Naujausios
Rezidentės norėtų sugrįžti
Pirmą kartą Šiaulių pirminės sveikatos priežiūros įstaigose dirba rezidentai. Šiaulietės Redos Dauskurdytės ir baisogalietės Petronėlės Burbienės lūkesčiai poliklinikoje nuo realybės nesiskiria, abi mielai grįžtų dirbti į Šiaulius. „Kas gydys žmones, jei mes visi išvyksime į užsienį?“ — retoriškai klausia jaunosios gydytojos.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Nuo A iki Z
Šiaulių centro poliklinikoje pagal sutartį su Sveikatos apsaugos ministerija ir Kauno medicinos universitetu dirba šeši rezidentūroje studijuojantys diplomuoti medikai. Du iš jų paslaugas teikia poliklinikos Rėkyvos ambulatorijoje.
Šiaulių pirminės sveikatos priežiūros įstaigose rezidentai buvo įdarbinti pirmą kartą. Rezidentai turi teisę pacientą apžiūrėti, patarti, parašyti receptą.
Rezidentės šiaulietė Reda Dauskurdytė ir baisogalietė Petronėlė Burbienė apsidžiaugė sužinojusios, jog patirties semsis arti namų esančioje gydymo įstaigoje.
Jaunąsias gydytojas aplankėme jų darbo vietose.
Jaunesnioji gydytoja-rezidentė R. Dauskurdytė priiminėjo ligonius kabinete, padedama gydytojos Elonos Gedvilienės.
„Rezidentai sužino ir išbando, koks yra kabinetinis gydytojo darbas nuo A iki Z. Pasisemia praktikos, tobulėja, progresuoja“, — šypsosi E. Gedvilienė.
„Mums padedantys gydytojai yra tarsi enciklopedija. O mūsų tikslas — kuo daugiau sužinoti, išmokti elgtis įvairiausiose situacijose“, — sako R. Dauskurdytė.
Gydytojai išvykus pagal iškvietimus pas ligonius, rezidentė ligonius priiminėja su sesele. Jei ligos atvejis neaiškus, laukia grįžtančios gydytojos arba pagalbos kreipiasi į kitus gydytojus.
Svarbiausia — abipusis kontaktas
Šiaulių centro poliklinikoje R. Dauskurdytė dirba kiek daugiau nei mėnesį, nuo sausio 3-iosios. Tris mėnesius darbuosis centre, dar du — Rėkyvos ambulatorijoje.
„Mano lūkesčiai nuo realybės nesiskiria. Stengiuosi pasverti, ką aš galiu padaryti, ko aš noriu iš savęs. Ir, manau, man sekasi“, — sako jaunoji gydytoja.
Įprasta Redos diena poliklinikoje trunka aštuonias valandas. Pacientų srautai būna įvairūs, daugiausia ligonių ateina pirmadienį. Šiuo metu pacientai dažniausiai serga įvairiomis infekcinėmis ligomis. Įsimintinų atvejų nebuvo, bet, pasak jaunosios gydytojos, kiekvienas pacientas yra svarbus.
Tapti gydytoja buvo savarankiškas merginos sprendimas, šeimoje gydytojų nėra: „Internatūroje supratau, kad man įdomus šeimos gydytojos darbas, nes jis apima labai daug specialybių, kuriose norėčiau dirbti: kardiologiją, gastroenterologiją, pulmonologiją, vaikų ligas, suaugusiųjų terapinį profilį, diagnostines sritis.“
Po rezidentūros R. Dauskurdytė grįš į Kauną tęsti studijų. Ateities lūkesčiuose — darbas Šiauliuose. O ar nevilioja užsienis? „Minčių yra visokių, bet reikia pagalvoti, kad čia lieka mūsų žmonės, reikia ir čia kažkam dirbti. Kas bus, jei mes visi išvažiuosime?“.
Viską atlieka pati
Gydytoja rezidentė Petronėlė Burbienė Šiaulių centro poliklinikoje — jau paskutinis mėnuo, čia prabėgo penki rezidentūros mėnesiai. Pacientus priima specialiai įrengtame rezidentų kabinete, dirba kartu su sesute.
„Džiaugiuosi, kad poliklinikoje įsteigtas rezidentų kabinetas, kur galima savarankiškai dirbti. Tai — didžiulė praktika, nes viską atlieku pati.“
Būna dienų, kai rezidentė vos spėja suktis. Vieni, atidarę duris, nustemba, kiti palaiko sesute. Gydytoja rezidentė buvo maloniai nustebinta, kai vienas pacientas, susipažinęs su nuostata, jog „poliklinikoje dirba gydytojai rezidentai. Sutinku būti apžiūrimas rezidento vadovui prižiūrint“, antrąjį sakinį pasiūlė išbraukti, taip parodydamas pasitikėjimą. Bet būna ir žmonių, kurie iš karto pareiškia norį pas “tikrą“ daktarą.
P. Burbienė dėl to nenuliūsta: „Įvairiausių žmonių sutinkame ne tik poliklinikoje, bet ir parduotuvėje, viešajame transporte. Vieni neša teigiamas emocijas, kitas jau šaukdamas įlekia į kabinetą.“
Kabinete — pacientė. Išrašiusi kompensuojamų vaistų, P. Burbienė skuba pas gydytoją specialaus lipduko ir parašo: rezidentai neturi visų gydytojo galių.
Kaimo žmogus — arčiau širdies
Petronėlės šaknys — Baisogaloje (Radviliškio rajonas). Studijuoti mediciną vaikystėje nesvajojo, tik mokykloje mokytojos vis sakydavo: „Tau, Petronėle, tik vaikų daktare būti.“
„Susimąsčiau: gal tikrai? Man įdomus žmogus, kaip asmenybė, įdomu, kokie procesai vyksta jo viduje“, — sako P. Burbienė. Šeimos mediciną pasirinko dėl to paties kriterijaus: noro pažinti žmogų visapusiškai. Dar viena priežastis — noras po studijų grįžti į periferiją.
„Gal dėl to, kad aš pati esu iš kaimo, man kaimo žmogus — kitoks. Didmiesčio žmonės yra užrietę nosį, reikalauja, ko galbūt negali duoti. Nenoriu didmiesčio — kaip ir užsienio“, — sako medikė.
Švelni, nuolanki, rūpestinga — tokius žodžius jaunoji gydytoja girdi iš aplinkinių.
O ar teko pakliūti į sudėtingą situaciją darbe? „Kadangi esi dar be praktikos, žalia, užklumpa mintis: “Ką daryti?!“, Pajudini smegenis, ir randi išeitį“, — šypsosi Petronėlė.
Rezidentūros studijos universitete trunka trejus metus, P. Burbienei dar liko dveji. Savo sprendimu stoti į šeimos mediciną ji patenkinta: „Taip, nėra lengva, nes žmonės ateina ne su vienu nusiskundimu. Daug kas klausia, gal reikėjo rinktis kažką siauresnio? Tikrai sakau: “Ne!“.
POŽIŪRIS: Jaunesnioji gydytoja-rezidentė Reda Dauskurdytė įsitikinusi: svarbiausia, kad pacientas gerbtų gydytojo specialybę, o gydytojai gerbtų pacientus. Kontaktas turi būti abipusis.
DARBAS: Gydytojos rezidentės Petronėlės Burbienės dienos Šiaulių centro poliklinikoje — skirtingos. Būna, kad gydytoja rezidentė vos spėja suktis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.