Naujausios
Pasivaikščiojimas su Parkinsono liga
Pakruojyje gyvenanti Irena Ušinskienė tikslią savo ligos diagnozę išgirdo prieš vienuolika metų — Parkinsono liga. Tai nebuvo priežastis atsisakyti veiklos — subūrė tokius pat Pakruojo rajono ligonius į grupę ir patikina, kad susitaikyti su liga privalo visi kartu.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Džiaugsmo ir ramybės sargas
Nuspaudus ponios Irenos durų skambutį pasigirsta skardus lojimas. Aišku, bute gyvena ir sargas. Pro duris kyšteli juoda nosytė — šeimininkės šuo. Moteris pakviečia į vidų ir, nusišypsojusi, patikina, kad be šio mažyčio pūkuoto sutvėrimo savo gyvenimo nebeįsivaizduoja: kartu keliasi, gulasi, keliauja pasivaikščioti.
Visuomet kalytę Laną įsisodindavo į krepšelį ant dviračio. Kartu važiuodavo į šalia Pakruojo esančio kaimo kapines — aplankyti ir sutvarkyti artimųjų kapų. Praėjusią vasarą iki kapinių, kurios yra už trejeto kilometrų, iškeliavo jau be dviračio — pėsčiomis. Taip pat pardavė ir sodą. Ne tik dirbti, bet ir numinti aštuoniasdešimtmetei moteriai sunku — sveikata nebe ta.
„Mano džiaugsmas — ji. Palinksmina, kai nuo užgriuvusių bėdų norisi tik verkti. Mirus vyrui, lyg gyvenimas būtų sustojęs. Pasijutau vieniša. Depresija smaugte smaugė. Kartą turguje vienas vyriškis man į delną įdėjo tą juodaakę, pūkuotą kalaitę. Padovanojo. Nuo tada mes nebesiskiriame“, — šypsodamasi glosto namų ir sielos sargę Laną.
Nusijuokusi priduria, kad nei metai, nei liga jai nėra kliūtis tobulėti: prenumeruoja spaudą, yra nuolatinė bibliotekos lankytoja, renka informaciją apie Parkinsono ligą, nusipirko fotoaparatą, o atvežtas vaikų kompiuteris — rimtas iššūkis. Juokiasi, kad anūkas atvažiavęs vis pamoko naujų dalykų.
Likimo smūgių atgarsiai — sveikatoje
Parkinsono liga poniai Irenai buvo įvardyta prieš keletą metų, tačiau nemalonius pojūčius bei sveikatos sutrikimus stebėjo kelis dešimtmečius. Daug metų dirbusi tardymo poskyrio viršininke, pastebėjo, kad susijaudinus raštas ima keistis, rankos pradeda drebėti. Šeimoje užklupo bėdos: žuvo brolis, vienas po kito per kelis metus mirė tėvas ir mama, palaidojo sūnų. Po netikėtos ligos anapilin iškeliavo ir vyras.
„Būdavo sėdi fotelyje ir per dieną žliumbi. Nenori priimti tiesos, susitaikyti su tuo. Visko būdavo. Neturėdavau sveikatos nė paeiti. Kretėdavo galva, rankos. Apimdavo silpnumas ir apatija, kamavo kojų skausmas“, — prisiminė moteris ne tik nuotaikos, bet ir savijautos pokyčius.
Gąsdino sutrinkanti koordinacija — „mėtymas į šonus“. Prisipažino, kad gėdijosi išeiti į gatvę — bijojusi, kad jos, svirduliuojančios, neapšauktų girtuokle. Moteris liūdnai šypteli — “visas centras išgulėtas“. Eidama gatve akimirkai pajusdavo artėjantį ligos priepuolį, jei spėdavo — prisėsdavo, o jei ne — griūdavo.
Teko taikytis prie diktuojamų ligos sąlygų bei naujų savo galimybių. Jėga rankose silpnėjo. Pirštai sunkiai suimdavo kavos puodelio ąselę, o dėl rankų virpėjimo gėrimas išsitaškydavo. Skaitydama, žiūrėdama televizorių pastebėjo, kad kreta galva. Sutrinka atmintis, lėtėja judesiai.
Su liga mažais žingsneliais
Nusprendusi, kad laikas išsiaiškinti negalavimų priežastį, iškeliavo pas medikus ieškoti ligos pavadinimo ir vaistų nuo jos apsiginti. Pro akis nepraslydęs skelbimas apie atliekamus išsamius sveikatos tyrimus Kaune paskatino veikti. Padaryti tyrimai. Gydytojas pasakė, kad visi simptomai bei tyrimai tvirtina — Parkinsono liga.
„Ligos pavadinimas negirdėtas, liga nežinoma. Žinojau tada apie šitą ligą tik šiek tiek“, — dalijosi įspūdžiais moteris
Nuvažiavusi pas Vilniaus specialistus pateko pas jaunutę gydytoją, kurios truputį išsigando, kiek vėliau paaiškėjo — be reikalo. Jauna specialistė puikiai parinko poniai Irenai gydymą. Daugelį metų kamavę simptomai sumažėjo, o vėliau visai išnyko. Puiki savijauta truko neilgai.
„Vaistus reikia gerti“, — šypsojosi ponia Irena — “o aš pasijutusi geriau nebesilaikiau paskirto rėžimo. Tai pageri vaistų, tai nebegeri. Tada nesupratau, kad Parkinsono liga nepagydoma. Maniau, jei simptomų nebėra — išgijau, o pasirodo, tai netiesa. Ligos simptomai netruko sugrįžti“, — pasakojo moteris.
Nuovargis, įtampa, stresas paskatino vėl atsirasti varginančius ligos simptomus. Moteris patikina, kad nuoseklus gydymas, savęs saugojimas, rėžimo laikymasis — taip pat yra gerų rezultatų duodantis gydymas.
„Dabar jau nebegalvoju, kokia bus mano ateitis. Žinau, liga nepagydoma, progresuojanti, bet nieko čia neišgalvosi. Liga gali šuoliuoti, bet ji gali ir mažais žingsneliais eiti. Viskas priklauso nuo paties žmogaus. Reikia susitaikyti ir eiti mažais žingsneliais su liga po paranke“, — šypsosi ponia Irena.
Kartu — lengviau
Ponia Irena prieš keleris metus sulaukė pakvietimo prisijungti prie šiauliškių Parkinsono liga sergančiųjų žmonių grupės. Vis susimąstydavo — reikia tokios grupės ir Pakruojo rajone.
„Sveikatos turiu daugiau, galiu nuvažiuoti į Šiaulius. Sužinoti naujienų apie ligą, pabendrauti su ta pačia liga sergančiaisiais, pasiklausyti gydytojų paskaitų, tačiau mūsų rajone yra sergančiųjų, kurie sau to leisti negali“, — pasakojo apie Pakruojo Dž. Parkinsono ligos savitarpio paramos grupės įkūrimo pradžią moteris.
Ilgai minties nebrandino, pasitarusi su šiauliečiais medikais bei sergančiaisiais ėmėsi kurti grupę Pakruojyje. Prisimena, kad pirmieji žingsniai buvo sudėtingi. Nuėjusi į polikliniką paprašė bent keleto Parkinsono liga sergančių žmonių telefonų, kad galėtų susisiekti. Nepavyko, tokios informacijos niekas neteikė.
„Ėjau per pažįstamus ir klausinėjau. Ieškojau. Reikėjo susirasti bent vieną. Sakiausi, kad pati sergu, kad reikia suburti tokius pat. Po vieną, kitą atrasdavau, vėliau mane žmonės susirasdavo patys“, — šypsosi ponia Irena.
Pakruojo savitarpio paramos grupėje susirenka apie 15 Parkinsono liga sergančių žmonių. Moteris suskaičiuoja, kad balandžio mėnesį grupė minės trejų metų sukaktį. Sergantieji susitinka kas du mėnesius.
Nusijuokia, kad niekada nebuvo plepi, tačiau grupėje visi pirmiausia skuba išsikalbėti, pasidalyti rūpesčiais, pastebėjimais, išgyvenimais. Kviečiasi medikus, kad šie paskaitytų paskaitų rūpimomis temomis, tai labai naudinga žmonėms. Apgailestauja, kad dažnas paprašo užmokesčio.
Ponia Irena nusišypso ir visiems susirgusiems pataria nepasinerti į depresiją, o ieškoti artimųjų paramos ir palaikymo, bendrauti su ta pačia liga sergančiais — kartu lengviau įveikiamos kliūtis.
Citata:
„Liga gali šuoliuoti, bet ji gali ir mažais žingsneliais eiti. Viskas priklauso nuo paties žmogaus. Reikia susitaikyti ir eiti mažais žingsneliais su liga po paranke“
DRAUGĖ: „Mažiau sielvartauju dėl ligos, kai turiu tokią ištikimą ir smagią draugę“, — tikina pakruojietė Irena Ušinskienė.
PATARIMAS: Pakruojo Parkinsono ligos savitarpio paramos grupę subūrusi Irena Ušinskienė pataria nepasiduoti ligos diktuojamoms sąlygoms — neužsidaryti namuose.
Jono TAMULIO nuotr.