Naujausios
Širdis stiprėja ir nuo dainų
Šiauliuose gyvenanti Nijolė Damskienė šypsena bei smagiu žvilgsniu pasitinka kiekvieną, tačiau ne visi žino, kad moters gyvenimas nelepino: žuvus jaunam sūnui, po trejų metų palaidojusi vyrą, pati atsidūrė ant gyvenimo ir mirties ribos. Širdis nebenorėjo kęsti išbandymų.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Likimo smūgiai
Namuose ponia Nijolė sukasi sparčiai: čia reikia pagaminti cepelinus vaikams bei anūkams, kurių turi 6, čia knieti pasigaminti dar dešros, nes parduotuvinė jau senai nebepanaši į normalią dešrą, o kur dar bičiulių ratas, kurie ne tik apsilanko, bet ir kviečia į svečius.
Moteris nusišypso, kad ne visada ji tokia buvo, būta nemažai jos gyvenime ir juodžiausių dienų, kurios atmintyje užima atskirą lentyną. Ten surikiuota begalė skausmo. Liga ir pasibeldė tuomet, kai ponios Nijolės namuose šeimininkavo nelaimės.
Beveik prieš dvidešimt metų į motinos širdį susmigo negailestinga žinia apie 25 metų sūnaus žūtį. Našlauti liko žmona, be tėvo paliko du maži pametinukai vaikučiai. Laikas nebuvo gailestingas, neužsitraukusią sielos žaizdą po trejų metų perplėšė vyro mirtis.
„Po laidotuvių kitą dieną mane išvežė su greitąja į ligoninę. Didžiulis skausmas krūtinę suimdavo ir nualpdavau, tai buvo signalas, kad organizme vyksta kažkas negero. Tai buvo prieš beveik 15 metų“, — prisiminė moteris širdies darbo sutrikimų pradžią. Prisipažinusi, kad negalėjusi susitaikyti su netektimis, beveik kasdien skubėdavo į kapines, kur ir praleisdavo didžiąją laiko dalį.
Širdis neapsieina be stimuliatoriaus
Nuo to laiko moteris daugiau laiko praleisdavo ligoninėje negu namuose. Tris mėnesius gydyta, tirta ir slaugyta sulaukė tik medikų išvados, kad širdis sunkiai dirba, nesusitraukia raumenys, reikia operacijos.
„Nuolat dusdavau, pulso suskaičiuodavo vos 37 dūžius per minutę, kai normali vyresnio amžiaus širdis muša apie 75 dūžių per minutę. Nepajėgdavau nieko daryti. Gydytojai siūlė širdies problemas išspręsti įdėjus stimuliatorių“, — pasakojo N. Damskienė.
Nežinodama, kas jos laukia, nerimavo dėl širdį stimuliuojančio mechanizmo įdėjimo. Apie tokią procedūrą, jos pasekmes nieko nežinojo. Medikų paraginta neabejoti, moteris sutiko operuotis. Išsiųsta į Kauną jaudinosi ne tik dėl sveikatos, bet ir gyvybės.
„Padaryta daug nemalonių tyrimų. Laukti niekas neberekomendavo, buvau nedelsiant operuojama. Guliu ant operacinio stalo, viršuj esančiose lempose matau visą vaizdą. Baisu. Apgaubė, kad nieko nebematyčiau, užšaldė prie širdies ir prapjovė. Girdėjau viską“, — prisiminė moteris.
Po kelių savaičių namo išlydėta pacientė nejautė sveikatos sutrikimų, o stimuliatorių pajusdavo tik atsigulusi nepatogiai ant to šono, kur jis įstatytas.
Stimuliatorius dirba 14 metų
Didesnių širdies darbo sutrikimų ponia Nijolė nejautė daugiau nei dešimtmetį. Tačiau medikai gerą stimuliatoriaus darbą prognozavo dešimt metų — šiuo metu jis dirba jau keturiolika.
„Imu vėl dusti. Dažniausiai miegodama. Gydytoja man pasakė, kad miegodama galiu ir uždusti, tada jau niekas nebeišgelbės. Pasakė tik, kad mane kamuoja baisi liga“, — prisipažino širdies sutrikimą kenčianti moteris.
Gydytojai poniai Nijolei sveikatos patikrinimus atlieka kiekvienais metais, stebimas stimuliatoriaus darbas. Apie pablogėjusį stimuliatoriaus darbą, kaip jai pasakė, išduos blogėjanti savijauta. Sveikatą gerinti būtina vaistais, kurių išgerti reikia nemažą kiekį.
„Pageri vaistų, vėl nustoji. Atrandi malonios veiklos, užsiėmimų, bendravimo — tai puikus vaistas širdžiai. Sunkiuoju laikotarpiu bėgi į kapelius ir raudi, o dabar bėgu į širdininkų klubą, kur susirenka puikūs žmonės“, — šypsojosi moteris.
Kelias pas bendraminčius
Prieš 12 metų važiuodama autobusu ponia Nijolė atsitiktinai išgirdo dviejų žmonių pokalbį apie susibūrimus viena liga sergančiųjų klube, dalytasi maloniais įspūdžiais iš susitikimų. Pokalbį nugirdusiai moteriai knietėjo sužinoti, kur taip šauniai leidžiamas laikas.
„Nepabijojau ir priėjau pasiteirauti. Kalbėta apie Kuršėnuose esantį sergančiųjų klubą. Ir taip pagalvojau, ir kitaip — toloka. Nusiminiau“, — prisimena situaciją.
Po kurio laiko ponia Nijolė susidūrė su žmogumi iš vieno šiauliečių sergančiųjų klubo. Jai nurodė, kur eiti — gal ras tai, ko ieško. Ilgai netruko: susirado pastatą, kur būrėsi daugelis klubų, ir pataikė tiesiai į Širdininkų klubą. Prisimena, kad tuomet, prieš vienuolika metų, apie klubus buvo mažai žinoma, beveik nieko nekalbama, tad ir surasti sudėtinga.
„Klubas įsikūrė balandį, o aš atėjau liepos mėnesį, buvau aštunta užregistruota klubo narė. Nuo tada prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas. Susiradau artimų, mielų bičiulių“, — šypsosi Širdininkų klubą lankanti moteris.
Su daina prieš negandas
Aktyvi moteris klube suprato, kad užtraukti dainą mėgstančių yra ir be jos, tad pasitarę sugalvojo kurti ansamblį. Susirado vadovę, norinčių dainuoti ir daugiau nei prieš dešimt metų ėmė gyvuoti ansamblis „Širdies melodijos“.
„Ansamblis stiprus, nuolat repetuojame, važinėjame su koncertais po Lietuvą. Susigalvojome veiklos, smagu išvažiuoti, daina pamaloninti kitus. Daina ne tik mūsų, bet klausytojų širdims dovanoja šilumą“, — šypsojosi moteris, pridūrusi, kad net atostogų metu geriausi klubo bičiuliai susibėga pasibūti, dažniausiai iš širdies į širdį liejasi daina.
Ponia Nijolė nusijuokia, kad kartą iš gydytojos išgirdo, kad dainuoti reikia, tada bus švarūs plaučiai, priduria, kad daina tinka ne tik plaučiams, bet ir širdžiai, gerai nuotaikai.
„Per repeticijas ar koncertus turime įvairių vaistų, kad sušlubavus širdžiai iškart galėtume pagelbėti. Visi ten tokie esame. Esame optimistai, nes kitaip negalima: reikia bendrauti, neužsidaryti tarp namų sienų, pasidaryti šventes, net meilės dieną pasidarome. Visko reikia“, — juokėsi ponia Nijolė.
BŪDAS: Šiaulietė Nijolė Damskienė prisipažįsta esanti optimistė, tai jai padeda ne tik gyventi su sunkia širdies liga, bet ir bendrauti su panašaus likimo žmonėmis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.