Naujausios
Žvejyba už poliarinio rato
Šiaulių gydytojai nestokoja fantazijos atostogaudami: randa laiko savo pomėgiams, atgauna jėgas kelionėse, užveria ligoninės duris, kad jas pravertų pailsėję.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Piligriminiai žygiai — penas dvasiai
— Kiekvienais metais nuo 2000 metų išsiruošiu į piligriminius žygius, jau aštuonis kartus keliavau su maldininkais. Kitur nekeliauju. Buvau piligriminiame miestelyje Fatima, vidurio Portugalijoje, Lurde, kuris yra Prancūzijos piligrimystės centras, Izraelyje žinomas piligriminis žygio kelias į Šventąją žemę; Medžiugorijoje (Bosnija), kelis kartus Italijoje — Romoje, Monseratoje. Kiekvieną rudenį keliauju iš Kryžių kalno į Šiluvą.
Suviliojo šia idėja mūsų miesto vyskupas J.E. Eugenijus Bartulis. Pirmąją kelionę prisimenu, kaip labai sunkią, nes tuomet niekas net neįsivaizdavome, kas yra piligriminė kelionė. Buvo nemažai tokių, kurie galvojo, kad tai eilinė turistinė kelionė, tačiau anaiptol taip nėra. Į piligrimines keliones išsiruošia tikintieji, kiekvieną dieną laikomos mišios.
Didžiulis įspūdis, kuomet į piligrimines vietas susirenka dešimtys tūkstančių piligrimų ir meldžiasi labai nuoširdžiai, važiuoja su mažais vaikais, didžiulės šeimos ateina į mišias. Tada įgauni viltį, kad gali tikėti. Man šios kelionės labai palengvino gyvenimą.
Praėjusių metų spalį skridome į Izraelį. Ji nebuvo tokia miela, nes nebuvo gyvenimo su atsidavusiais maldininkais autobuse, kur kartu meldžiamasi, miegama, valgoma, bendraujamas su kunigais, vienuolėmis.
Gyvenimas vienuolynuose, miegas ant žemės, šimtai nueitų kilometrų pėsčiomis, malda priimtina tik tam, kuris tiki ar norą tikrai tikėti. Po šių kelionių grįžti toks stiprus ir atsigavęs dvasiškai, atsikratęs visko galinčio dievo etiketės. Ne paslaptis tai labai sunku, dar sovietmečiu buvo įpiršta, kad mes privalome išgydyti, privalome dovanoti gyvybę visais atvejais, net tada, kai neįmanoma to padaryti.
Žvejyba už Poliarinio rato
Šiaulių apskrities ligoninės Urologijos skyriaus vedėjas Tonaras BEKERIS:
— Chirurgo darbas yra labai sunkus ir gerai pailsėti, atsipalaiduoti galiu tik vienatvėje, gamtoje, dažniausiai prie vandens telkinio su meškere.
Kažkada matęs vaizdus su Norvegijos gamta užsidegiau svajone ją pamatyti. Paskatino ir kolegų iš Estijos įspūdžiai po žvejybos Norvegijoje. Ilgai nesvarstėme, ir mūsų gydytojų žvejų kompanija pradėjome ieškoti informacijos apie žvejybos vietas, nuvykimo galimybę ir kitus dalykus.
Jau šešti metai išvažiuojame žvejoti dešimčiai dienų. Puikiai galima pailsėti morališkai, fiziškai pailsi, kai parvažiuoji namo. Maitinamės puikia žuvimi, mėgaujamės ramybe, nuostabia gamta. Apie gamtą galima ilgai kalbėti. Juolab, kad mes lygumų gyventojai neturime kalnų, didžiulių krištolo skaidrumo ežerų ir upių, tiek spalvų niekur neteko matyti, todėl Norvegijos gamta man atrodo didinga. Važiuojame į pačią šios šalies šiaurinę dalį — už Poliarinio rato. Ten nakties nematom, saulė nenusileidžia visą parą. Vaikštinėja šiauriniai elniai, kiškiai, lapės, briedžiai.
Birželio mėnesį, kai Lietuvoje visi jau mėgaujasi vasara, baigia žydėti alyvos, o ten dar tenka vaikščioti ledu, visa augmenija tik sprogsta. Liepos mėnesį ima tirpti ledai. Žuvies kiekis nuotaikos gal nenulemia, bet buvimas gamtoje labai pakylėja.
Kelionėse — mintys apie kolekciją
Šiaulių apskrities ligoninės Suaugusiųjų infekcijų skyriaus gydytojas infektologas Algimatas BAUBLYS:
— Šiais metais dalį savo atostogų jau panaudojau — nuvykome į gėlių paradą Olandijoje, šioje šalyje jau lankiausi ne pirmi metai, tačiau gėlių paradas buvo bene didžiausią įspūdį palikęs reginys. Tai reikia pamatyti, žodžiais neįmanoma nusakyti kiek ten žydinčių gėlių, kokios jos įvairios, kokios nuostabios spalvos. Parsivežiau spalvotų kalijų, amarilių svogūnėlių.
Turiu silpnybę — domiuosi gėlėmis, turiu kaktusų kolekciją, kurioje jau yra per 500 įvairiausių rūšių kaktusų. Juos renku nuo 1972 metų. Dažnai kaktusus ar jų sėklas užsisakau internetu. Dabar laukiu siuntos iš Italijos. Jie bus vieninteliai tokie Lietuvoje, tokios rūšies nemačiau net Olandijoje.
Pernai keliavome su šeima po Italiją, Austriją. Prieš keletą metų buvome Paryžiuje. Kiekviena šalis palieka savotišką jausmą — kurio niekas negali atimti. Tai turtas, o visi užgyventi materialūs turtai yra laikini. Man kelionės — būdas užsimiršti, atsijungti nuo rūpesčių, atsipalaiduoti. Namie niekada tai nepavyks.
Kelionių žavesys ir yra, kad gyveni tokiu ritmu, kokiu gyvena visas lankomas miestas, visas keliautojų autobusas. Ar jėgos, ar proto darbą dirbantys žmonės privalo pailsėti ne namuose. Būtina pailsėti kitoje aplinkoje.
ŽVEJYBA: „Lietuvoje baigia žydėti alyvos, o Norvegijoje aplink dar ledai“, — sakė Šiaulių apskrities ligoninės gydytojas Tonaras Bekeris.
T. Bekerio asmeninio albumo nuotr.
ŽYGIS: Regina Ulkštinienė, Šiaulių apskrities ligoninės pediatrijos reikalų direktorė prieš porą metų su piligrimais Lurdes aikštėje Prancūzijoje.
R. Ulkštinienės asmeninio albumo nuotr.
GĖLĖS: Olandijos gėlių parado akimirkos.
A. Baublio asmeninio albumo nuotr.