Naujausios
Medikų prognozes moteris paneigė
Šiaulietės Emilijos Bernotienės akys liūdnos — jose skausmas, tačiau lūpos šypsosi — toks jos būdas. Kamuojama negailestingos sąnarių ligos, ji sugebėjo sulaužyti medikų prognozes, kad dėl ligos ji nebevaikščios po penkerių metų. Praėjo daugiau negu trisdešimt.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Skaudančių rankų dovanos
Ponios Emilijos namuose jauku: gausūs ir vešlūs gėlynai, sudėtos artimiausių ir brangių žmonių nuotraukos, ant stalų ir lentynų įmantriausių raštų pačios nertos servetėlės ir staltiesės. Moteris serga reumatoidiniu poliartritu, o sergant šia liga labai sudėtinga nerti, megzti ir atlikti panašius kruopštumo reikalaujančius darbus.
„Didžiausias gyvenimo pomėgis — nerti ir megzti. Beveik visos mūsų giminės moterys iš kartos į kartą perduodame šį pomėgį. Mamytė mus su sese išmokė. Aš išmokiau savo krikšto dukrą“, — vardijo ponia Emilija.
Kukliai šypsodamasi atneša parodyti mezginius: puikiausiai sugulę raštai ne tik megztiniuose, bet ir kostiumėliuose. Sako, kad rankų sąnarių skausmas negali pažaboti mezgimo aistros.
„Rankų sąnariai ligos išsukioti, bet taip norisi megzti, kad net kvapą gniaužia. Bent eilutę. Ji virsta keliolika centimetrų mezginiu. Po to rankas dar labiau skauda, naktį miegoti nebegaliu. Aprimus skausmui vėl imu virbalus į rankas“, — pasakoja moteris, kuri mezga ne tik sau, bet ir artimiesiems.
Skausmo pinklėse
Diagnozę — reumatoidinis poliartritas ponia Emilija išgirdo ne iškart. Medikai niekaip negalėjo įvertinti susirgimo. Suskaičiuoja, kad su liga gyvena trisdešimt dvejus metus.
„Susirgau 20-ies. Buvau ką tik ištekėjusi. Gyvenimas tik prasidėjo. Kai susirgau, viskas sustojo. Nei šeimos, nei sveikatos. Vien tik nežmoniškas skausmas“, — prisiminė ligos pradžią moteris.
Vargino nuolatinė šiek tiek padidėjusi temperatūra, naktimis skausmo laužomi kaulai nė sekundei neleisdavo sumerkti akių, degančius kelio sąnarius moteris glausdavo prie šaltos betono sienos, kad bet truputį atvėstų — kamavo jausmas „lyg po sąnarius virtinės skruzdėlių knibždėtų“.
Sunkiausia buvo rytą pakilti ir eiti į darbą. Darbe matydavo sunkiai vaikštančią moterį, kurios rankų sąnarius liga jau akivaizdžiai buvo paženklinusi. Širdyje kirbėjo nuojauta, kad sąnarių liga gali būti panaši. Tada dar neišdrįso prieiti, o vėliau jos išsikalbėjo, kad serga ta pačia liga.
„Taip kenčiau tada, taip kenčiu ir dabar. Tada ėjau pas šiauliškius medikus, jie gūžčiojo pečiais, nelabai ką galėjo pasakyti. Per “gvoltas“ išsiprašiau į Vilnių. Ten užteko paimti iš venos kraujo tyrimams, po poros valandų liga buvo išaiškinta“ — prisimena moteris.
Maišai vaistų ir neguodžiantys pažadai
„Per 30 metų išgerta gal keli maišai vaistų — nesuskaičiuojama“, — skėsteli skaudžiomis rankomis ponia Emilija. Medikai diagnozavo ligą, bet jos priežasties rasti negalėjo. Teko perkratyti visus prisiminimus.
„Gal paveldėta, gal genai, gal po gripo? Man pasakojo, lyg tėvelio giminėje kažkas sirgo “sąnariais“. Dar ligą galėjo sukelti stiprus atšalimas“, — svarstė moteris, prisiminusi, kad besimokydama Pakruojo rajone ėjo 5 kilometrus į naujametę šventę mokykloje. Šiandien net prisimena, kaip per didžiulę pūgą nueidama ir pareidama sušalo kelius.
Nuo kelių viskas ir prasidėjo. Patekusi pas medikus Vilniuje ligoninėje išgulėjo tris mėnesius. Leido ir girdė įvairius vaistus. Negerėjo. „Tada man gydytojai pasakė, kad po penkerių metų sėdėsiu invalido vežimėlyje. Galvojau, nė už ką nepasiduosiu“, — tvirtino ponia Emilija.
Nuspėjamos orų permainos
Vartodama ne tik sąnarių ligą gydančius bet ir itin stiprius skausmą malšinančius vaistus, moteris pajuto, kad organizmas netenka buvusių jėgų: skrandyje nuolat atsiranda žaizdų, širdies darbas trinka, inkstuose atsirado akmenų, kepenys tapo skaudžios.
„Pradėjo kibti visos ligos. Lyg uždarame rate: jei ne tas skauda, tai kitkas.Tai taip išvargina“.
Moteris pasakoja, kad sirgdama sąnarių liga labai jautriai reaguoja į orų permainas. Sunkiausia būna ištverti pavasarį ir rudenį, kai nuolat keičiasi oras. Prisipažįsta, kad tada skauda viskas: kojas, rankas, pečius, stuburą — iki mažiausio sąnarėlio.
Per visus ligos metus išbandyta begalė liaudiškos medicinos receptų: trauklapių, varnalėšų, kopūstų lapų kompresai, pavasarį prisirenka kaštonų žiedų, rudenį šio medžio vaisių. Antpilais trina skaudamas vietas.
„Prisitepus gal ir geriau, bet ypatingos pagalbos nėra. Visko griebiesi, kad sau pagelbėtum. Prieš ketverius metus pakeitė vieną kelio sąnarį. Nebepaėjau. Iš skausmo ašaros riedėjo. Dabar — geriau“, — šypsojosi moteris.
Į klubą pas bendraminčius
Savo pacientei gydanti gydytoja pasiūlė apsilankyti besikuriančiame Šiaulių kaulų, raumenų ir sąnarių ligomis sergančiųjų draugijoje „Artis“. Pakalbėjus, pasidalijus ilgamete ligos patirtimi vienas kitam padės gal ne mediciniškai, bet moraliai. Tuo įsitikino pravėrusi klubo duris.
„Septinti metai veikia klubas, labai gera jame lankytis, susitinki su vieno likimo žmonėmis, jau tapusiais draugais. Taip ir lauki kiekvieno mėnesio pirmo ketvirtadienio“ — šypsojosi moteris.
Itin vertingos jai gydytojų paskaitos apie jų ligą, apie gyvenimo būdą. Nusišypso, kad nė vienas sergantis nenori sėdėti tarp keturių sienų, todėl išėjimas dažnam — didžiulė pramoga.
POMĖGIS: Emilija Bernotienė net ir kęsdama sąnarių skausmą neatsispiria pomėgiui megzti.
BŪDAS: „Esu optimistė, tai man ir padeda iškęsti kartais nepakeliamus skausmus“, — sakė šiaulietė Emilija Bernotienė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.