Naujausios
Vėžį nugalėti padėjo šeima
Šiaulių dramos teatro režisierė, aktorė Nijolė Mirončikaitė beveik prieš du dešimtmečius ėmė kovoti suklastinga liga — vėžiu. Moteris įsitikinusi, kad vilties prarasti net ir sunkiausiu gyvenimo momentu nevalia. Jos stiprybė buvo šeimoje.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Vėžys nesirenka
Teatre sutikta ponia Nijolė nusišypso, jog įvairiausi užsiėmimai veja vieni kitus, vos spėja suktis. Reikalų gausu ne tik teatre, ji dar yra Šiaulių moterų krūties patologijos asociacijos „Salvia“ narė.
Nuo įkūrimo pradžios būdama klube, patikina, kad ligos paliestos moterys jaučiasi savame rate tarp tų, kurios tikrai žino gyvenimo kainą, mirties alsavimą bei netekties kartėlį: jau išlydėta Anapilin aštuonios likimo draugės. Priduria, kad moterys privalo pasirūpinti savimi, nenumoti ranka, tikrintis, sekti ir nebijoti išsitirti — pirmiausia pačios yra atsakingos už savo sveikatą, o ne poliklinikos, ligoninės ar valdininkai.
„Turėjome gražią mintį — pastatyti spektaklį šia tema. Parodyti ne tik žmonėms, kas yra skausmas, netektis, džiaugsmas, pažinimas. Tačiau visos mūsų gražios mintys atsimušė į kurčias valdininkų sienas. Pažadais, jog kada nors skirs finansavimą, ilgai misti negalima. Visuomet žmonės būna abejingi, kol ši liga neužklumpa ką nors iš jų artimųjų“, — sakė N. Mirončikaitė.
Jos nuomone, labai svarbu kitam žmogui perduoti savo patirtį, tamptama lyg pavyzdžiu, jog visą kovą su vėžiu įmanoma iškęsti. Neretai naujos klubo narės, pamačiusios susirinkimuose režisierę savo gretose nustemba, kad tokia liga gali sirgti šios profesijos žmonės.
„Na ir kas? Vėžys nesirenka nei pagal profesiją, nei pagal finansinę padėtį, nei pagal amžių. Pastaruoju metu labai gausu liūdnų netekčių, kai tarp mūsų neliko garsiausių dainininkų, menininkų, rašytojų. Gali užsisklęsti savyje ir nieko nematyti, bet nueini į poliklinikas ir pamatai, kiek ten sergančių. Negalima sakyti, kad man taip neatsitiks“, — sako moteris.
Apie blogiausią negalvojo
Apie savo ligą N. Mirončikaitė kalbėti nemėgsta. Prieš beveik dvidešimt metų tuomet keturiasdešimtmetė aktorė mėgavosi gyvenimu: augo vaikai, nauji vaidmenys teatre, įtemptas darbo grafikas, gastrolės. Gyvenimo ratas įsuko nepalikdamas vietos mintims apie sveikatą.
Nerimo signalus ponia Nijolė pajuto kolegos aktoriaus laidotuvėse, emocinis sukrėtimas ir prieš kelias dienas užčiuoptas darinys krūtinėje privertė atsiverti savo bičiuliams. Prisipažino, kad nežino, kaip spręsti atsiradusios „problemytės“. Bičiuliai nedelsdami tiesiai iš laidotuvių nuvežė į ligoninę.
Atlikti tyrimai nenuramino, medikams kilo neaiškumo dėl auglio. Išrašė siuntimą į Vilnių. Stumdama nuo savęs blogiausias mintis ponia Nijolė delsė ir ieškojo pasiteisinimų: tai palauks, kol pasibaigs karšta vasara, tai darbų galybė ir kiti niekada nesibaigiantys planai.
„Laukiau visą vasarą, o rugsėjį važiavome porai savaičių gastrolių į Vilnių. Vaidinau tuomet Žemaitę, buvau užimta kituose spektakliuose. Maniau, prie progos ir pasitikrinsiu“, — prisimena ponia Nijolė.
Tarp spektaklių moteris atrado laiko apsilankyti pas gydytojus, tačiau šie apsilankymai nenudžiugino — pasiūlė gultis į ligoninę išsamiems tyrimams. Moteris nustėro, pats gastrolių įkarštis, tiek spektaklių, visko mesti tikrai negali. Susitarė su gydytoju, kad tyrimus ji darysis laisvu nuo spektaklių metu. Mintis apie ligą stūmė nuo savęs.
„Gydytojas paliepė peržiūrėti visą savo darbo tvarkaraštį, nes operuoti būtina nedelsiant. Tada tikrai buvo smūgis. Ėmiau galvoti, kad kai kuriuose spektakliuose neturiu dublerių, susirūpinau, bet gydytojas patikino, kad tarp papildomų tyrimų galėsiu vaidinti“, — prisiminė ponia Nijolė.
Nusišypso, kad tuomet visi jos pažįstami stebėjosi, kaip ji spektaklių metu susikaupia ir atlieka savo darbą nepriekaištingai. Gal mokėjo palikti mintis apie ligą už teatro durų.
Įsitverti į viltį
Prieš porą dešimtmečių išgyventi pojūčiai sužiba režisierės akyse ašaromis. Skaudi tema, tačiau ji yra skaudi kiekvienam, kuris šį kelią keliavo. Prie to priprasti neįmanoma, dabar ji mano, kad reaguoja ramiau, bet sužinojus diagnozę, susijaukia protas.
Apie tai, kad joje atrastas vėžinis susirgimas suprato iš gydytojo ryžto nieko nelaukiant operuoti. Iš išsigandusių akių supratęs pacientės būseną nuramino, kad ligos stadija dar ne paskutinė.
„Skaudžiausia buvo išgirsti, kad operuosime dabar. Neliko laiko pagalvoti. Prisipratinti prie minties“, — prisimena moteris.
Po operacijos užsisuko gydymo ratas: iš pradžių spindulinė terapija, po to chemoterapija. Visuomet mintys sukosi apie tą patį: ar pavyko operacija, ar neatsirado metastazių.
„Gulėdama ligoninėje jau po operacijos ant spintelės pasistačiau šeimos nuotrauką. Man tai buvo pats didžiausias stimulas įsitverti į gyvenimą ir nepasiduoti. Tik dėl jų. Iki paskutinio momento negalima prarasti vilties, tikėti viskuo.“
Minčių susirgus buvo visokių. Išvažiuodama į ligoninę peržiūrėdavo stalčius, surūšiuodavo skalbinius, sutvarkydavo spintas, išplaudavo grindis. Nubraukusi ašarą nusišypso — „dėl viso pikto“, — kad kas atėjęs po jos nerastų netvarkos.
Tvarką jai reikėjo palaikyti ne tik išorėje, bet ir viduje, nes vaikai stebėjo. Jiems pasirodyti silpna ir palūžusia mama negalėjo. Artimiems žmonėms nenorėjo teikti nereikalingo skausmo. Brangūs žmonės, nusišypso N. Mirončikaitė, skatina ieškoti gyvenime ir savyje teigiamų emocijų.
Svarbiausia — nepažadinti vėžio
Po gydymo ir procedūrų sugrįžusi į įprastą gyvenimą ponia Nijolė suprato, kad vėžys slypi joje, tačiau jis snaudžia. Tikina, kad per kitų žmonių patirtį sužinojo, kad vėžines ląsteles gali pažadinti — atsitiktiniu smūgiu. Liga sugrįžta su nauja jėga.
„Kažkas sakė, kad visi mes turime savo vėžį, bet jis miega. Sudarome palankias sąlygas ir jis atsibunda. Saugokime save, blogiau tikrai nebus“, — nusišypso režisierė.
Gulėdama ligonėje ji pamatė skaudžiausias kitų žmonių išgyventas akimirkas: kai vyrai palikdavo ligos iškamuotas, krūties netekusias moteris, merginos grasinosi žudytis, kai medikai vienintelę vėžio sustabdymo galimybę pasiūlydavo amputuoti krūtį.
Gyvenimas, režisierės žodžiais, emocijų apimtoms moterims, kurioms su augliu pašalindavo ir krūtį, tapdavo ne itin reikalingas. Niekuomet negalėjo suprasti, kodėl jos mano, kad gyvenimas pasibaigia netekus krūties.
„Viltį būtina turėti, kad ir kaip nelengva ją išlaikyti. Šeima turi būti stiprybės šaltinis. Ne palikti kenčiančias moteris, o padėti jai įveikti skausmą.“
Citata:
„Gyvenimas emocijų apimtoms moterims, kurioms su augliu pašalindavo ir krūtį, tapdavo nereikalingas.
PASIRINKIMAS: „Vėžys nesirenka nei pagal profesiją, nei pagal finansinę padėtį, nei pagal amžių“, — sako Šiaulių dramos teatro režisierė Nijolė Mirončikaitė.
LAIKAS: „Kažkas sakė, kad visi mes turime savo vėžį, bet jis miega, laukia savo laiko“, — sako Šiaulių dramos teatro režisierė Nijolė Mirončikaitė ir pataria jo nežadinti.
Šiaulių dramos teatro archyvas