nuo­liai at­pran­ta keik­tis, iš­moks­ta man­da­giai bend­rau­ti, su­si­kon­cent­ruo­ti ir net pra­de­da ge­riau mo­ky­tis.

"Spor­tas ug­do cha­rak­te­rį, ir tai gy­ve­ni­me pra­ver­čia. Tu­ri už­si­spy­ri­mo ir kant­ry­bės, kad ir ne­si­se­ka, ne­pa­si­duo­di. Ir au­to­ri­te­tą vi­suo­me­nė­je įgau­ni, pri­pa­ži­ni­mo su­lau­ki. Spor­ti­nin­kams leng­viau ir mo­kyk­lo­je, ir uni­ver­si­te­te, ir ka­riuo­me­nė­je bū­na", – spor­to pliu­sus var­di­ja tre­ne­ris.

A. Gri­cius ir jo auk­lė­ti­niai vir­vės trau­ki­kai, svars­čio kil­no­to­jai, jė­gos tri­ko­vi­nin­kai jau 35 me­tus gar­si­na Kur­šė­nus Lie­tu­vo­je ir pa­sau­ly­je.

"Kai var­žy­bo­se pa­sa­kai, kad iš Kur­šė­nų, vi­si ži­no, kad mes ir vir­vę mo­kam trauk­ti, ir svars­čius kil­no­ti", – šyp­so­si tre­ne­ris.

Eu­ro­pos, pa­sau­lio čem­pio­na­tuo­se fe­de­ra­ci­jų va­do­vai ste­bi­si, kad iš vos 10 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų tu­rin­čio mies­to da­ly­vau­ja net ke­li spor­ti­nin­kai ir, ne­ga­na to, dar čem­pio­nais ir pri­zi­nin­kais tam­pa.

"Ru­si­jo­je apie 200 tūks­tan­čių svars­čių kil­no­to­jų, pas mus su vai­kais gal 300–400 ir su­rink­tum. O mes kon­ku­ruo­jam. O jei­gu dar fi­nan­sa­vi­mas bū­tų..." – pa­vyz­dį pa­tei­kia tre­ne­ris.

Ta­len­tų yra, fi­nan­sų – ne vi­sa­da

Pa­sau­lio ir Eu­ro­pos čem­pio­nas, re­kor­di­nin­kas, pri­zi­nin­kas Egi­di­jus Val­čiu­kas, pa­sau­lio vi­ce­čem­pio­nė, re­kor­di­nin­kė Gied­rė Vik­niū­tė, Eu­ro­pos čem­pio­nai ir pri­zi­nin­kai Jo­kū­bas Sta­siu­lis, Lu­kas ir Gin­ta­ras Ka­čins­kiai, Val­das Jan­kaus­kas, Gin­ta­ras Ži­lins­kas, Ga­bi­ja Gin­taus­kai­tė, Jur­ga ir Do­vi­lė Gri­ciū­tės, Jo­li­ta Vit­kaus­kai­tė, Mil­da Ta­mo­šai­ty­tė, Ug­nė Ta­mo­še­vi­čiū­tė, Lu­kas Bal­sys, Li­nas Aba­kas ir dau­ge­lis ki­tų – sa­vo ga­biau­sius auk­lė­ti­nius var­di­ja A. Gri­cius.

Kaip vyks­ta ta­len­tų paieš­ka? Tre­ne­ris sa­ko, kad vie­ni pa­tys jį su­si­ran­da, ki­tus ko­le­gos tre­ne­riai ir kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­jai pa­siū­lo, dar ki­tus pa­ts at­ran­da dirb­da­mas kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­ju Kur­šė­nų Lau­ry­no Ivins­kio ir Šau­kė­nų Val­do Pūt­vio-Put­vins­kio gim­na­zi­jo­se.

"At­va­žiuo­ja pas ma­ne žmo­nės ruoš­tis var­žy­boms. Po­li­ci­nin­kai ruoš­da­vo­si su­ka­rin­tų or­ga­ni­za­ci­jų var­žy­boms Šiau­liuo­se, sa­va­no­riai – sa­va­no­rių žai­dy­nėms. Pa­de­du ir Šiau­lių uni­ver­si­te­tui, SELL žai­dy­nė­se bu­vau uni­ver­si­te­to jė­gos tri­ko­vės ko­man­dos tre­ne­ris. Sten­giuo­si su vi­sais dirb­ti, nie­kam neuž­da­rau sa­lės du­rų", – sa­ko tre­ne­ris.

Auk­lė­ti­nių am­žius la­bai įvai­rus. Vy­riau­sias bu­vo 70-me­tis Ed­var­das Nak­čiū­nas iš Rad­vi­liš­kio, jau­niau­siems spor­ti­nin­kams – 10 me­tų.

Spor­to klu­be "Kris­ta­las" – per 20 spor­to meist­rų.

"Pas ma­ne vi­si ir vir­vę, ir svars­tį pa­kil­no­ja, ir jė­gos tri­ko­vė­je­da­ly­vau­ja. Jei­gu yra ga­li­my­bės, ma­nau, rei­kia žmo­gui vi­sur sa­ve iš­ban­dy­ti. Pa­vyz­džiui, vir­vės trau­ki­mas tri­ko­vi­nin­kui pri­de­da jė­gos trau­kos veiks­me. Svars­tis ug­do iš­tver­mę. Daug svars­ti­nin­kų da­ly­vau­ja vir­vės trau­ki­mo var­žy­bo­se. Ži­no­ma, jei­gu aukš­to meist­riš­ku­mo spor­ti­nin­kas, ke­lio­mis spor­to ša­ko­mis už­sii­mi­nė­ti yra sun­ku, bet kaip pa­gal­bi­nę prie­mo­nę ga­li­ma ir net rei­kia nau­do­ti", – sa­ko tre­ne­ris.

Aukš­čiau­sias Kur­šė­nų vir­vės trau­ki­kų pa­sie­ki­mas – penk­ta vie­ta pa­sau­lio čem­pio­na­te. Ta­čiau jau ke­le­ri me­tai vir­vės trau­ki­kai ne­tu­ri fi­nan­si­nių ga­li­my­bių iš­vyk­ti nei į Eu­ro­pos, nei į pa­sau­lio čem­pio­na­tus.

"Nuo 2004 me­tų, kai pir­mą kar­tą ta­pom Lie­tu­vos čem­pio­nais, kiek­vie­nais me­tais ko­kio­je nors svo­rio ka­te­go­ri­jo­je tam­pa­me čem­pio­nais ir ga­lė­tu­me va­žiuo­ti į pa­sau­lio, Eu­ro­pos var­žy­bas ir at­sto­vau­ti Lie­tu­vai. Tre­jus me­tus iš ei­lės vir­vės trau­ki­kams ne­bu­vo skir­ta nė eu­ro. Praei­tais me­tais jau šiek tiek sky­rė lė­šų, bet vos už­te­kom Lie­tu­vos var­žy­bo­se da­ly­vau­ti. Jei­gu ne mū­sų klu­bo pre­zi­den­tas (Alf­re­das Jo­nuš­ka – aut. pa­sta­ba), ku­ris ieš­ko mums pi­ni­gų iš­va­žiuo­ti, pra­ktiš­kai pa­sie­ki­mų ne­bū­tų", – sa­ko A. Gri­cius.

Pa­na­ši si­tua­ci­ja ir su svars­čio kil­no­to­jais bei tri­ko­vi­nin­kais.

"Vi­sa­da tu­rė­jau ir tu­riu ge­rų žmo­nių, bet vis­kas at­si­re­mia į pi­ni­gus. Ma­tai, kad ta­vo žmo­gus nei do­pin­go var­to­ja ir ga­lė­tų pa­ko­vo­ti dėl aukš­čiau­sių vie­tų, bet ne­ga­li iš­vež­ti.Tu­rė­jau ga­bią mer­gai­tę Ga­bi­ją Gin­taus­kai­tę svars­čio kil­no­ji­me, tu­rė­jo­me į Ka­zachs­ta­ną va­žiuo­ti, pra­šiau Sa­vi­val­dy­bės tik bi­lie­tus nu­pirk­ti, bet ne­nu­pir­ko. Kai pa­skui at­si­ver­tėm čem­pio­na­to re­zul­ta­tus, Ga­bi­ja su tuo re­zul­ta­tu, ku­rį pa­siek­da­vo, bū­tų bu­vu­si pir­ma. Mer­gai­tė ­bai­gė moks­lus, me­tė spor­tą ir iš­va­žia­vo į už­sie­nį", – su kar­tė­liu pa­sa­ko­ja tre­ne­ris.

A. Gri­cius sa­ko, kad tai ne vie­nin­te­lis pa­vyz­dys, kai ta­len­tin­giems spor­ti­nin­kams nu­svy­ra ran­kos, ne­lie­ka mo­ty­va­ci­jos, nes ne­ga­li iš­vyk­ti į Eu­ro­pos ar pa­sau­lio čem­pio­na­tus, ku­riuo­se tu­ri rea­lias ga­li­my­bes tap­ti čem­pio­nais ir pri­zi­nin­kais.

"La­bai šir­dis plaz­da, kai ta­vo žmo­gus už­li­pęs ant aukš­čiau­sios pa­ky­los ir mū­sų him­ną gie­da. La­bai daug ką tai at­per­ka, vi­sus sun­ku­mus, il­gas va­lan­das, pra­leis­tas sa­lė­je", – sa­ko tre­ne­ris.

A. Gri­cius dir­ba ir su neį­ga­liais spor­ti­nin­kais. Kar­tą ly­dė­jo sa­vo spor­ti­nin­kus į Eu­ro­pos neį­ga­lių­jų leng­vo­sios at­le­ti­kos čem­pio­na­tą Če­ki­jo­je.

"Dar ne­bu­vau ma­tęs tiek skaus­mo vie­no­je vie­to­je, bet kaip jie mo­ka džiaug­tis gy­ve­ni­mu! Kiek­vie­nam bam­bek­liui rei­kė­tų tarp to­kių žmo­nių pa­bū­ti, kad pra­dė­tų ki­taip į gy­ve­ni­mą žiū­rė­ti", – sa­ko tre­ne­ris.

Kur­šė­niš­kis sa­ko, kad nors esa­me ma­ži, kaip ša­lis, bet esa­me di­de­li ir stip­rūs vi­du­mi, net ir mū­sų neį­ga­lie­ji. "Ma­tyt, to­kie ge­nai", – spė­ja tre­ne­ris.

Dir­ba to­se pa­čio­se pa­tal­po­se

Vir­vės trau­ki­kus, svars­čių kil­no­to­jus ir jė­gos tri­ko­vi­nin­kus A. Gri­cius tre­ni­ruo­ja nuo 1983 me­tų. Kaž­ka­da tre­ni­ra­vo ir ran­kų len­ki­kus. Vė­liau auk­lė­ti­niai užau­go ir įkū­rė sa­vo klu­bą "Edi­nas".

"Cuk­raus fab­ri­ko pro­fsą­jun­gos pir­mi­nin­kė pa­pra­šė užim­ti vai­kus. Bu­vo ir sa­lė pa­sta­ty­ta. Nuo ta­da ir pra­si­dė­jo. To­je pa­čio­je sa­lė­je ir te­be­sam. 1985 me­tais en­tu­zias­tai įkū­rė klu­bą "Kris­ta­las", jų dė­ka ir šian­dien klu­bas gy­vuo­ja. At­ly­gio ne­gau­nam, mėgs­tam spor­tą ir sa­vo mei­lę per­duo­dam ki­tiems", – sa­ko tre­ne­ris.

Kar­tu su Ed­var­du Akuč­ka pa­si­ga­mi­no tre­ni­ruok­lių vir­vės trau­ki­mui. Me­džia­go­mis ir dar­bais pa­dė­jo cuk­raus fab­ri­ko va­do­vai.

"Mū­sų ra­jo­ne spor­ti­niai re­zul­ta­tai ge­ri, bet spor­to ba­zių būk­lė ap­gai­lė­ti­na. Ne­tu­ri­me ge­rų sa­lių. Pa­sau­lio svars­čių kil­no­ji­mo fe­de­ra­ci­jos va­dai siū­lė Kur­šė­nuo­se Eu­ro­pos čem­pio­na­tą ­ves­ti, bet kur tu ten ­ve­si, rim­tes­nėms var­žy­boms ne­tu­ri­me są­ly­gų, net pa­do­raus tua­le­to ne­tu­ri­me", – sa­ko tre­ne­ris.

Kur­šė­niš­kis pa­sa­ko­ja, kad anks­čiau net rankš­luos­čių į var­žy­bas ne­si­vež­da­vo, nes įsi­vaiz­duo­da­vo, kad vi­sur to­kios są­ly­gos kaip pas juos, kol kar­tą po var­žy­bų ne­bu­vo pa­kvies­ti į pir­tį, įreng­tą mo­der­nia­me spor­to sa­lės pa­sta­te.

A. Gri­cius sa­ko, kad tie­siog juo­das pa­vy­das ima, kai ki­tuo­se mies­tuo­se, ne di­des­niuo­se už Kur­šė­nus, ma­to gra­žiau­sias, nau­jau­sias spor­to sa­les, pui­kiai įreng­tas, su per­si­ren­gi­mo kam­ba­riais, du­šais, žiū­ro­vų tri­bū­no­mis ir net ka­vi­nu­kė­mis. O Kur­šė­nams dar ne­ži­nia kiek lai­ko rei­kės lauk­ti to­kios šiuo­lai­kiš­kos spor­to sa­lės.

"Mū­sų ra­jo­no val­žia spor­ti­nin­kų kaž­ko­dėl ne­my­li. Pa­vyz­dys – per­nai vyks­ta ge­riau­sių spor­ti­nin­kų pa­ger­bi­mas, gra­žios kal­bos, me­ras ža­da pa­di­din­ti fi­nan­sa­vi­mą spor­tui ki­tiems me­tams, o kai šie­met atei­na pa­skirs­ty­ti pi­ni­gai, žiū­rim, kad 5 tūks­tan­čiais su­ma­žin­ta", – sa­ko tre­ne­ris.

Vis­gi A. Gri­cius sa­ko, kad kom­for­tiš­kos są­ly­gos dar ne vis­kas: "Svar­bu – tiks­las, ne­ga­li de­juo­ti, kad svars­tis blo­gas, štan­ga ne to­kia ar nė­ra pa­tal­pų. Var­žy­bo­se ta­vęs nie­kas ne­klaus, ko­dėl re­zul­ta­to nė­ra."

Tik­ras kur­šė­niš­kis

A. Gri­cius gi­mė, au­go ir iki šiol gy­ve­na Kur­šė­nuo­se. Gim­tą­jį mies­tą bu­vo pa­li­kęs trum­pam, kai tar­na­vo ar­mi­jo­je jū­rų pės­ti­nin­ku. Šiau­lių uni­ver­si­te­te bai­gė kū­no kul­tū­ros ir spor­to pe­da­go­gi­kos stu­di­jas. Kai dar pa­ts bu­vo ak­ty­vus spor­ti­nin­kas, tri­ko­vi­nin­kas, tu­rė­jo siū­ly­mų stu­di­juo­ti Kau­ne Kū­no kul­tū­ros ins­ti­tu­te, bet ta­da dar apie tre­ne­rio ar kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­jo spe­cia­ly­bę ne­gal­vo­jo.

Su Šiau­lių uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jais Sta­nis­lo­vu Nor­ku­mi, Ry­čiu Alū­zu ry­šius pa­lai­ko iki šiol.

"Pa­si­ro­do Sta­nis­lo­vas Nor­kus, kai dar dir­bo laik­raš­ty­je "Le­ni­nie­tis", iš ma­nęs in­ter­viu ėmė. Kai įsto­jau į uni­ver­si­te­tą, jis man tai pri­mi­nė. Aš jo iš tų lai­kų ne­pri­si­me­nu, o jis ma­ne pri­si­mi­nė", – šyp­so­si A. Gri­cius.

Mo­kyk­lo­je bū­si­ma­jam jė­gos spor­to tre­ne­riui te­ko iš­ban­dy­ti ir sta­lo te­ni­są, ir fut­bo­lą, ir bok­są. Dau­giau kaip me­tus Šiau­liuo­se pas tre­ne­rį Al­gį La­die­tą lan­kė im­ty­nes.

"Man pa­ti­ko, ir da­bar dar tu­riu sva­jo­nę pas Al­vy­dą Ty­le­nį nuei­ti ant ki­li­mo pa­si­var­ty­ti, bet vis lai­ko nė­ra", – sa­ko A. Gri­cius.

Tar­nau­da­mas jū­rų pės­ti­nin­ku kur­šė­niš­kis su­si­pa­ži­no su Ry­tų ko­vo­mis. Grį­žęs į Kur­šė­nus su­bū­rė ta­da dar drau­džia­mos ka­ra­tė bū­re­lį. Ži­nių sė­mė­si iš kny­gų, de­ri­no su jau tu­ri­mais im­ty­nių ir bok­so įgū­džiais, pa­tir­ti­mi pa­si­da­lin­ti at­vyk­da­vo ka­ra­tis­tai iš Kau­no, kur ši spor­to ša­ka bu­vo jau ga­na po­pu­lia­ri.

Pa­sak A. Gri­ciaus, kai ka­ra­tė bu­vo pri­pa­žin­ta, lie­tu­viai bu­vo vie­ni ge­riau­sių tarp­tau­ti­nė­je are­no­je. Kur­šė­nų ka­ra­tis­tai ir da­bar ne­blo­gai pa­si­ro­do Eu­ro­pos čem­pio­na­tuo­se.

Vė­liau kur­šė­niš­kis su­si­do­mė­jo jė­gos tri­ko­ve.

"Ta­da dar ma­žai ži­no­jau, kas tai yra. Pra­dė­jom kel­ti štan­gas kar­tu su am­ži­na­til­sį Ar­vy­du Švėgž­da, da­ly­vau­ti var­žy­bo­se, taip pat ir ga­liū­nų, su­bū­rė­me stip­rią ko­man­dą, Vy­tau­tas Au­gus­taus­kas iš Šiau­lių pri­si­jun­gė, da­ry­da­vom stip­rius Ven­tos tur­ny­rus su ge­rais pri­zais, pa­tys da­ly­vau­da­vom Ta­ry­bų Są­jun­gos čem­pio­na­tuo­se. Kur­šė­nai tu­ri gi­lias jė­gos tri­ko­vės tra­di­ci­jas, vi­sa­da tu­rė­jo­me ge­rų "jė­gis­tų" ir iki šiol esa­me vie­ni iš ly­de­rių Lie­tu­vo­je. Bend­rau­ja­me su klu­bu "Žė­ru­tis", bend­ras ko­man­das da­ro­me, ta vie­ny­bė ir pa­de­da nu­ga­lė­ti", – pa­sa­ko­ja A. Gri­cius.

A. Gri­cius ne tik tre­ni­ruo­ja, bet dar ir pa­ts var­žy­bo­se da­ly­vau­ja – ir vir­vę trau­kia, ir svars­tį kil­no­ja.

Užau­gi­no dvi duk­ras, jas ir­gi pri­pra­ti­no prie spor­to. Džiau­gia­si pu­sant­rų me­tų anū­kė­liu, ku­ris ir­gi ati­ta­pe­na pas se­ne­lį į spor­to sa­lę ir jau ban­do kel­ti ko­kį svars­tį.

Kai var­žy­bo­se pa­sa­kai, kad iš Kur­šė­nų, vi­si ži­no, kad mes ir vir­vę mo­kam trauk­ti, ir svars­čius kil­no­ti.