Naujausios
Muzikantas su liga pakilo naujam gyvenimui
Šiauliuose gyvenantis Eduardas Konstantinovas su šypsena mena tuos laikus, kuomet grojo solo gitara pirmojoje Šiaulių estrados grupėje, kaip į savo gretas pakvietė profesionalus orkestras. Gastrolės, šlovė, bohemiškas gyvenimas nugrimzdo į praeitį prieš 25 metus, kai organizmą sukaustė išsėtinė sklerozė.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Kūryba — lyg deguonis
Namuose ponas Eduardas praleidžia didelę laiko dalį — sunkiai juda, būtinas vežimėlis. Gyvena ketvirtame daugiabučio aukšte, tačiau tai nėra kliūtis iškeliauti iš namų pasimėgauti gamta, du kratus nuvykti į sporto salę, koncertuoti.
„Nesvarbu, kad sergu — turiu tiek užsiėmimų, kad paroje pritrūksta valandų. Neužtenka niekam laiko. Neseniai įrašiau savo kompaktinę plokštelę, fotografuoju, kuriu eiles“, — vardija ponas Eduardas.
Vyras nusišypso, kad kūną kaustanti liga neužkirto kelio gyvenimui, tačiau pasuko jį kita vaga — sunkesne. Perėjo visus gyvenimo etapus — nuo nusivylimo, depresijos, apatijos iki pakylėjimo. Turi mylimą moterį, namus, ateities planų.
Prieš keletą savaičių vyras pasiryžo internetu užsisakyti gitarą — savo didžiąją gyvenimo draugę. Pirštai sunkiai beklauso anuomet buvusio gitaros virtuozo, tačiau stygas palietę pirštai dar nepamiršo natų. Nusijuokia, kad dabar gitara tapo jo mieliausiu treniruokliu ligos stingdomiems pirštams.
„Scena buvo mano gyvenimo dalis. Kol galimybė yra, tol kabinsiuosi į muziką. Kaip galima atsisakyti oro“, — klausė E. Konstantinovas, kuris neseniai pasiryžo įrašyti savo dainų kompaktinę plokštelę. Nusijuokęs prisipažino, kad prieš gerą dešimtmetį jį aplankė mūza ir nuo to laiko pajuto, kad eiles gali kurti ekspromtu.
Pakerėtas gitaros
Gimęs karininko šeimoje Klaipėdoje, Eduardas kartu su tėvais į Šiaulius persikraustė būdamas penkerių. Mokėsi, lankė dailės studiją, nes tėvai pastebėjo, kad sūnus turi polinkį į dailę. Tėvas buvo pirmasis žmogus, kuris uždegė aistrą muzikai ir gitarai. Eduardui buvo keturiolika.
„Nupirko gitarą, įdavė natas ir nuo tada gitaros nebepaleidau. Subūrėme su bičiuliais pirmąją Šiauliuose profesionalią pop muzikos grupę, buvome pašėlę dvidešimtmečiai“, — dalijosi prisiminimais muzikantas.
Nusijuokęs patikina, kad jaunuolių suburta grupė nepatiko tuometiniams „funkcionieriams“ — muzikos stilių skolinosi iš užsienyje itin populiarių bitlų. Niekada nepamirš koncertų metu perpildytų salių, didžiulių gerbėjų sujudimų koncertų metų. Kelių dešimčių metų prisiminimai itin gajūs.
Gitaristas Eduardas buvo pastebėtas ir, pieš būtinąją tarnybą armijoje, pakviestas į Lietuvos valstybinės filharmonijos estradinį ansamblį „Nemuno žiburiai“. Rodydamas nuotraukas vardija buvusius kolegas: S. Povilaitis, O. Valiukevičiūtė.
„Pirmosios gastrolės truko mėnesį. Keliavome po Ukrainą. Po pirmųjų gastrolių buvau pašauktas tarnauti kariuomenėje“, — prisiminė vyras.
Liga užklupo netikėtai
Armijoje tarnaudamas susipažino su keliais Rusijos dailininkais, iš jų išmoko metalo plastikos paslapčių, kalybos. Vos tik sugrįžęs iš kariuomenės, jaunuolis gavo kvietimą dirbti Šiaulių profesionaliame orkestre. Patikina, kad daugelis jo narių sudaro dabartinį Šiaulių senjorų bigbendą.
„Išmaišėme visą Sąjungą, mėnesį koncertavome Rytų Vokietijoje — koncertai vyko kiekvieną dieną. Salės sausakimšos. Gastrolės, bohemiškas gyvenimas, menininkai, gyvenimas lėkė“, — pasakojo ponas Eduardas.
Trisdešimtmetis vyras dirbdamas įtemptu grafiku savęs negailėjo. Nekreipė dėmesio ir į keistą savijautą: atsirado nerimas, nuolatinė baimė, paranojinės mintys. Po kurio laiko pastebėjo, kad pirštai sunkiau valdo gitaros stygas. Ėmė trikti koordinacija, kartais nebegalėdavo tiesiai eiti. Kaimynai matydami tokį pareinantį namo dažnai pasijuokdavo, kad vyras vaikšto girtas.
Apsilankęs pas gydytoją buvo priblokštas medikės kategoriška nuomone ir įrašu ligos kortelėje — chroniškas alkoholizmas. Vėliau, kai sveikata ėmė blogėti labai sparčiai Eduardo tėvai į namus iškvietė neurologą.
Duobės dugne šviesos ruoželis
„Gydytojas iškart pasakė, kad sergu išsėtine skleroze. Nieko nežinojau apie tokį susirgimą. Ji neišgydoma. Palūžau. Panirau į juodžiausią depresiją“, — vyras prisimena prieš ketvirtį amžiaus išgyventus jausmus.
Liga ėmė viršų. Muziką ponui Eduardui teko pamiršti. Ligos patalas tapo siaubinga kančia — vidinis skausmas, depresija palaužė. Jaunas vyras buvo bejėgis, prie lovos prikaustytas ligonis, apie kurį su basonu turi tūpčioti artimieji.
Savo skausmą ir gyvenimo beprasmybę vyras bandė skandinti alkoholyje, tačiau skausmas nemažėjo. Suskaičiuoja, kad gerą dešimtmetį murgdėsi gilioje depresijoje, tačiau pats likimas parodė kelią į kitokį gyvenimą.
„Pavyko susiimti. Net pamenu datą: tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt šeštais metais, sausio pirmąją. Ėmiau gyventi kitaip. Atradau Dievą, tikėjimą, kūrybą“, — prisipažįsta E. Konstantinovas.
Ponas Eduardas apie savo ligą išstudijavo daugybę informacijos, supranta, kad vaistų nuo jos neras, tačiau žino, kaip savo fizinę būklę išlaikyti ilgą laiką stabilią. Nusijuokia, kad pirmiausia reikia pakeisti gyvenimo būdą. Du kartus per savaitę sportuoja salėje, mankština raumenis, kad jie būtų tvirti. Turi veiklos, brangių žmonių, nusijuokia, kad liūdėti nebėra kada.
citata:
„Scena buvo mano gyvenimo dalis. Kol galimybė yra, tol kabinsiuosi į muziką. Kaip galima atsisakyti oro“
Devyniolikametis Eduardas Konstantinovas buvo pirmosios šiaulietiškos pop grupės „Saulės vaikai“ narys (sėdi šalia būgno kairėje).
Asmeninio archyvo nuotr.
GITARA: „Gitara mane lydi visą gyvenimą. Jaunystėje jos reikėjo darbui, o dabar mankštinti ligos stingdomus pirštus“, — sakė Eduardas Konstantinovas.
IŠEITIS: „Iš ligos patalo pakėlė tikėjimas“, — tvirtino ketvirtį amžiaus išsėtine skleroze sergantis Eduardas Konstantinovas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.