Vėžys pažeidžia santykius su pasauliu

Vė­žys pa­žei­džia san­ty­kius su pa­sau­liu

Vė­žiu ser­ga 3 pro­cen­tai Lie­tu­vos gy­ven­to­jų. Du treč­da­liai žmo­nių, su­ži­no­ju­sių apie on­ko­lo­gi­nę li­gą, su­ser­ga dep­re­si­ja.

Vė­žys tam­pa ne tik on­ko­lo­gų, bet ir psi­chiat­rų pro­ble­ma. Kaip elg­tis ša­lia li­go­nio ar­ti­mie­siems ir me­di­kams? Apie tai Kel­mė­je vy­ku­sio­je moks­li­nė­je pra­kti­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je „Vė­žio pre­ven­ci­jos ir kont­ro­lės atei­tis“ pra­ne­ši­mą pa­ren­gė Lie­tu­vos psi­chiat­rų aso­cia­ci­jos vi­cep­re­zi­den­tė Ona Da­vi­do­nie­nė.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Žmo­gus – ne me­di­nis

On­ko­lo­gi­nę li­gą daž­niau­sia ly­di ir psi­chi­kos su­tri­ki­mai. Apie vė­žio diag­no­zę su­ži­no­ju­sį žmo­gų api­ma bai­mė, pyk­tis, neuž­tik­rin­tu­mas. Ky­la klau­si­mas: „Ko­dėl taip nu­ti­ko man?“ Li­ga pa­žei­džia ne tik žmo­gaus kū­ną, bet ar­do ir jo san­ty­kį su pa­sau­liu. Su­ke­lia daug fi­zi­nių ir so­cia­li­nių iš­gy­ve­ni­mų.

Ne kiek­vie­nas li­go­nis po­zi­ty­viai rea­guo­ja į il­gą gy­dy­mą, ope­ra­ci­jas, che­mo­te­ra­pi­jos ar­ba ra­dio­te­ra­pi­jos sean­sus. Žmo­gus pa­ti­ria fi­zi­nį ir dva­si­nį skaus­mą. Kei­čia­si jo iš­vaiz­da. Li­go­ni­nė­se daž­niau­sia jau­čia­si vie­ni­šas.

Di­dė­ja sa­vi­žu­dy­bių ri­zi­ka. Pa­si­tai­ko ne vie­nas at­ve­jis, kai žmo­gus, ne­lauk­da­mas, kol jo gy­ve­ni­mą nu­trauks li­ga, tai pa­da­ro pa­ts.

Kad ne­kil­tų min­čių apie sa­vi­žu­dy­bę, kad li­go­nis op­ti­mis­tiš­kiau žiū­rė­tų į sa­vo li­gą ir ti­kė­tų, kad pa­sveiks, pri­va­lo­me jam pa­dė­ti.

Iš­bū­ti ša­lia

Sa­vo pra­ne­ši­me „On­ko­lo­gi­jos ir psi­chiat­ri­jos pa­ra­dig­ma“ O. Da­vi­do­nie­nė ak­cen­ta­vo, jog li­go­nis tu­ri tei­sę bū­ti suir­zęs, pik­tas, jaut­rus, dirg­lus. Ar­ti­mie­ji, ne­pai­sant vis­ko, pri­va­lo ras­ti jė­gų iš­bū­ti ša­lia. Jis tu­ri jaus­ti nuo­šir­džią mei­lę ir nuo­šir­dų rū­pes­tį.

Ar­ti­mie­siems tai di­džiu­lis iš­šū­kis. Bū­ti ša­lia sun­kaus li­go­nio jiems bai­su. Sun­ku žiū­rė­ti į jo kan­čias. To­dėl ne­re­tas guo­džia ser­gan­tį­ ga­na pa­vir­šu­ti­niš­kai. Sa­ko: „Mąs­tyk po­zi­ty­viai. Vis­kas bus ge­rai.“

Tuo tar­pu li­go­nis jau­čia, jog to­kia pguo­da – tik for­ma­lu­mas. Jis dar la­biau už­si­da­ro sa­vy­je ir dar la­biau ken­čia.

Klai­dą da­ro ir tie, ku­rie in­ter­ne­te ieš­ko pro­duk­tų, pa­de­dan­čių pa­sveik­ti. Juos per­ka ir ne­ša li­go­niui. Ne­ša ir straips­nius, pa­sa­ko­jan­čius, kaip vie­nas ar ki­tas žmo­gus iš­si­gy­dė on­ko­lo­gi­nę li­gą.

„Taip į li­go­nio gy­ge­ni­mą įne­ša­me dar dau­giau su­maiš­ties, – sa­kė O. Da­vi­do­nie­nė. – Ge­riau daž­niau iš­klau­sy­ki­me jį pa­tį. Nuo­šir­džiai su juo bend­rau­ki­me. Ne­gai­lė­ki­me lai­ko il­giau pa­bū­ti ša­lia. Neig­no­ruo­ki­me jo min­čių ir pa­čios li­gos. Kal­bė­ki­mės.“

In­for­ma­vi­mas apie li­gą tu­ri bū­ti pro­fe­sio­na­lus

Ša­lia on­ko­lo­gi­nių li­go­nių ne­leng­va ir me­di­kams. Daž­nas jų pa­pras­tai ser­ga per­de­gi­mo sind­ro­mu. La­biau lin­kęs įlįs­ti į sa­vo kiau­tą, o ne bend­rau­ti su pa­cien­tu.

Sėk­min­gas gy­dy­mas pra­si­de­da nuo pro­fe­sio­na­laus pa­cien­to in­for­ma­vi­mo apie li­gą. Ta­čiau on­ko­lo­gas tė­ra sa­vo sri­ties spe­cia­lis­tas. To­dėl ky­la klau­si­mų, ar pa­cien­tui sa­ky­ti vi­są tie­są, ar pu­sę tie­sos. Gy­dy­to­jas pa­ts jau­čia­si la­bai blo­gai, nes kas­dien yra blo­gos ži­nios ne­šė­jas. Tai at­si­lie­pia ir jo pa­ties svei­ka­tai. To­dėl on­ko­lo­gams bū­ti­na psi­chiat­rų pa­gal­ba. Juo­lab kad ir gy­dant li­gą kiek­vie­na die­na ir kiek­vie­nas li­go­nis pa­rei­ka­lau­ja vis ki­to­kių bend­ra­vi­mo ypa­tu­mų ir spe­ci­fi­nių ži­nių.

Pa­gal­bos rei­kia ir slau­gy­to­jams, ku­rie kiek­vie­ną die­ną bū­na ša­lia on­ko­lo­gi­nių li­go­nių. Jų mi­si­ja pa­leng­vin­ti li­go­nių kan­čias. Ta­čiau slau­gy­to­jus rei­kia ska­tin­ti įsi­klau­sy­ti ir į sa­ve, sa­vo svei­ka­tos būk­lę, pra­šy­ti pa­gal­bos, jei­gu per sun­ku.

Au­to­rės nuo­tr.

Gy­dy­to­ja psi­chiat­rė Ona Da­vi­do­nie­nė sa­ko, jog ar­ti­mie­siems ypač sun­ku, kai vė­žiu ser­ga vai­kai. Per­nai nuo šios li­gos mi­rė du vai­kai, ne­su­lau­kę nė me­tų ir 12 vai­kų iki 14 me­tų.