Naujausios
Vietoj liūdesio renkasi džiaugsmą
Šiaulietė Renė Vainorienė serga glaukoma. Regėjimas per devynerius metus virto tiršta migla, privertusia moterį nubraukti ne vieną karčią ašarą. „Neįgalus žmogus priverstas rinktis: juodoje kasdienybėje mokėti džiaugtis smulkmenomis ar nuolat ilgėtis to, ko niekada nebeturėsi“, — apie gyvenimo filosofiją pasakoja ponia Renė.
Ilona Šnarienė
Ligos simptomų nepajuto
Niekada nesiskundusi prastu regėjimu ponia Renė nė neįtarė, kad staiga lyg rūke paskendusios akys grasina nepagydoma liga — glaukoma. Akių nei skaudėjo, nei graužė, tačiau sparčiai blogėjęs matomumas moterį privertė apsilankyti pas specialistą.
Atlikusi tyrimus, gydytoja pasakė diagnozę. Uždarius kabineto duris ponią Renę vis kamavo mintis, kur ir kaip prasidėjo liga?
„Galbūt ligą lėmė itin dideli išgyvenimai dėl vyro mirties, o gal per didelis mano pomėgis žiūrėti televizorių? Kažkada sirgau meningitu, gal viena liga pažadino kitą? — spėlioja moteris. — Ligą galėjau paveldėti ir iš savo prosenelio. Kai buvau jauna, močiutė pasakojo, kad prosenelį vargino akių liga, tačiau nepajėgė įvardyti tikslaus jos pavadinimo.“
Namus pažįsta mintinai
Nors ponios Renės akys jau spėjo apsiprasti prie baltos miglos, ji vis dar kasdien mokosi susitaikyti su gyvenimą pakeitusia liga. Sunkiausia buvo visam laikui atsisveikinti su darbu. „Esi naudingas ir dėl to labai laimingas, kol esi sveikas, — įsitikinusi moteris. — Sveiki to nevertiname ir net nesusimąstome, kaip smagu yra matyti!“
Daugelį dalykų ponia Renė moka pasidaryti pati, tačiau dažnai prireikia reginčio žmogaus pagalbos. Netoliese gyvena draugė, su kuria eina pasivaikščioti. Globėja tapusi ponios Renės pusseserė vos ne kasdien aplanko, padeda apsipirkti parduotuvėje, pagelbėja namų ruošoje.
Tvarka namuose, anot moters, itin svarbi: kad prireikus kokio nors daikto, būtų galima jį pasiimti iš karto. „Mintinai žinau, kas kur padėta, o jei ką sukeičiu vietomis, tiesiog turiu įsiminti“, — sako ponia Renė.
Nuo pat mažumės jautusi silpnybę kulinarijai, ji net ir netekusi regėjimo, valgį ruošia pati. „Tik procesas trunka kur kas ilgiau“, — paaiškina moteris.
Liga nepajėgė užgniaužti ir meilės gėlėms — kasdien moteris pasirūpina tvarkingai ant palangių sustatytomis gėlėmis tikindama, kad būtent iš jų energijos pasikraunanti visai dienai. O balkone tarsi šiltnamyje užauginti pomidorai ne tik džiugina širdį, bet ir papildo pietų stalą.
Padėjo likimo draugai
Kas geriau supras, jei ne to paties likimo žmonės, todėl ponia Renė pravėrė Šiaulių kultūros centro Aklųjų ir silpnaregių skyriaus duris.
Tiesa, pirmajam susitikimui moteriai prireikė nemažai drąsos. „Jaučiausi labai nejaukiai, nes nieko nepažinojau, svarbiausia — nemačiau žmonių, su kuriais ruošiausi susitikti. Man tai buvo neįprasta, tačiau noras bendrauti neleido užsisklęsti savyje, nes nieko nėra baisiau už ligą vienatvėje“, — atvirai sako moteris.
Kartu su likimo draugais pabuvota ne vienoje ekskursijoje, parodoje. „Verčiau džiaugtis dėl to, ką Dievas davė, nei liūdėti dėl to, ko neturi“, — įsitikinusi ponia Renė.
Tausoti reikia ir nereginčias akis
Moters namuose ant staliuko tvarkingai išdėlioti vaistų buteliukai — glaukoma gydoma lašais. Nors liga nepagydoma, tačiau tinkamai ir laiku parinkti medikamentai leidžia ją kontroliuoti.
Kas mėnesį ponia Renė skuba pas gydytoją recepto. Sergant glaukoma, vaistus reikia lašinti visą gyvenimą, nes akispūdis normalizuojasi tik tol, kol veikia vaistai. „Lašinu du kartus per dieną. Matomumas, aišku, nuo jų nepagerėja, tačiau akelės jaučiasi daug geriau. Jei pavėluoju įsilašinti, akeles ima perštėti, graužti, veržti. Vėliau atsiranda skausmas pakaušio srityje, o kartu su juo ir nenustygstantys žiburiukai akyse. Tuomet reikia kuo skubiau įsilašinti vaistus, antraip itin pakilus akispūdžiui gali ištikti glaukomos priepuolis. Teko įsitikinti, kad akispūdis padidėja ne tik nesusilašinus lašų, bet ir nuo sunkaus fizinio darbo, nervinės įtampos, jaudinimosi ar verkimo, — dalijasi patirtimi moteris. — Sėkmingai atliktos operacijos dėka pavyko sustabdyti progresuojančią lėtinę akių ligą. Deja, akių šviesos operacija nesugrąžino, tačiau dar šiek tiek skiriu šviesą nuo tamsos“.
Džiaugiasi naujais pomėgiais
Niekada nemėgusi skaityti knygų, ponia Renė dabar jas skaito net naktimis. Moteris rodo šūsnį kompaktinių plokštelių. Šios kalbančios knygos jai praskaidrina kasdienybę, sutrumpina bemieges naktis. Labiausiai mėgstanti romanus apie meilę. „Laimė, kad yra kalbančių knygų, nes vyresnio amžiaus labai sunku išmokti skaityti brailio raštu. Kartą bandžiau tai daryti, bet nepavyko, — sako ponia Renė. — Suaugusio žmogaus pirštai nebėra tokie jautrūs.“
Ligai užvėrus duris į šviesą, nė menkiausio supratimo neturėdama, kokias pinigų kupiūras laiko, ponia Renė džiaugiasi, kad dabar be ilgų dvejonių atskiria litų bei centų monetas.
Moteris bandė velti veltinį. Atsargiai braukdama pirštais palei sekcijos kraštą, ponia Renė ieško čia pat padėtos dėžutės, kad galėtų parodyti veltinio karolius, seges ir kitus širdžiai mielus rankdarbius, kurių išmoko kartu su likimo draugėmis.
Sveika būdama ponia Renė nesižavėjo mezgimu, tačiau liga ją išmokė būti kantresne — paskatinta likimo draugių ėmė mokytis megzti. Vartydama rankose dailiai numegztas pirštines moteris pasakoja, jog ne kartą teko jas išardyti, bet noras užbaigti pradėtą darbą neišblėso.
Vargina susidūrimai su realybe
Į gatvę ponia Renė išeina lydima palydovės, tačiau moteris džiaugiasi galėdama ir viena pati nuvažiuoti į Aklųjų ir silpnaregių kultūros centrą. Moteris įsitikinusi, kad gyvenimas baltoje migloje ar net visiškoje tamsoje nėra kliūtis savarankiškai judėti. Kur kas didesnė problema — neigiamas visuomenės požiūris į neregį.
„Anksčiau iš tolo matydavau atvažiuojantį autobusą, dabar jį atpažįstu tik iš jam būdingo garso. Kad pataikyčiau įlipti į reikalingą autobusą, tenka klausti šalia esančio keleivio. Deja, vietoj laukiamo atsakymo dažnai išgirstu pasiūlymą sėdėti namuose, jeigu nematau, kas dedasi man prieš nosį“, — karčia patirtimi dalijasi ponia Renė.
Itin didelis ponios Renės galvos skausmas — duobių išvarpytas kiemo šaligatvis. „Regintiesiems, galbūt, tai tik estetinė problema, dėl kurios neverta išlaidauti — pakanka duobes apeiti. Neregiui kliūtys kelyje graso rimtais kūno sužalojimais“, — sako moteris, jau ne kartą duobėje suklupusi ir skaudžiai užsigavusi.
UŽSIĖMIMAI: Renės Vainorienės balkone noksta pomidorai, kurie ne tik džiugina širdį, bet ir papildo pietų stalą. sveikatai galukoma
Autorės nuotr.