Naujausios
Motinystė nugalėjo mirties baimę
Šiaulietės Jelenos Voverienės inkstų liga nuo vaikystės diktavo taisykles, kurioms ne visada paklusdavo. Liga klupdydavo. Kai liga grasino mirtimi, ponia Jelena įrodė, kad gyvybė stipriau už baimę: nors ir gydytojų draudimai buvo itin griežti, pasaulį išvydo du jos vaikai.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Vaikystės prisiminimuose baltos palatos
Inkstų liga — policistozė — į ponios Jelenos gyvenimą pasibeldė anksti — vaikystėje. Kamavo dažni inkstų uždegimai. Gydytojų nuomonė ne visada būdavo vieninga, vieni manė, kad skausmus kelia judantys akmenys, kiti teigė, kad tokių mergaitės organizme nėra. Liga išmokė saugoti save: kojas laikyti šiltai, nugarą kruopščiai uždengtą, vengti peršalimų.
„Tik vėliau pasakė, kad mane kamuoja policistozė. Ant inkstų gausu cistų. Tada perspėjo, kad ši liga įgimta ir, ko gero, paveldėta. Nežinojome, iš kur“, — prisiminė moteris.
Kiek vėliau ėmė manyti, kad ligą galėjo paveldėti iš tėvelio, kurio neteko vienuolikos metu, o mama nežinojo, ar jis galėjo sirgti tokia liga, nes pas gydytojus nesilankė — mirė trisdešimt devynerių.
Vaikystės prisiminimuose dažni gydytojų balti chalatai, baltos ligonių palatos, nesuprantami medikų žodžiai — tada mergaitė norėjo vieno — išsivaduoti iš skausmo.
Pasirinkimas: gyvybė ar mirtis
Sukūrusi šeimą ponia Jelena vis susimąstydavo, kad vienas didžiausių troškimų — vaikelis. Ėmė dėl nėštumo galimybės tartis su gydytojais. Tada jai buvo pasakytas griežtas — ne. Aiškino, liga sunki, nėštumas silpniems inkstams gali pakenkti dar labiau.
Nepaisydama draudimų pastojo. Nėštumo savaitės buvo ilgos ir sunkios. Smarkiai svyruodavo kraujospūdis. Gydytojai dėl tokios būsenos guldydavo į ligoninę. Sūnelis į pasaulį pasibeldė dviem savaitėm anksčiau, mažesnio svorio, kelias savaites buvo laikomas ligoninėje.
„Džiaugsmas buvo begalinis. Labai laukiau. Tikėjau sėkme“, — džiaugėsi daugiau nei prieš dvidešimt trejus metus pirmagimio susilaukusi moteris.
Po trejų metų moteris vėl pasijuto nėščia. Džiaugsmą aptemdė medikų išvada — jokiu būdu gimdyti negalima. Siuntinėjantys vieni pas kitus, gydytojai buvo vieningi — šansų išgyventi poniai Jelenai lieka minimaliai. Išdavė pažymas, kad gimdyti negalima.
„Širdis krauju sruvo. Nusprendžiau pati: nuėjau pas savo gydytoją ir pasakiau, kad tikrinę gydytojai gimdyti leido, o pažymos nerodžiau. Gydytojas kvietė ir vyrą, ir mano mamą, aiškino, kad nešioti vaikelio ir gimdyti negaliu. Mirsiu“, — prisiminė išgyvenimus moteris.
Tikėjimas pamynė baimę
J. Voverienė nepasidavė nei įkalbinėjimams, nei gąsdinimams. Liga ir šį kartą priešinosi nėštumui: vėl prasidėjo nuolatinės kelionės į ligonines. Kraujospūdžio šuoliai, skausmai nedavė ramybės, tačiau moteris nesigailėjo pasirinkto sprendimo.
„Atėjus gimdymo terminui prasidėjo sąrėmiai. Į pasaulį pasibeldė mergytė. Normalaus svorio. Jaučiausi gerai. Baimės jokios dėl savo sveikatos ar gyvybės nebuvo. Jaunystė“, — šypsojosi moteris, pridūrusi, kad dabar kažin ar būtų tokia drąsi.
Gyvenimas nelepino: sveikata vis blogėjo, šeimoje sutarimo nerado, tad su vyru išsiskyrė, augino viena du vaikus, dirbo ir stengėsi, kad šeimai nieko netrūktų. Jau prieš keliolika metų gydytojai moteriai liepė tvarkytis invalidumo dokumentus. Nusišypso — tada buvo gėda.
„Dabar sveikatos būklė jau tokia, kad ne tik, kad ne gėda apie neįgalumo grupę galvoti, bet ir jau esu dializuojamų ligonių sąraše, gydytojai prakalbo apie inkstų transplantacijos tikimybę“, — nusuko akis į šalį moteris.
Paaiškėjo, kad inkstų ligą nors ne tokią sunkią formą perdavė sūnui ir dukteriai. Patyrusi ligos kaprizus, negaili patarimų savo vaikams.
Dar gelbėja kraujo valymas
Prieš keleriius metus ėmė aiškėti, kad tyrimai tampa vis blogesni. Daugėja kraujyje kalio. Specialistai poniai Jelenai pasakė, kad reikės fistulės. Kas tai yra moteris nežinojo.
„Gydytojai kalba sava kalba: fistulė, dializė. Nieko nesupratau, nuo to buvo tik baisiau. Operacijos metu buvo suformuota fistulė. Toks dirbtinis kanalas, kuriuo turėjo būti valomas mano kraujas, tačiau iškart dializė (kraujo valymo procedūra) nebuvo paskirta“, — pasakojo moteris.
Po metų tyrimai buvo dar blogesni, gydytojas nukirto: „Gana žaisti, būtina dializė“. Pirmoji dializės procedūra gąsdino. Prijungta prie kraują valančio įrenginio turėjo išgulėti dvi valandas. Nuolat kenčia nuo didelio kraujospūdžio, o po dializės jis susinormalizuoja, tada jaučiasi gana keistai.
Dabar dializuotis jau reikia per savaitę tris kartus, po tris su puse valandos tenka kantriai gulėti ir laukti kol galinga mašina išvalys visą kraują.
„Guli tą laiką ir apie viską galvoji. Sunkios mintys“, — prisipažino moteris.
Citata:
„Gydytojas kvietė ir vyrą, ir mano mamą, aiškino, kad nešioti vaikelio ir gimdyti negaliu. Mirsiu“
RYŽTAS: Inkstų liga, medikų draudimai, net grasinimai mirtimi nesutrukdė šiaulietei Jelenai Voverienei susilaukti dviejų vaikų.
Jono TAMULIO nuotr.