Naujausios
Paliaubos su vėžiu
Šiaulietė Aniceta Orlienė šiandien dar su ašaromis akyse prisimena prieš ketveris metus ją ištikusį gyvenimo išbandymą — grumtynes su kraujo vėžiu. Gydymas ligą sustabdė, tačiau medikai dėl ligos pažadų nedalijo — metai, penkeri, gal dvidešimt — vėžio keliai nežinomi.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Grumtynės su liga ir savimi
Ponia Aniceta, paklausta, ar galėtų papasakoti apie savo ligą, sutiko. Pabuvojusi tarp mirties ir gyvenimo, suprato, kaip jaučiasi žmogus, galvojantis savo laidotuves, ieškantis menkiausios galimybės įsikibti į gyvenimą, žinios apie ligą, jos gydymą, bet ko, kas padėtų nugalėti vėžį.
Tikina, kad vienaip atrodo nesirgusiems, kitaip — sergantiems, dar kitaip — pasveikusiems. Tačiau pabrėžė, kad ištverti reikia ne tik kovą su liga, bet ir grumtynes su savimi, savo juodžiausiomis mintimis, jausmais.
„Prieš šį pokalbį naktį vėl pergalvojau, ką patyriau. Visą naktį verkiau, kaip buvo skaudu prisiminti. Neįsivaizduoju, ar antrą kartą pajėgčiau pakelti tiek skausmo — kūniško ir dvasinio“, — prisipažino ponia Aniceta.
Šiandien moteris jau dirba, gyvena visavertį gyvenimą, periodiškai lankosi pas medikus pasidaryti kraujo tyrimų. Šią procedūrą kartoti teks visą likusį gyvenimą. Būtina sekti organizmo būklę, kad liga vėl neatsėlintų.
Nusijuokia, kad ir ligoninės, ir poliklinikos laborantės ją pasitinka kaip seną gerą pažįstamą. Tapo lyg savos, nes kas keletą mėnesių susitinka laboratorijoje keleri metai.
Neatpažinti ligos ženklai
Lygiai prieš ketveris metus balandžio mėnesį ponia Aniceta pajuto neaiškų viso kūno silpnumą, nuolatinį nuovargį, „jėgų neturėjimą“. Nusipirkusi vitaminų tikėjosi, kad sveikata pagerės. Tačiau savijauta tik blogėjo.
Prie visų buvusių negalavimų prisidėjo veido kaulų skausmas, sloga, lūpas išbėrė pūslelinė, nuolat padidėjusi temperatūra, smarkus gerklės skausmas. Moteris kreipėsi į šeimos gydytoją nedarbingumo lapelio, nes tokios būklės dirbti negalėjo. Po apžiūros buvo nusiųsta pas LOR specialistą, kur buvo išrašyta dviejų rūšių antibiotikų — vieni leidžiami, kiti — geriami.
„Gydausi, o temperatūra kyla jau iki 39 laipsnių. Nebežinau, ką daryti. Gydytoja vis pratęsia nedarbingumo lapelį, o silpnumas didėja. Norėjau tik gulėti. Oda pradėjo geltonuoti, akyse lyg gelsvi ratilai, o plaudama dantis pastebėjau, kad mano liežuvis yra ryškiai bordinis“, — prisimena moteris.
Ponia Aniceta nesuprato savo organizmo ženklų, nes iki šiol nesirgo jokiomis ligomis. Pasidžiaugdavo stipria sveikata. Pastebimai ėmė mažėti svoris, dėl silpnumo vos nuėjo pas savo gydytoją, kuri apžiūrėjusi ligonę išsiuntė į laboratoriją atlikti skubių tyrimų. Gavus atsakymus sunerimusi gydytoja savo pacientei patarė jau anksti rytą vykti į ligoninę.
„Neturėjau tada jokio supratimo nei apie kraujo tyrimus, nei apie jų rodiklius. Žinojau, kad hemoglobino norma turi būti 120, o mano tuomet buvo 60. Išsigandau. Ne dėl spėliojimų, bet dėl medikų reakcijos“, — pasakojo ponia Aniceta.
Staigus gyvenimo posūkis
Šiauliuose ligoninėje skubiai atsiųstai pacientei medikai atliko itin skausmingą krūtinkaulio kaulų čiulpų tyrimą. Gydytojai pamatę tyrimų atsakymus perspėjo, kad tyrimai tikrai labai blogi, ryt iš ryto ją išveš ją į Vilniaus Santariškių ligoninės Hematologijos skyrių.
„Buvau pritrenkta. Nesupratau, kokią ligą man įtaria. Ta naktis man buvo bemiegė, aplaistyta ašaromis. Nežinojau, ką galvoti, mintyse kažkodėl šmėkštelėjo mano klasiokas, kuris mirė nuo kraujo vėžio. Su siaubu pagalvojau, kad jei ir man tas pats, tuomet būtų likusios gyventi kelios savaitės “, — akyse sužibo ašaros.
Anksti rytą pacientė greitosios pagalbos automobiliu buvo skubiai išgabenta į Vilniaus gydyklą. Moteris pasakoja, kad visą kelią jie lėkė su garsiniais signalais ir švyturėliais. Ir dabar, praėjus ketveriems metams, išgirdusi šių sirenų kauksmą pajunta kūnų nubėgantį šiurpulį ir siaubą.
Paguldytai į Hematologijos skyrių pacientei buvo atlikta galybė tyrimų. jau laukdama atsakymų pastebėjo, kad palatoje moterys be plaukų, išvargusiais veidais. Po kelių valandų atėjęs gydytojų konsiliumas pranešė visus tyrimų atsakymus, kurie išsigandusiai moteriai nieko konkretaus nereiškė. Ūmi leukemija. Moteris prisimena, kad tada sugebėjo tik paklausti, ką reiškia ši diagnozė.
„Atsakymas dar ir dabar skamba ausyse — kraujo vėžys. Gydytojas atvirai pasakė, kad gyvenimas gali būti prailgintas tik vienu atveju — gydantis chemoterapija. Sutikau su viskuo. Ašarų nebebuvo. Minčių taip pat. Jaučiausi nei mirštanti, nei gyvenanti“, — prisiminė skausmingus pirmuosius žingsnius kovos su vėžiu link.
Mirties ir gyvenimo vingiais
Prasidėjo naujas gyvenimo etapas — ligoninė, gydytojai, vaistai ir nežinomybė. Sutiko su visais gydytojų parinktais gydymo metodais. Nuolat karščiuojanti moteris neturėjo jėgų gilintis ar svarstyti gydymo galimybių, net nežinojo, kas šioje srityje geriau, ji atidavė savo gyvybę į medikų rankas.
„Pajungė lašelines su chemija. Tas laikotarpis vienas bjauriausių. Nuolat stipriai pykino. Per pusantro mėnesio netekau 15 kilogramų svorio, nieko negalėjau paimti į burną, net vandens. Viską išvemdavau. Gyvenau prijungta prie lašelinių. O minčių apie mirtį net nebuvo“, — prisipažino ponia Aniceta.
Prisiminė, kad pas vieno likimo moteris, kurios gulėjo palatoje, lankėsi psichologai, kurie padėdavo susidoroti su apnikusia depresija. Jai neprireikė pagalbos, nes pati stengėsi blogoms mintims nepasiduoti, neišskysti, negailėti savęs. Ligoninėje vėl pradėjo melstis, įsiklausyti į save.
Kraujo bei plazmos perpylimai, chemoterapijos kursai, įvairūs medikamentai jėgų nesugrąžino. Pradėjo slinkti plaukai. Patikino, kad tai buvo pats sunkiausias jos gyvenimo periodas. Visą laiką kamavo nuolatinis pykinimas, aukšta temperatūra, silpnumas. Savo būseną įvardijo kaip tylų egzistavimą.
„Po pusantro mėnesio išleido savaitei namo. Atėjusi į namus kirpėja nuskuto plaukus. Gulėjau savo lovoje ir galvojau, o kas toliau? Ligoninėje mačiau mirštančius jaunus vaikinus ir merginas. Tada realiai pagalvojau, o jei numirsiu?“, — tyliai prisipažino ponia Aniceta.
Gydymo keliu į šviesą
Ligoninėje buvo tęsiamas gydymo kursas. Savaitę taikoma chemoterapija, dviem savaitėms išleidžiama pailsėti namo. Prisimena, kad likus dviem dienoms iki kelionės į Vilnių jau apimdavo baimė, pykinimas, sunkumas. Jausdavosi lyg nesava, nes sunkūs supantys ligoniai, medikamentų kvapai, gydymas optimizmo nekeldavo. Gydytojas atvirai moterį perspėjo, jog chemoterapija yra labai stipri ir tokio krūvio gali neatlaikyti širdis, inkstai bei kiti organai.
„Trečias chemoterapijos kursas buvo labai sunkus. Septynioms paroms prijungė mane prie kompiuterio, kuris dozuoja ir lašina vaistų į veną. Buvau perspėta, kad šie vaistai itin veikia širdį. Gydytojas tada dar pasakė, kad du-trys žmonės iš dešimties gimę po laiminga žvaigžde ir tai ištveria“, — prisiminė moteris.
Jai buvo labai skaudu matyti žmones, kurie atvykdavo į skyrių pilnomis nežinomybės ir siaubo akimis. Kaskart matydama, kaip ligoniai išgirsta kraupią diagnozę, kaip tai priima, kaip nusivylimas sugniaužia juos, savo dramą išgyvendavo iš naujo. Pakraupti priversdavo naktį bildantys ratukai, ligoniai be žodžių suprasdavo, jog iš skyriaus buvo išvežtas kovoje su vėžiu pralaimėjusiojo kūnas.
„Žmogus užgesdavo per kelias minutes. Čia kalbėjaisi, o čia jau jo nebėra. Tai labai stipriai paveikdavo. Melsdavausi, kad patekčiau į palatą pas sveikstančias moteris. Nusivylimas palaužia“, — sakė moteris.
Perkainuotos vertybės
„Sveikata ėmė gerėti, priaugau svorio, išleido namo, kiekvieną savaitę daromi kraujo tyrimų atsakymai buvo geresni. Galėjau jau truputį vaikščioti. Buvau ištvėrusi keturis kursus chemijos“, — pasakojo ponia Aniceta.
Gydytojai moteriai paskyrė dar keturis chemoterapijos kursus, kurie bus bus atliekami kas trys mėnesiai po dešimt dienų. Patikino, kad pasiekta remisija — ligos sustabdymas, tačiau jokių garantijų, jog liga neatsinaujins, duoti negalėjo.
Prisiminė, kad paskutinieji kelionės į ligoninę kartai buvo džiuginantys, nes suprato, kad gydymo kelią beveik ištvėrė, kad sunkiausi momentai jau praeityje. Nebeteko matyti mirštančių žmonių.
Dabar kas tris mėnesius moteriai reikia lankytis Šiaulių ligoninėje pas hematologę, daryti tyrimus. Stebėti sveikatos būklę. Gydytojos nuramino, kad jei liga sugalvotų atsinaujinti, kraujo tyrimas tai parodys. Patikina, kad kiekvieną kartą padariusi kraujo tyrimus, atsakymų laukia su nerimu: stebi kiekvieną gydytojos veido išraiškos pasikeitimą, ar tai nepranašauja negeros žinios. Sako, kad ramu jau nebebus niekada, nes suvokia savo padėtį.
„Per tuos metus pasikeitė požiūris į daugelį dalykų. Žmogus gali ištverti daug, bet reikia save tramdyti ir nepasiduoti juodžiausioms mintims. Per tą laiką atsirado daugiau užuojautos kitiems, supratimo, neliko nereikalingo pykčio. Kad ir kiek tau būtų metų, gyventi dar norisi, dėl to ir stengiesi“.
Citata:
„Sutikau su viskuo. Ašarų nebebuvo. Minčių taip pat. Jaučiausi neutrali, nei mirštanti, nei gyvenanti“.
PALIAUBOS: „Tai, ką ištvėriau — jau praeitis. Kol kas su vėžiu paskelbtos paliaubos“, — šypsojosi šiaulietė Aniceta Orlienė.
GYVENIMAS: „Nežinau, kiek man yra skirta, tačiau kokio tu amžiaus bebūtum — pagyventi dar norisi“, — įsitikinusi Aniceta Orlienė.
KOVA: Pieš ketveris metus išgirdusi diagnozę ūmi leukemija, Aniceta Orlienė nežinojo, kad kova su vėžiu bus labai sunki, tačiau nepasmerkta.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.