Tėvų ūkį perėmusi Rimantė dar užaugins rekordinę braškę

Mil­ži­nę nu­kir­po žirk­lė­mis

Va­žiuo­jant link Kry­žių kal­no, akis pa­gau­na links­mas braš­kės for­mos kios­ke­lis, ku­ria­me jau anks­ty­vą ry­tą ga­li­ma įsi­gy­ti braš­kių. Ša­lia esan­čia­me ūky­je ir užau­go braš­kė-mil­ži­nė. Ją 6 va­lan­dą ry­to sto­ju­si į braš­kių va­gą su­ra­do pa­ti Ri­man­tė.

"Pra­dė­jo de­rė­ti nau­ja veis­lė "Chris­ti­ne". Bu­vo vos ant­ras šių uo­gų sky­ni­mas, kai ra­dau šią di­džiu­lę uo­gą. Sun­kiai sky­nė­si, bu­vo pri­li­pu­si prie ke­re­lio, te­ko at­si­neš­ti žirk­les", – pa­sa­ko­jo mer­gi­na apie iš­skir­ti­nį ra­di­nį.

Ji aiš­ki­no, jog uo­gų dy­dis pri­klau­so nuo veis­lės. Mi­nė­tos veis­lės vi­du­ti­nė uo­ga sve­ria apie 90 gra­mų, nors yra ne­ma­žai ir per 100 gra­mų per­ko­pu­sių.

Die­na pra­si­de­da 4 ry­to

Kad bū­tų taip il­gai karš­ta ir sau­sa, 25 me­tų mer­gi­na sa­ko ne­pri­si­me­nan­ti, nors braš­kių lau­kuo­se lai­ką lei­džia nuo anks­ty­vos vai­kys­tės.

"Man pa­tin­ka tas dar­bas. Nors ir sun­ku, anks­ti rei­kia kel­tis, įvai­rūs orai, iš­šū­kiai – man tai pa­tin­ka. Pra­de­da­me su­ktis nuo anks­ty­vo pa­va­sa­rio ir dir­ba­me iki vė­ly­vo ru­dens. Pra­si­de­da me­tai lau­kų den­gi­mu ag­rop­lė­ve­le, pa­si­ruo­ši­mu se­zo­nui, so­di­nu­kų pre­ky­ba. Lie­ka lais­vi ke­li žie­mos mė­ne­siai", – dės­to jau­no­ji ūki­nin­kė.

Pak­lau­sia­me, o ka­da – prie jū­ros?

"Žie­mą", – juo­kia­si.

Ri­man­tės die­na daž­niau­siai pra­si­de­da 4 va­lan­dą. Ski­na braš­kes ir – į pre­ky­bą. Uo­gų sky­ni­mą re­gu­liuo­ja pa­gal pre­ky­bos in­ten­sy­vu­mą.

"Mū­sų klien­tai gau­na švie­žias, ry­tą skin­tas uo­gas", – už­tik­ri­na mer­gi­na.

O jau sko­nį le­mia veis­lės. Ieš­ko nau­jų sal­des­nių uo­gų veis­lių, iš­ban­do jas par­si­ve­žę iš olan­dų. Po­pu­lia­riau­sia veis­lė "Asia" – sal­džios di­de­lės uo­gos. Ri­man­tė dar mi­ni anks­ty­vą­sias "Flair", "Rum­ba", "So­na­ta".

Pre­ky­bą braš­kė­mis Nor­kų ūkis šį­met pra­dė­jo jau ge­gu­žės 20 die­ną. Ri­man­tė pa­sa­ko­ja, kad iš pra­džių per die­ną pri­skin­da­vo po ke­lis in­de­lius. Se­zo­no me­tu per die­ną apie pu­sę to­nos braš­kių pri­ski­na. Par­da­vi­nė­ja prie tur­gaus ar­ba iš sa­vo "braš­kės" kios­ke­lio. Ri­man­tė sa­ko, jog nors skin­ti sam­do žmo­nes, pre­kiau­ja tik šei­mos na­riai. Mer­gi­na aiš­ki­na, kad kar­tu par­duo­da ir so­di­nu­kus, rei­kia ži­no­ti, ką žmo­nėms pa­pa­sa­ko­ti, pa­ko­men­tuo­ti, at­sa­ky­ti į klau­si­mus.

Nor­kų braš­kės au­ga dvie­juo­se ūkiuo­se – maž­daug 2,6 hek­ta­ro. Jau­no­ji ūki­nin­kė Ri­man­tė ti­ki­si ki­tais me­tais su Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­ma pra­plės­ti ūkį iki 5 hek­ta­rų.

Ri­man­tės tė­vai braš­kes au­gi­na jau ket­vir­tį am­žiaus. Dip­lo­muo­ta ag­ro­no­mė ne­slė­pė, jog su tė­čiu Ri­man­tu Nor­ku­mi ten­ka ir pa­si­gin­čy­ti, ta­čiau ran­da bend­rus spren­di­mus.

Nein­ves­tuo­si – keik­si ir dan­gų, ir val­džią

R. Nor­kus ra­miai pa­ti­ki rei­ka­lus duk­rai, nes ji tu­ri ir ži­nių, ir pa­tir­ties. Ko­kie šie me­tai braš­kių au­gin­to­jams?

"Šį­met – karš­čiai. Uo­gos ne­pa­sie­kia no­ri­mo dy­džio ir jau pra­de­da raus­ti. To­dėl tam­pa tru­pu­tį rūgš­tes­nės", – sa­ko pa­ty­ręs au­gin­to­jas.

 Nors ir sun­ku, anks­ti rei­kia kel­tis, įvai­rūs orai, iš­šū­kiai – man tai pa­tin­ka.

Saus­ra jam ne­ri­mo ne­ke­lia. Jau daug me­tų vi­suo­se lau­kuo­se yra įreng­tas la­še­li­nis lais­ty­mas. Tu­ri iš­si­ka­sę ar­te­zi­nį grę­ži­nį, tven­ki­nius. Per nak­tį iš grę­ži­nio lei­džia van­de­nį į tven­ki­nius, juo­se sau­lė van­de­nį įšil­do ir tuo­met į­jun­gia­mas lais­ty­mas. Šei­mi­nin­kas sa­ko, kad be lais­ty­mo uo­gos bū­tų ait­rios, kar­čios.

O ir dėl pa­va­sa­ri­nių šal­nų ūki­nin­kas la­bai ne­pyks­ta.

"Šal­nos tru­pu­tį pa­ken­kė, bet ne tiek daug. Vi­sus lau­kus den­gia­me dvi­gu­ba ag­rop­lė­ve­le. Su­dė­tin­ga ap­deng­ti, ta­čiau kam au­gin­ti, jei nu­šals. Tu­ri­me in­ves­tuo­ti į dan­gas, ki­taip keik­si ir dan­gų, ir sa­ve, ir val­džią", – juo­kia­si R. Nor­kus.

Nuo liū­čių lau­kai taip pat ap­sau­go­ti, įreng­ti "tu­ne­liu­kai" – cin­kuo­tos vie­los lan­kai, ku­riuos den­gia plė­ve­le. Kad nuo drėg­mės per­tek­liaus braš­kės ne­pū­tų, už­den­gia ir au­ga­lai ne­gau­na lie­taus, o lais­to­ma la­še­li­niu bū­du.

R. Nor­kus ak­cen­tuo­ja, kad braš­kių au­gi­ni­mo sėk­mę le­mia ir jų trę­ši­mas. Au­ga­las iš­sen­ka au­gin­da­mas uo­gas.

"Per­ka­me ko­ky­biš­kas trą­šas tie­siai iš Olan­di­jos. Jos be ne­rei­ka­lin­gų prie­dų, ku­rie tik ter­šia dir­vo­že­mį. Ge­ros trą­šos kai­nuo­ja. Rei­kia ži­no­ti, ko braš­kei rei­kia. Skir­tin­goms veis­lėms rei­kia kiek skir­tin­gų da­ly­kų", – pa­sa­ko­ja braš­kių au­gin­to­jas.

Braš­kių ke­rus kei­čia kas 3, kar­tais kas 4 me­tus. Vė­liau uo­gos su­smul­kė­ja, ima pul­ti ken­kė­jai.

"Šian­die­ni­nė bė­da – kark­va­ba­lių ler­vos su­grau­žia uo­gų ode­les. Me­tus-du lai­ko­me že­mės pū­dy­mą, kul­ti­vuo­ja­me – paukš­čiu­kai nu­le­sa ken­kė­jus. Tai pa­pil­do­mos iš­lai­dos ku­rui, ta­čiau at­si­per­ka per eko­lo­gi­ją", – apie braš­kių au­gi­ni­mo plo­ny­bes pa­sa­ko­ja ūki­nin­kas.

Šį­met braš­kės pa­sianks­ti­no

R. Nor­kus pri­si­me­na, kad per 25 me­tus bu­vo vi­so­kių me­tų. Su­dė­tin­giau­sia bu­vo pra­džio­je, kai ži­no­jo tik vie­ną braš­kių veis­lę. Tuo­met per 10 hek­ta­rų uo­gų žie­dy­nų nu­ša­lo. Da­bar au­gi­na per 10 braš­kių veis­lių. Pa­čios anks­ty­viau­sios jau pa­si­bai­gė.

R. Nor­kus pa­tvir­ti­na, kad vė­ly­vo­sios braš­kės šį­met pa­sianks­ti­no. Pap­ras­tai jas skin­da­vo lie­pos pa­bai­go­je – rugp­jū­čio pra­džio­je, o šį­met su­noks apie Min­dau­gi­nes (lie­pos 6), 2–3 sa­vai­tė­mis anks­čiau.

Se­zo­no me­tu ūkis sam­do 10 žmo­nių, nors vė­ses­niais orais už­ten­ka ir ma­žiau. Svar­biau­sia – darbš­čių. Neuž­ten­ka nu­skin­ti uo­gas, svar­bu – ko­ky­biš­kai su­rū­šiuo­ti.

"Mes už­siau­gi­no­me pir­kė­ją, ku­ris ži­no braš­kių sko­nį ir už jį pa­si­ren­gęs mo­kė­ti. Va­žiuo­ja ir į na­mus – lat­viai, lie­tu­viai. Klien­to ne­ga­li pa­leis­ti, tu­ri nu­skin­ti švie­žias uo­gas. Jei pa­si­ski­na pa­tys, par­duo­da­me pi­giau", – dės­to R. Nor­kus.

Ki­tų me­tų pla­nuo­se – ne tik hek­ta­rų plėt­ra, bet ir ga­lin­go šilt­na­mio sta­ty­ba. Braš­kių au­gin­to­jas ak­cen­tuo­ja, kad gy­ve­na prie ke­lio, ku­riuo vyks­ta tu­ris­tai, to­dėl rei­kia tu­rė­ti braš­kių kuo anks­čiau. Be to, no­ri­si įreng­tų ste­la­žų, kad bū­tų ga­li­ma skin­ti ne­si­lanks­tant, pa­tau­pant nu­ga­ras. Šį­met tu­rė­jo "eks­pe­ri­men­ti­nį šilt­na­miu­ką", jis pa­si­tei­si­no.

Pats Ri­man­tas sa­ko va­sa­rą braš­kių be­veik ne­val­gan­tis. Jam šios va­sa­ros "ka­ra­lie­nės" la­biau pa­tin­ka žie­mą – su­šal­dy­tos ir vos pa­bars­ty­tos cuk­ru­mi, nes jis tru­pu­tį "at­ri­ša" braš­kės sko­nį. Ir dar vie­ną pa­slap­tį iš­duo­da – nors pa­sku­ti­nio der­liaus uo­gos yra smul­kes­nės, ta­čiau pa­čios sal­džiau­sios.