Tinklinio teisėjas – nuo paauglystės

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
M. Kum­ko ran­ko­se – nau­jau­sias ap­do­va­no­ji­mas, gau­tas iš Lie­tu­vos tau­ti­nio olim­pi­nio ko­mi­te­to.
Prieš dvi sa­vai­tes Lie­tu­vos tau­ti­nis olim­pi­nis ko­mi­te­tas pri­zu "Ci­tius. Al­tius. For­tius" už nuo­pel­nus spor­tui ir olim­piz­mui ap­do­va­no­jo il­ga­me­tį na­cio­na­li­nės ka­te­go­ri­jos tink­li­nio tei­sė­ją šiau­lie­tį Mi­chai­lą Kum­ko. Be M. Kum­ko neap­siei­da­vo nė vie­nas Lie­tu­vos čem­pio­na­tas, Pa­sau­lio lie­tu­vių žai­dy­nės, SELL žai­dy­nės, įvai­rūs tarp­tau­ti­niai tur­ny­rai.

Ap­do­va­no­ji­mų krai­tis

Mi­chai­las pa­kvie­čia į jau­kius sa­vo ir žmo­nos Kons­tan­ci­jos Ge­ra­si­men­ko na­mus. Ro­do ka­ban­čius ant sie­nos ir pa­sta­ty­tus ant ko­mo­dų ap­do­va­no­ji­mus, iš stal­čių trau­kia dip­lo­mus, pa­dė­kas, svar­bių tink­li­nio var­žy­bų, ku­rio­se te­ko tei­sė­jau­ti, pla­ka­tus. Per il­gą tre­ne­rio kar­je­rą su­kaup­ta di­džiu­lė ap­do­va­no­ji­mų ir su­ve­ny­rų ko­lek­ci­ja.

M. Kum­ko prieš mė­ne­sį at­šven­tė 75-ąjį gim­ta­die­nį. Ant sie­nos ka­bo auk­su spin­din­ti len­te­lė su pa­dė­ka už in­dė­lį plė­to­jant tink­li­nio spor­to ša­ką Lie­tu­vo­je, ji gau­ta iš Lie­tu­vos tink­li­nio fe­de­ra­ci­jos gim­ta­die­nio pro­ga.

Ran­ko­se spau­džia ir nau­jau­sią pri­zą, gau­tą iš LTOK pre­zi­den­tės D. Gu­dzi­ne­vi­čiū­tės. Mi­chai­lui svar­bus kiek­vie­nas, net ir ma­žiau­sias, įver­ti­ni­mas už ne­leng­vą dar­bą.

Šie­met M. Kum­ko jau ne­be­tei­sė­jau­ja. Už­lei­do vie­tą jau­nes­niems ir išė­jo už­tar­nau­to poil­sio.

Be­si­šyp­san­tis, ener­gi­ja spin­du­liuo­jan­tis M. Kum­ko tik po­kal­bio pa­bai­go­je pra­si­ta­rė: "Neį­si­vaiz­duo­ja­te, kiek tei­sė­ja­vi­mas ner­vų kai­nuo­ja."

Pra­džia – Gar­di­ne

M. Kum­ko gi­mė ir au­go Gar­di­ne, Bal­ta­ru­si­jo­je. Tink­li­nį pra­dė­jo žais­ti bū­da­mas de­vy­ne­rių, o tei­sė­jau­ti – pen­kio­li­kos.

"Tink­li­nį pa­si­rin­kau, nes bu­vau ma­žiu­kas ir "šust­ras". Vie­ną kar­tą tre­ne­ris da­vė pa­tei­sė­jau­ti per tre­ni­ruo­tę. Jam pa­ti­ko, ir man pa­ti­ko, taip ir pra­si­dė­jo drau­gys­tė su švil­pu­ku", – šyp­so­si pa­šne­ko­vas.

Iš pra­džių Mi­chai­las suau­gu­sių­jų tink­li­nio var­žy­bo­se ra­šy­da­vo pro­to­ko­lus, vė­liau pra­dė­jo tei­sė­jau­ti įvai­rio­se moks­lei­vių var­žy­bo­se ne tik gim­to­jo­je Bal­ta­ru­si­jo­je, bet ir Uk­rai­no­je, Ru­si­jo­je, o 1962 me­tais Vo­ro­ne­že (Ru­si­ja) vy­ku­sio­se moks­lei­vių var­žy­bo­se už ge­rą tei­sė­ja­vi­mą bu­vo ap­do­va­no­tas dip­lo­mu.

Bū­da­mas 21-erių M. Kum­ko įsto­jo į Kū­no kul­tū­ros ins­ti­tu­tą Kau­ne (da­bar – Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­tas).

"At­va­žia­vau į Lie­tu­vą ne­mo­kė­da­mas nė žo­džio lie­tu­viš­kai. Ir da­bar sun­kiai kal­bu", – sa­ko Mi­chai­las, vi­so su­si­ti­ki­mo me­tu kal­bė­jęs tik lie­tu­viš­kai.

Tink­li­nio tei­sė­jo kar­je­ra ne­nut­rū­ko ir stu­di­juo­jant, ir vė­liau dir­bant Drus­ki­nin­kuo­se. Ne­pai­sant jau­no am­žiaus bu­vo la­bai ver­ti­na­mas ir nuo­lat kvie­čia­mas tei­sė­jau­ti stip­riau­sių tuo­me­ti­nės TSRS tink­li­nio ko­man­dų var­žy­bo­se: mo­te­rų ir vy­rų aukš­čiau­sios ly­gos čem­pio­na­tuo­se, tau­tų spar­ta­kia­do­se, tau­rės var­žy­bo­se. Te­ko tei­sė­jau­ti to­kio­se var­žy­bo­se, ku­rio­se run­gė­si Eu­ro­pos, pa­sau­lio, olim­pia­dų čem­pio­nai.

25-erių me­tų Mi­chai­lui bu­vo su­teik­ta res­pub­li­ki­nė tink­li­nio tei­sė­jo ka­te­go­ri­ja, o po ket­ve­rių me­tų – ir są­jun­gi­nė ka­te­go­ri­ja.

"Bu­vau pa­ts jau­niau­sias tink­li­nio tei­sė­jas, tu­rin­tis są­jun­gi­nę ka­te­go­ri­ją", – pa­sa­ko­ja M. Kum­ko.

Mi­chai­las be di­de­lio var­go bū­tų ga­vęs ir tarp­tau­ti­nę tei­sė­jo ka­te­go­ri­ją, bet ko­ją pa­ki­šo už­sie­nio kal­bų ži­nios.

"Mo­kyk­lo­je mo­kiau­si vo­kie­čių kal­bos, ir tai ne­la­bai, gal­vo­jau, kam man jos rei­kės, su kuo aš čia kal­bė­siu. O no­rint gau­ti tarp­tau­ti­nę tei­sė­jo ka­te­go­ri­ją rei­ka­lin­ga ang­lų kal­ba", – sa­ko M. Kum­ko.

Ta­čiau dar­bo pa­ka­ko ir taip. Per mė­ne­sį tek­da­vo tei­sė­jau­ti 5–8 rung­ty­nė­se. Šioks toks ato­kvė­pis bū­da­vo tik pa­si­bai­gus se­zo­nui.

"Vi­siems ge­ras ne­bū­si"

Kaip ir kiek­vie­na­me dar­be, taip ir tei­sė­jau­jant pa­si­tai­ky­da­vo klai­dų. "Vi­siems ge­ras ne­bū­si. Ži­no­ma, pa­pras­tai pyks­ta tie, ku­rie pra­lai­mi. Ta­da ir pik­tų žo­džių su­lau­ki, ir skun­dų, ir gra­si­ni­mų", – sa­ko il­ga­me­tis tei­sė­jas.

Mi­chai­las pa­sa­ko­ja, kad apie tei­sė­jų pa­pir­ki­nė­ji­mą tink­li­ny­je ne­ga­li bū­ti nė kal­bos. Kiek­vie­nas tei­sė­jas bran­gi­na sa­vo re­pu­ta­ci­ją ir kar­je­rą. Bū­si pri­čiup­tas ne­są­ži­nin­gai tei­sė­jau­jan­tis ar ne­blai­vus, disk­va­li­fi­ka­ci­ja ga­ran­tuo­ta.

Vie­ną kar­tą tre­ne­ris da­vė pa­tei­sė­jau­ti per tre­ni­ruo­tę. Jam pa­ti­ko, ir man pa­ti­ko, taip ir pra­si­dė­jo drau­gys­tė su švil­pu­ku.

"Ne­ži­nau, kaip ki­to­se spor­to ša­ko­se, bet tink­li­niui per tuos 60 me­tų, kiek tei­sė­ja­vau, bu­vo daug pa­­kei­ti­mų. Be­veik po kiek­vie­nos olim­pia­dos at­si­ras­da­vo kaž­kas nau­jo. Pra­džio­je pa­da­vi­mas bu­vo iš tri­jų met­rų, o da­bar ga­li­ma pa­duo­ti iš 9 met­rų. At­si­ra­do spe­cia­lus gy­ny­bos žai­dė­jas "li­be­ro", jis žai­džia ant­ro­je li­ni­jo­je. Anks­čiau ka­muo­lys žai­dė­jui at­si­muš­da­vo į ko­ją, bu­vo lai­ko­ma klai­da, da­bar jau ga­li­ma ko­ja "paim­ti" ka­muo­lį", – žai­di­mo pa­si­kei­ti­mus var­di­ja tei­sė­jas.

M. Kum­ko pa­ste­bi, kad per pa­sta­ruo­sius du de­šimt­me­čius ypač iš­po­pu­lia­rė­jo pa­plū­di­mio tink­li­nis. Ne kar­tą te­ko tei­sė­jau­ti var­žy­boms Pa­lan­go­je.

"Tai­syk­lės vi­sai ki­to­kios. Sa­lė­je žai­džia še­ši prieš še­šis, o čia du prieš du. Be to, ant smė­lio sun­kiau žais­ti", – sa­ko Mi­chai­las.

Kiek­vie­nais me­tais prieš se­zo­no pra­džią vyks­ta vi­sos ša­lies tink­li­nio tei­sė­jų se­mi­na­rai, ku­rių me­tu ap­ta­ria­mos nau­jo­vės, pa­si­skirs­to­ma pa­rei­go­mis, kas tei­sė­jaus Lie­tu­vos čem­pio­na­te, kas stu­den­tų ar moks­lei­vių ly­go­je, ki­to­se var­žy­bo­se.

"Da­bar tink­li­nis daug di­na­miš­kes­nis, emo­cin­ges­nis, ir tei­sė­jau­ti daug sun­kiau, kai žai­di­mas toks ener­gin­gas", – sa­ko pa­šne­ko­vas.

M. Kum­ko ap­gai­les­tau­ja, kad tink­li­nis Lie­tu­vo­je nė­ra toks po­pu­lia­rus, kaip Lat­vi­jo­je, Len­ki­jo­je ar Bal­ta­ru­si­jo­je.

"Žai­džia­mas fi­na­las, o sa­lė be­veik tuš­čia", – lin­guo­ja gal­va Mi­chai­las.

Vis­gi no­rin­čių­jų žais­ti tink­li­nį, M. Kum­ko pa­ste­bė­ji­mu, ne­trūks­ta, nors tai ir ne­leng­vas žai­di­mas, daug su­dė­tin­ges­nis už krep­ši­nį.

Į Šiau­lius at­ve­dė mei­lė

Į Šiau­lius prieš tris de­šimt­me­čius M. Kum­ko at­ve­dė mei­lė.

"Ge­ras, pa­slau­gus, rū­pes­tin­gas, la­bai pa­do­rus žmo­gus, ge­ras drau­gas", – ge­rų žo­džių sa­vo vy­rui ne­gai­li Kons­tan­ci­ja.

Na­mus puo­šia abie­jų su­tuok­ti­nių ko­lek­ci­jos. Kons­tan­ci­ja ko­lek­cio­nuo­ja meš­kiu­kus. "O pa­ts svar­biau­sias ma­no meš­ki­nas – Mi­ša", – su mei­le žvelg­da­ma į sa­vo vy­rą sa­ko mo­te­ris.

Abu kar­tu ro­do ne­sus­kai­čiuo­ja­mą įvai­riau­sių ženk­liu­kų ko­lek­ci­ją, ku­ria nu­ka­bi­nė­ta vi­sa lo­dži­jos sie­na. Mi­chai­las ve­da­si prie sek­ci­jos, ku­rio­je iš­ri­kiuo­ti tei­sė­jo švil­pu­kai. Iš­sau­go­tas ir pa­ts pir­ma­sis švil­pu­kas, ir pa­ts ge­riau­sias bei gar­siau­sias, ir ki­ti, su ku­riais te­ko tei­sė­jau­ti. Yra ir su­ve­ny­ri­nių, drau­gų, ko­le­gų pa­do­va­no­tų švil­pu­kų.

M. Kum­ko – ne tik tink­li­nio tei­sė­jas, bet ir ki­ne­zi­te­ra­peu­tas. Nuo 1990 me­tų dir­ba Šiau­lių spor­to me­di­ci­nos cent­re. Kaip ki­ne­zi­te­ra­peu­tui te­ko ke­liau­ti su "Šiau­lių" krep­ši­nio ko­man­da į Mi­la­ną (Ita­li­ja). Su krep­ši­nio tre­ne­riu An­ta­nu Si­rei­ka ir klu­bo di­rek­to­riu­mi Mi­nau­gu Žu­kaus­ku Mi­chai­lą sie­ja se­na drau­gys­tė.

Per ato­sto­gas ar lais­ves­niais sa­vait­ga­liais Mi­chai­las sku­ba į Pa­lan­gą. La­bai mėgs­ta žve­jo­ti nuo Pa­lan­gos til­to.

"Pas­ku­ti­nį kar­tą gau­džiau vė­ja­žu­ves", – sa­ko Mi­chai­las.

Meš­ke­rės ir šį kar­tą pa­ruoš­tos – lau­kia ato­sto­gos.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.