Prieš ligą moteris pasitelkė valią

Prieš ligą moteris pasitelkė valią

Diabetas Liną Mykolaitienę užkliupo, kai jai buvo 17-ka. Per kevirtį mažiaus įsivešėjusi liga sujaukė moters gyvenimą. Tačiau valia ir užsisipyrimas Linai neleidžia palūžti.

Virginija KIRNIENĖ

virginija@skrastas.lt

Mediko žodžiai — it įkaitęs kaltas

Penkerių metų Lina, sako, buvusi burbulikė, kaip reta. Beprotiškai mėgo įvairiausius saldumynus, kreminius pyragaičius. Ir visos uogienės buvusios tik jos! Ūgtelėjo, susitvarkė ir kūno proporcijos. Jautėsi pilna jėgų.

Liga išryškėjo, kai mergaitė mokėsi Meškuičių vidurinės mokyklos dešimtoje klasėje. Sparčiai ėmė kristi svoris. Kankinama troškulio vos išsidėdavusi viena pamoką.

„Pertraukos laukdavau it stebuklo. Tuo pripuldavau prie krano ir gerdavau, kol visi dantys apsisemdavo. Po to — iškart į tualetą. Taip — kas pertrauką. Per pirmąją pamoką, nors ir sėdėjau pirmajame suole, užmigdavau nejučia: tik trink galva į suolą ir išsijungiu.

Pamenu, chemijos mokytoja vis šaukdavo ant manęs, kad su bernais naktinėju... Mokiausi labai gerai, tik du ketvertai atestate tebuvo. Vienas, aišku, iš chemijos„, — mena moteris mokyklą.

Kai sutriko menstruacijų ciklas, mama su Lina kreipėsi į pažįstamą gydytoją. Toji iškart liepė išsitirti cukraus kiekį kraujyje. Jame cukraus kiekis normą viršijo dvigubai.

Buvo savaitgalis, kai Liną paguldė į Šiaulių ligoninę. Tuometinis vidaus ligų skyriaus vedėjas jos ateitį be jokių skrupulų iškalė jai tarsi karštu kaltu: „Tu niekada nepasveiksi. Niekada neturėsi vaikų!“

O Linai — vos septyniolika. Kaukte prakaukusi ištisą parą — toks stiprus buvo šokas. Cukraus kiekis kraujyje sukilo iki 18 vienetų. Tai vos ne keturgubai viršijo leistiną normą. Niekas tada iš medikų nė nepagalvojo apie bent menkiausią dietą — iškart ėmė leisti insuliną.

Vaistai skatino nežmonišką apetitą: Lina vienu prisėdimu suvalgydavo kepalą duonos. Svoris augo valandomis. Kai grįžo iš ligoninės, Linai vargais negalais įsirangius į džinsus, jie tuoj pat trūko per šlaunis...

Nepatikėjo ją gasdinusiu daktaru

Nors jaunai merginai ir kėlė siaubą šiauliečio gydytoja „nupeizota“ jos ateitis, Lina nesugniužo. Ji stojo mokytis, ištekėjo. 22-ejų ėmė lauktis mažylio. Apylinkės poliklininkoje gydytoja ją išvadino tokiais žodžiais, kokius girdi gal tik naktinės plaštakės.

„Kai nėštumas buvo trijų mėnesių, nuvykau į Kauno klinikas. Mane apžiūrėjęs docentas Norkus su siaubu paklausė: “Ir tu dar gyva?!.“ Negalėjo gydytojai atsistebėti, kaip vaikelio nepraradau.

Priežastis — šiauliečiai gydytojai nuo pat pradžių buvo perdozavę insuliną. Ir dabar tesileidžiu vos po 35 vienetus, o jie man jau tada skyrė 80 vienetų...„ — dalijasi nuoskaudomis 42-ejų moteris.

Kauno medikų optimistiškai nuteikta, kruopščiai prižiūrima, Lina susilaukė 3 kg 400 gramų stipruolio. Tiesa, viską sumaišė moteriai kilęs ūmūs inkstų uždegimas. Ji iki juosmens taip ištino, kad negalėjo net kojų sulenkti.

Medikai trimis savaitėmis paskubino mažylio gimimą — prireikė Cezario pjūvio. Bet viskas baigėsi laimingai. Gerai ir tai, kad gimė berniukas. Jų tik vienas iš tūkstančio paveldi šią ligą. Diabetu sirgo ir Linos močiutė, tėvuko mama. O berniukas — sveikutėlis.

Injekcijos — it skiepai begemotui

Linai dar tikėjosi dietomis išsigelbėti nuo injekcijų. Per dieną gyva būdavo trimis rikelėmis juodos duonos, puodeliu nesaldintos arbatos, griežinėliu varškės sūrio. Deja, perdozuoto insulino tabletėmis pakeisti jau nebebuvo galima.

Sužinojusi, kad pačiai teks leistis insuliną, jai tarsi pragaras atsivėrė. Sakė, kai juos, dar pradinukus, mokykloje surikiuodavo į eilę skiepytis, Lina nesavu balsu šaukdavusi, kol ją paskiepydavo.

„Bet kokių injekcijų bijojau kaip tas multikų begemotas. Man tai buvo tikras pragaras. Leisti reikia į koją, o mano ranka su visa adata taip maskatuoja... Pripratau tik per dešimt metų. Dabar tai — juokas. Ir pati mažiausia iš visų blogybių“, — optimistiškai atsidūsta Lina.

Ligų vis daugėjo

Nekreipdama dėmesio į savo bėdas — Lina temokėjusi gyventi tik dėl kitų, rūpinosi šeima, namais, bėgo darban. Domėjosi fotografija. Naktimis atsiduodavo mėgstamiausiam — siuvinėdavo iki paryčių. Taip prie algos prisidurdavo. Išmoko ne tik tenkintis liesu maistu, bet ir namiškius pripratino prie sveikos mitybos.

O liga nesnaudė. Nepaliko ramybėje inkstų, silpo akys, vargino begalė vidaus organų sutrikimų... Neliko, pasak Linos, nė vienos vietos, kurios liga nebūtų palietusi.

Per gydytojų neapsižiūrėjimą ji vos neliko be kojos. Pusmetis ligoninėje. Pasekmės — deformuota koja. Invaldumas privertė atsisakyti darbo.

Liko su katinu

Paliegusios žmonos nebereikėjo ir vyrui. Jai teko atlaikyti ir skyrybas. Paveldėjęs namą, vyras, su kuriuo pragyventa 19 metų, nepasikuklino Liną išprašyti iš jų kaip stovi. Ji su vieninteliu brangiausiu bičiuliu — gelsvavilniu katinu — išsinuomojo Radviliškyje kuklų kambarėlį.

„Katinas man buvo pati artimiausia siela. Ir pašnekovas, ir slaugytojas, ir asmens sargybinis. Jis kasdien lydėdavo mane iki sankryžos, pasitikdavo ir po darbo. Pora metų, kaip jo netekau. Iki šiol jo gedžiu. Naujo nesiryžtu prisiimti. Žinau, kito tokio tikrai nebus“, — liūdnai sako Lina, braukdama išdavikišką ašarą.

Laimė, sako, bent sūnų tėvas remia — jis taip pat mokosi dailės paslapčių. Susibėga abu, pasiguodžia. Liną slegia mintis, kad ji negalinti vienintelio sūnaus paremti. Invalidumo pensijos vos ir pačiai užtenka. Tėvai ją kartkartėmis paremia.

Užsispyrimas — it plūduras

Lina savarankiškai gyvena nuo 18-os. Nepasidavė ji ir likusi akis į akį negalia. Prieš šešetą metų pasitaikė proga išmokti floristės amato. Dabar ji darbuojasi floristės padėjėja Radviliškio krašto žmonių su negalia sąjungos Dienos centre.

Gamindama įvairias puokštes, ir joms keramines vazas, moteris turi amatą, papildantį kuklias jos pajamas. Daug pinigėlių „suvalgo“ būtiniausi vaistai.

„Dienos centre — visas mano gyvenimas. Čia yra ir medikų, kurie atlieka taip man reikalingas procedūras. Čia mes visi vienodi. Dirbti teprivalau tik šešias valandas, o užsibūnu, kol centrą užrakina. Niekas namie nelaukia...“ — tyliai atsidūsta Lina.

Nesijaučianti saugi. Progresuojanti liga — it Damoklo kardas. Netikėti priepuoliai užklumpa bet kur ir bet kada.

Jei tik suplanuoja vykti prie jūros, tuoj suveikia kiaulystės dėsnis: vietoje jūros su tomis pačiomis rankinėmis atsiduria reanimacijoje. Tenka gyventi ekspromtais.

Ši trapi nedidukė ir paprasta moteris neslepia, kad ją palaiko jos begalinis užsispyrimas. Gydytojai sakė, vargu, ar ji neliks be kojos, bet sau moteris užsibrėžė: „Vis tiek vaikščiosiu!“ Ir vaikšto.

„Man kartais atrodo, kad manyje pūpso granata. Savotiškas užtaisas, neleidžiantis man pasiduoti. Nenoriu niekam būti našta. Juk tik neseniai ėmiau gyventi tik dėl savęs...

Užsispyrimas ir yra tas plūduras, padedantis išsilaikyti gyvenimo paviršiuje. Kitaip negalima. Pažįstu žymiai stipresnių savo likimo žmonių. Į juos ir lygiuojuosi„, — optimistiškai sako trapi moteris.

Sielos juodulius — į eiles

Lina sako nesijaučianti kitokia. Bet būna ir nemigo naktų, kai skausmas, juodos mintys užgula it gelžbetonio blokas. Tada, prasitaria, ieškanti akimis aukščiausio lango, iš kurio galėtų nušokti.

„Nesmerkiu savižudžių. Nėra dar tokio prietaiso, kuris galėtų išmatuoti žmogaus kančią. Ne kiekvienam ir liga pakeliama. Tikiu, kad Dievas yra. Tai mane ir sulaiko. Stengiuosi gyventi ir džiaugtis šiandiena“, — jos žodžiai kažkaip tyliai nuslysta lūpų krašteliu.

Tad mintis ji geriau patiki senučiukui mobiliajam telefonui. Į jį savo eiles, kurios telpa į tris SMS žinutes, ji ir rašo. Darbe jas perkelia į kompiuterį.

Kol kas eilėraščius rašanti sau. Į stalčiuką. Gal ir pavyks išleisti nedidukę savų posmų knygelę. Kol yra viltis, gyvenimas tęsiasi.

IŠNAŠA: „Injekcijų bijojau kaip tas multiko begemotas. Man tai buvo tikras pragaras. Pripratau tik per dešimt metų. Dabar tai — pati mažiausia iš visų blogybių.

IŠNAŠA: „Nėra dar tokio prietaiso, kuris galėtų išmatuoti žmogaus kančią. Ne kiekvienam ir liga pakeliama. Tikiu, kad Dievas yra. Tai mane ir sulaiko. Stengiuosi džiaugtis šiandiena.

PALAIKYMAS: Lina Mykolaitienė džiaugiasi išmokusi floristės amato — jis ją ir palaiko. Ir žmonės, su kuriais ji darbuojasi Dienos centre.

DARBAI: Trapūs Linos darbai iš molio, nuotaikingos puokštės — taip laukiami jos kolegų. Netrūksta moteriai užsakymų ir prieš įvairias šventes.

Autorės nuotr.