Kardiologė: padėti galima tik norinčiam pasveikti

Kardiologė: padėti galima tik norinčiam pasveikti

Kar­dio­lo­gė: pa­dė­ti ga­li­ma tik no­rin­čiam pa­sveik­ti

Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės Šir­dies ir krau­ja­gys­lių cent­re įsteig­tas šir­dies ne­pa­kan­ka­mu­mo ka­bi­ne­tas. Ja­me dir­ban­čios spe­cia­lis­tės pa­cien­tams po sta­cio­na­raus gy­dy­mo pa­tars ir mo­kys, kaip gy­ven­ti to­liau su šir­dies li­ga. No­rint gau­ti šią pa­slau­gą, vie­na iš są­ly­gų – pa­cien­tas tu­ri bū­ti mo­ty­vuo­tas ir no­rė­ti sau pa­dė­ti. Ta­čiau, pa­sak kar­dio­lo­gės dak­ta­rės No­ros Kups­ty­tės-Kriš­ta­po­nės, to no­ro tu­ri ne­dau­ge­lis.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Mo­ky­sis su­val­dy­ti li­gą

Šir­dies ne­pa­kan­ka­mu­mas, pa­si­reiš­kian­tis nuo­var­giu, silp­nu­mu, du­su­liu, ko­jų ti­ni­mu, – gy­vy­bei pa­vo­jin­ga li­ga, ku­ria ser­gan­tie­siems ten­ka iš­mok­ti su ja gy­ven­ti ir li­gą val­dy­ti.

Šir­dies ne­pa­kan­ka­mu­mą su­ke­lia įvai­rios prie­žas­tys: ne­gy­do­ma ar ne­tin­ka­mai gy­do­ma ar­te­ri­nė hi­per­ten­zi­ja, iše­mi­nė šir­dies li­ga, ki­tos li­gos. Lie­tu­vo­je yra dau­giau nei 120 tūks­tan­čių žmo­nių, ser­gan­čių šir­dies ne­pa­kan­ka­mu­mu.

„Man at­ro­do, kad dau­gu­ma mū­sų pa­cien­tų, ser­gan­čių šir­dies ne­pa­kan­ka­mu­mu, ne­su­vo­kia, kad tie­sio­giai nuo to, kiek jie iš­ma­nys apie sa­vo li­gą ir kaip iš­moks su ja gy­ven­ti, pri­klau­sys jų gy­ve­ni­mo truk­mė“, – sa­ko dr. No­ra Kups­ty­tė-Kriš­ta­po­nė, Šiau­lių li­go­ni­nės Šir­dies ir krau­ja­gys­lių cent­ro va­do­vė.

Nuo šiol li­go­niams šir­dies ne­pa­kan­ka­mu­mo simp­to­mus įveik­ti pa­de­da spe­cia­li­zuo­tus to­bu­li­ni­mo­si kur­sus bai­gu­sios kar­dio­lo­gė Vir­gi­ni­ja Ežers­kie­nė ir bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­ja Gra­ži­na Ma­čiu­lie­nė. Jos dir­ba šir­dies ne­pa­kan­ka­mu­mo ka­bi­ne­te, įsteig­ta­me Šiau­lių li­go­ni­nės Šir­dies ir krau­ja­gys­lių cent­re.

Me­di­ci­nos pa­slau­gos šia­me ka­bi­ne­te tei­kia­mos li­go­ni­nės sta­cio­na­re su tam tik­ro­mis diag­no­zė­mis be­si­gy­džiu­siems pa­cien­tams. Taip pat vie­na iš bū­ti­nų są­ly­gų – pa­cien­tas tu­ri bū­ti mo­ty­vuo­tas iš­mok­ti su­val­dy­ti li­gą. Per me­tus ski­ria­mos ke­tu­rios kon­sul­ta­ci­jos. Vie­nos kon­sul­ta­ci­jos truk­mė iki 150 mi­nu­čių. Kol kas nu­ma­to­ma kon­sul­tuo­ti du pa­cien­tus per sa­vai­tę.

Pa­sak V. Ežers­kie­nės, di­džiau­sias dė­me­sys ski­ria­mas li­go­nio mo­ky­mui, nes ge­rai pa­žįs­tant li­gą, paū­mė­ji­mo simp­to­mus, ga­li­ma iš­mok­ti juos su­val­dy­ti ir taip pa­ge­rin­ti sa­vo gy­ve­ni­mo ko­ky­bę. Ka­bi­ne­te taip pat mo­ni­to­ruo­ja­mi krau­jo ty­ri­mai, ver­ti­na­mas pa­cien­to fi­zi­nis pa­jė­gu­mas, pri­rei­kus kon­sul­tuo­ja­ma­si su pul­mo­no­lo­gu, ne­fro­lo­gu, en­dok­ri­no­lo­gu, ki­tais spe­cia­lis­tais.

Ti­ki­ma­si, kad mo­ky­mai, kva­li­fi­kuo­tų spe­cia­lis­tų kon­sul­ta­ci­jos ir ski­ria­mas ino­va­ty­vus op­ti­ma­lus me­di­ka­men­ti­nis gy­dy­mas pa­dės pa­siek­ti žy­miai ge­res­nių re­zul­ta­tų ir iš­veng­ti pa­kar­to­ti­nio pa­cien­to guldymo į statcionarą.

„Kiek­vie­nas li­gos paū­mė­ji­mo epi­zo­das reiš­kia, kad pa­cien­to gy­ve­ni­mo truk­mė trum­pė­ja. Tam ir su­bur­ta ši ko­man­da, kad pa­cien­tas iš­mok­tų lai­ku ko­re­guo­ti sa­vo būk­lę ir už­kirs­tų ke­lią paū­mė­ji­mams. La­bai svar­bu su­pras­ti, kad šio­je ko­man­do­je vi­si trys – kar­dio­lo­gas, slau­gy­to­jas ir pa­cien­tas – yra ly­gia­ver­čiai par­tne­riai, vie­na ko­man­da, tu­rin­ti dirb­ti iš­vien“, – ak­cen­tuo­ja Cent­ro va­do­vė dr. N. Kups­ty­tė-Kriš­ta­po­nė.

Kar­dio­lo­gė įsi­ti­ki­nu­si, kad tai yra rea­li ir la­bai rei­ka­lin­ga pa­slau­ga Šiau­lių re­gio­no gy­ven­to­jams. Sta­tis­ti­ka ro­do, kad ki­to­se ša­ly­se, kur tai­ko­ma ši pro­gra­ma, spar­čiai ma­žė­ja to­kių li­go­nių mirš­ta­mu­mas, taip pat pa­kar­to­ti­nis sta­cio­na­ri­za­vi­mas, o kartu ir gy­dy­mo kaš­tai.

Šir­dies ne­pa­kan­ka­mu­mo ka­bi­ne­tai Lie­tu­vo­je nė­ra nau­jo­vė, pa­na­šūs vei­kia ir ki­tuo­se mies­tuo­se. Šios idė­jos au­to­rė ir puo­se­lė­to­ja yra kar­dio­lo­gė, pro­fe­so­rė Je­le­na Če­lut­kie­nė, iš­rink­ta 2017 me­tų Lie­tu­vos kar­dio­lo­ge.

Lai­kas at­si­kra­ty­ti pa­ter­na­lis­ti­nio po­žiū­rio į gy­dy­mą

Dr. N. Kups­ty­tė-Kriš­ta­po­nė Šiau­liuo­se Šir­dies ir krau­ja­gys­lių cent­re dir­ba me­tus. Prieš at­vyk­da­ma čia dir­bo Kau­no uni­ver­si­te­ti­nė­je li­go­ni­nė­je. Su kar­dio­lo­ge kal­bė­jo­mės, su ko­kio­mis pro­ble­mo­mis ir iš­šū­kiais su­si­du­ria sa­vo dar­be čia, Šiau­liuo­se.

– Sa­kė­te, kad no­rint pa­tek­ti į Šir­dies ne­pa­kan­ka­mu­mo ka­bi­ne­tą, vie­na iš są­ly­gų yra pa­ties pa­cien­to no­ras sau pa­dė­ti. Ar tos mo­ty­va­ci­jos mū­sų pa­cien­tai tu­ri?

– Tik­rai ne vi­si. Vis­gi pas mus dar la­bai ryš­kus pa­ter­na­lis­ti­nis po­žiū­ris į gy­dy­mą, kad gy­dy­to­jas yra vi­sa val­dan­tis as­muo, jis nu­ro­do, o aš vyk­dau, ir vi­sa ki­ta man ne­svar­bu.

Kai pa­klau­si pa­cien­to, ko­kius vais­tus var­to­ja, ir jis ne­ga­li at­sa­ky­ti, tai pir­mas po­žy­mis, kad žmo­gui neį­do­mi jo li­ga ir gy­dy­mas. Kar­tais ant sta­lo nu­me­ta kom­pen­suo­ja­mų vais­tų pa­są – „imk, pa­ti žiū­rėk“.

Pa­cien­tai tu­rė­tų su­vok­ti, kad gy­dy­to­jas – ne ekst­ra­sen­sas. Atei­da­mas kon­sul­tuo­tis, tu­ri aiš­kiai pa­sa­ky­ti, ko­kius vais­tus var­to­ja, ko­kia yra būk­lė tam tik­rais die­nos lai­ko­tar­piais, koks krau­jo spau­di­mas, ka­da ir ko­kia ope­ra­ci­ja bu­vo at­lik­ta, tu­rė­ti vi­sus rei­ka­lin­gus do­ku­men­tus. Pa­cien­tas tu­ri bend­ra­dar­biau­ti su gy­dy­to­ju.

– Jau anks­čiau esa­te mi­nė­ju­si, kad Šiau­liuo­se su­si­dū­rė­te su la­bai ap­leis­tais pa­cien­tais. Kaip ma­no­te, ko­kios to prie­žas­tys?

– Čia at­vy­ku­si pa­ste­bė­jau to­kius tris es­mi­nius da­ly­kus. La­bai daug vy­res­nio am­žiaus pa­cien­tų, 80-me­čių, 90-me­čių, de­ja, daž­nai jie ne­tu­ri ar­ti­mų­jų. Gal­būt taip nu­ti­kę dėl emig­ra­ci­jos, vai­kai, anū­kai iš­vy­kę ir pa­mir­šę sa­vo se­no­lį.

Kai gy­dai sun­kų pa­cien­tą, ku­riam bū­ti­nas so­cia­li­nis pa­lai­ky­mas, ku­rio būk­lę rei­kia ap­tar­ti su ar­ti­mai­siais, ir stai­ga su­pran­ti, kad nė­ra su kuo ap­tar­ti, tas se­nas žmo­gus nie­kam ne­rei­ka­lin­gas.

Ant­ra ka­te­go­ri­ja pa­cien­tų, ku­rių gal ne tiek daug te­ko ma­ty­ti Kau­no uni­ver­si­te­ti­nė­je li­go­ni­nė­je, tai žmo­nės, pikt­nau­džiau­jan­tys al­ko­ho­liu. Vi­siems, ku­rie sa­ko, kad al­ko­ho­liz­mas nė­ra Lie­tu­vos pro­ble­ma, siū­lau pa­vaikš­čio­ti po li­go­ni­nę. Daž­niau­siai tai vi­du­ti­nio, dar­bin­go, am­žiaus žmo­nės ir jų tik­rai daug.

Tre­čia ka­te­go­ri­ja – pa­cien­tai, ku­rie ne­no­ri gy­dy­tis, prie­šiš­ki gy­dy­to­jams, konf­lik­tiš­ki. Tai ir­gi tam tik­ra so­cia­li­nė pro­ble­ma.

– Gal­būt už­si­spy­ri­mas, ne­no­ras keis­tis yra lie­tu­vių bruo­žas?

– Kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri tei­sę rink­tis. Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad gy­dy­to­jas ga­li daug, jei­gu tu­ri lai­ko ir ūpo kal­bė­tis su li­go­niu. O su kiek­vie­nu rei­kia kal­bė­ti jo kal­ba. Mi­tas, kad lie­tu­viai už­si­spy­rę ar kvai­li žmo­nės ir ne­no­ri svei­kai gy­ven­ti, iš tie­sų rei­ka­lin­gas dar­bas. De­ja, Lie­tu­vo­je gy­dy­to­jams (ir pa­ti su tuo su­si­du­riu kiek­vie­ną die­ną) tam nė­ra su­da­ry­tos są­ly­gos, trūks­ta lai­ko, trūks­ta pa­čių gy­dy­to­jų.

Ga­li­ma tik ti­kė­tis, kad atei­ty­je gal­būt si­tua­ci­ja kei­sis ir su pa­cien­tais bus ga­li­ma kal­bė­tis ne tik apie vais­tus, bet ir apie gy­ve­ni­mo bū­dą. Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­tas pra­dė­jo ruoš­ti gy­ven­se­nos ko­rek­ci­jos spe­cia­lis­tus. Bū­tų nuo­sta­bu, jei­gu ga­lė­čiau pa­cien­tus, ypač jau­nes­nius, nu­kreip­ti pas šiuos spe­cia­lis­tus.

Lan­ky­da­ma­si Nor­ve­gi­jo­je su­ži­no­jau, kaip vyks­ta rea­bi­li­ta­ci­nis gy­dy­mas po mio­kar­do in­fark­to. Pa­cien­tas neiš­siun­čia­mas į sa­na­to­ri­ją, o sveiks­ta na­muo­se, ta­čiau kiek­vie­ną die­ną atei­na į li­go­ni­nę, kar­tu su ki­ne­zi­te­ra­peu­tu mo­ko­si spor­tuo­ti, bend­rau­ja su sa­vo gy­dy­to­ju ir kar­tu su die­to­lo­gu ei­na ap­si­pirk­ti, vė­liau iš par­si­neš­tų pro­duk­tų li­go­ni­nės vir­tu­vė­je mo­ko­si ga­min­ti svei­ką mais­tą. Po ke­tu­rių sa­vai­čių kur­so žmo­gus bū­na pa­si­ruo­šęs gy­ven­ti, kaip rei­kia. Ma­nau, kad čia yra tik­ro­ji in­ves­ti­ci­ja į pa­cien­to atei­tį.

– Ar tie­sa, kad šir­dies li­gos „jau­nė­ja“?

– Taip. Ser­ga­mu­mas ir mirš­ta­mu­mas nuo šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­gų pas mus yra tur­būt pa­ts di­džiau­sias Eu­ro­po­je. Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad tai le­mia ne tik gy­ve­ni­mo bū­das ar išo­rės veiks­niai, bet ir tam tik­ros lie­tu­vių ge­ne­ti­nės ypa­ty­bės.

Jei­gu yra ge­ne­ti­nė anam­ne­zė ir jei­gu ne­si­lai­ko­ma svei­kos gy­ven­se­nos, ne­gy­do­ma ar­te­ri­nė hi­per­ten­zi­ja, rū­ko­ma, nė­ra fi­zi­nio ak­ty­vu­mo, na­tū­ra­lu, kad tu­ri­me daug jau­nų pa­cien­tų, ku­rie ser­ga iše­mi­ne šir­dies li­ga.

Nors mir­tin­gu­mas nuo iše­mi­nės šir­dies li­gos Lie­tu­vo­je ma­žė­ja, nes kar­dio­lo­gi­nė pa­gal­ba mū­sų ša­ly­je or­ga­ni­zuo­ja­ma la­bai ge­rai. Prak­tiš­kai iš bet ku­rios Lie­tu­vos vie­tos pa­cien­tas per va­lan­dą ar pu­sant­ros ga­li at­si­dur­ti cent­re, ku­ria­me bus at­ver­ta krau­ja­gys­lė. Tas pa­ts ir su in­sul­tu. Ta­čiau ser­ga­mu­mas šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­go­mis ne­ma­žė­ja.

Jei­gu ak­cen­tuo­si­mės į gy­dy­mą ir pa­mir­ši­me pro­fi­lak­ti­ką, ser­ga­mu­mo ne­su­ma­žin­si­me. Ta­čiau pra­dė­ję po­ky­čius mes ma­to­me tam tik­rą vi­suo­me­nės pa­si­prie­ši­ni­mą. Pri­si­min­ki­me rū­ky­mo už­drau­di­mą ka­vi­nė­se, da­bar – al­ko­ho­lio rek­la­mos drau­di­mą. Pa­sip­rie­ši­ni­mas di­džiu­lis, ir ne­gal­vo­ja­ma apie tai, kad ku­ria­me ge­res­nę Lie­tu­vą atei­čiai, vai­kams. Tai nė­ra vie­no žmo­gaus už­ma­čia, kad pa­ga­din­tų vi­siems gy­ve­ni­mą, tai Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos eks­per­tų api­brėž­tos prie­mo­nės, ku­rios ki­to­se ša­ly­se duo­da ge­rą efek­tą.

Pa­vyz­džiui, ar­te­ri­nės hi­per­ten­zi­jos gy­dy­mas ir ko­rek­ci­ja Suo­mi­jo­je, Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je žy­miai pa­ge­rė­jo, kaip vals­ty­bės mas­tu bu­vo su­val­dy­tas drus­kos var­to­ji­mas.

– Ką da­ry­ti, kad šir­dis ir krau­ja­gys­lės kuo il­giau iš­lik­tų svei­kos?

– Eg­zis­tuo­ja toks Svei­ko žmo­gaus ko­das – 0, 3, 5, 140, 5, 3, 0. Pir­mas nu­lis reiš­kia, kad per die­ną ne­ga­li­ma su­rū­ky­ti nė vie­nos ci­ga­re­tės. 3 – tai ki­lo­met­rų skai­čius, tiek kiek­vie­nas žmo­gus tu­rė­tų nuei­ti per die­ną spar­čiu žings­niu. 5 – tiek po­rci­jų vai­sių ir dar­žo­vių tu­rė­tu­me su­val­gy­ti per die­ną. 140 – tai sis­to­li­nio ar­te­ri­nio krau­jos­pū­džio reikš­mė, šis skai­čius ne­tu­rė­tų bū­ti aukš­tes­nis. 5 – bend­ra cho­les­te­ro­lio kon­cent­ra­ci­ja krau­jy­je ne­tu­rė­tų vir­šy­ti 5 mi­li­mo­lių lit­re. 3 – „blo­go­jo“ cho­les­te­ro­lio kon­cent­ra­ci­ja ne­tu­rė­tų bū­ti di­des­nė. 0 – ne­tu­rė­ti nei ant­svo­rio, nei nu­tu­ki­mo.

Lin­kiu vi­siems lai­ky­tis svei­ko žmo­gaus ko­do ir iš­veng­ti šir­dies li­gų.

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Dr. No­ra Kups­ty­tė-Kriš­ta­po­nė, Šiau­lių li­go­ni­nės Šir­dies ir krau­ja­gys­lių cent­ro va­do­vė: „Gy­dy­to­jas ga­li daug, jei­gu tu­ri lai­ko ir ūpo kal­bė­tis su li­go­niu. O su kiek­vie­nu rei­kia kal­bė­ti jo kal­ba. Mi­tas, kad lie­tu­viai už­si­spy­rę ar kvai­li žmo­nės ir ne­no­ri svei­kai gy­ven­ti, iš tie­sų rei­ka­lin­gas dar­bas.“

Zi­tos KAT­KIE­NĖS nuo­tr.

Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nė­je įsteig­ta­me šir­dies ne­pa­kan­ka­mu­mo ka­bi­ne­te gy­dy­to­ja kar­dio­lo­gė Vir­gi­ni­ja Ežers­kie­nė (kai­rė­je) ir bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­ja Gra­ži­na Ma­čiu­lie­nė pa­cien­tus mo­kys, kaip sver­tis, ma­tuo­ti krau­jos­pū­dį, ste­bė­ti sa­vo sa­vi­jau­tą, skys­čių ba­lan­są, pa­tars, kaip su­ma­žin­ti su­var­to­ja­mos drus­kos kie­kį, taip pat ver­tins krau­jo ty­ri­mus ir pa­cien­to fi­zi­nį pa­jė­gu­mą.

„At­ren­ka­me tuos pa­cien­tus, ku­riems la­biau­siai rei­kia, ku­riems mo­ky­mai bus nau­din­gi. Žmo­gus taip pat tu­ri bū­ti mo­ty­vuo­tas, no­rė­ti da­ly­vau­ti ta­me dar­be. Re­zul­ta­tų ne­bus, jei žmo­gus ne­sup­ras, ko iš jo no­ri­me“, – sa­ko šir­dies ne­pa­kan­ka­mu­mo ka­bi­ne­te dir­ban­ti kar­dio­lo­gė Vir­gi­ni­ja Ežers­kie­nė.