Naujausios
Nereginti mezgėja mėgsta mėlyną spalvą
Ilona ŠNARIENĖ
Vienas didžiausių regėjimo negalią turinčios Aldonos Meškonienės pomėgių — mezgimas. Darbščios moters rankos suteikia džiaugsmo ne tik namiškiams, bet ir nepažįstamiems žmonėms. „Jei tik matyčiau, būčiau tikrai gera mezgėja, gyvenant tamsoje sunku bėgti paskui madą“, — kuklinasi Aldona.
Mama negailėjo, bet mylėjo
„Mano akys nesveikos nuo pat vaikystės, — dalijasi prisiminimais ponia Aldona. — Mama manęs vien todėl, kad labai silpnai mačiau, tikrai nelepino, atvirkščiai, dirbau visus darbus: melžiau karves, ravėjau daržus. Aišku, ne viskas įmanoma aklajam, bet stambias daržoves, tokias kaip svogūnus, pupeles, burokėlius ir kitas galima atpažinti. O kaip smagu būdavo, kai abi kepdavome bandelas ir pyragus! Už labai daug ką esu dėkinga mamai“.
Savo vaikams ponia Aldona sako buvusi „minkštesnė“, tačiau šiandieną dukterimis tikrai nesiskundžia — abi užaugo geros ir rūpestingos. Pirmagimės veidelį dar atmena, o antrą savo dukrelę augino jau jos nematydama.
Gyvenimas išmokė visko
Aldona megzti išmoko, kai dar į mokyklą nėjo. Mama įdavė į rankas virbalus ir pasakė: „Vaikel, megzk, išmokysiu pončiaką megzti, kai numirsiu — duoną užsidirbsi“. Tačiau iš mezgimo duonos jai taip ir neteko valgyti.
„Kol dirbau Šiaulių gamybiniame mokymo kombinate, į darbą ėjau kaip į šventę, kuri tęsėsi ištisus 40 metų, — atsidūsta moteris. — Dabar lasivo laiko turiu ir nuobodu būtų nieko neveikti: juk puodai, bliūdai, grindų plovimas kiekvienai moteriai pabosta. Būna, kad numezgu megztinį ir sakau — viskas, daugiau nemegsiu! Bet savaitei praėjus, vėl einu siūlų ieškoti...Negi sėdėsi dyka ir dejuosi? Dejuoti ir sveikas būdamas gali rasti dėl ko. Manau, ir sveikam, ir ligotam, reikia skintis kelią į priekį“.
Aldonai įstrigęs ne itin malonus atsitikimas ligoninėje. Kad laikas greičiau eitų, ji nusivežėpradėtą megztinį, pasidėjo ant lovos ir išėjo pasikalbėti su gydytoja. Kol abi kalbėjosi, kažkuri palatoje gulinti moteris ėmė ir sunarpliojo mezginį.
„Apmaudu buvo, tačiau įrodžiau, jog aklas žmogus nebūtinai turi būti žioplas“, — sako moteris. Gaila, bet sveikų žmonių nesupratimą Aldonai teko pajusti ne vieną kartą.
Tarybiniais metais ponios Aldonos rankdarbius — suknutę ir megztinį, megztą iš trijų spalvų siūlų, buvo išvežę į regėjimo negalią turinčių žmonių parodą Maskvoje. „Pamenu, daug vargo turėjau su tuo megztiniu, nors tąkart dar truputį mačiau, bet labai sunkiai spalvas atskirdavau, — pasakoja moteris. — Dabar mano mezginiai vienspalviai, bet tai nereiškia, jog man nesvarbi siūlo spalva. Mėgstamiausios mano spalvos — mėlyna ir bordo, vengiu žalios, ne ji man tiesiog negraži“.
Mokykla padėjo pažinti pasaulį
Megzti rankine mezgimo mašina moteris išmoko Kauno aklųjų ir silpnaregių mokykloje. Ten gyvenimas virte virė. Mokiniai dažnai eidavo į teatrą, rečiau į kino sales pačių pasirinkto filmo pasižiūrėti, važiuodavo į ekskursijas, lankydavosi gamyklose, kad suporastų kas ir iš ko yra daroma.
Moteris sako, jog draugų jai rasti nebūdavo sudėtinga, ir smagiai juokiasi prisiminusi, kaip su draugais pabėgdavo iš mokyklos, sėsdavo į autobusą ir išmaišydavo visą miestą. „Kaip kitaip pažinsi miestą? Mėgau vandenį, pasivažinėjimus dviračiu — liga neišgali atimti žmogaus svajonių, tereikia šiek tiek pastangų, kad jos virstų realybe. Buvau labai drąsi, tai pasiklysti nebijojau“, — prisipažįsta moteris.
Būti naudingu kitiems — didžiulis turtas
„Priprasti gyventi nematant nėra lengva, — sako moteris. — Liga ne priežastis skųstis gyvenimu. Kiekvienas turime atrasti savyje pomėgį ir juo praskaidrinti savo kasdienybę. Turiu silpnybę knygoms, ypač didelės apimties. Kai pasiimu mezginį į rankas ar sukuosi virtuvėje, visada šalia pasidedu įgarsintą knygą ir, kol ruošiu valgį ar mezgu, ji man bilda į ausį. Taip esu daug knygų perskaičiusi“.
Moteris suteikia džiaugsmo ir šilumos svetimiems žmonėms — jos rankomis megztu šaliu šaltomis naktimis apsigobia Moters ir vaiko klinikoje neišnešiotus naujagimius slaugančios slaugytojos, o drauge su likimo draugėmis megztais pledais šildosi anksčiau laiko gimę mažyliai.
„Senatvėje laisvu laiku gera džiaugtis tada, kai esi kažkam reikalingas, kitaip — kurgi dėti tą laiką?“, — svarsto Aldona.
OPTIMIZMAS: Aldonos Meškonienės nuomone, priprasti gyventi nematant nėra lengva, bet liga jai — ne priežastis skųstis gyvenimu.
Autorės nuotr.