Naujausios
Kančias iškęsti padėjo artimieji
Šiaulietė Kristina apie savo ligą — krūties vėžį — ramiai kalbėti negali: randai ne tik ant kūno, bet ir sieloje labai gilūs. Ketveri metai kovos dovanojo atokvėpį — liga pasislėpė, tačiau pasitraukimu netiki, tai ne pirmas kartas, kai liga bando apgauti moterį.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Stiprus noras gyventi
Ponia Kristina susirgusi atsisakė darbo, tad šiltas dienas leidžia sode. Sodas skendi įvairiaspalvių gėlių jūroje, prisipažįsta, kad visas lysves su bulvėmis, burokais ir morkomis užkasė tik sužinojusi diagnozę — vėžys. Neturėjo ne tik fizinių, bet ir dvasinių jėgų rūpintis daržais, beveik visą plotą dabar dengia žolė. Šienauja vyras, kuris privertė palikti kelis nedidelius ruoželius uogų.
„Jei ne vyras, su kuriuo gyvename beveik dvidešimt metų, nežinau, kur būčiau. Jis gali ir supurtyti, kad atsipeikėčiau, pamatyčiau ir kitus žmones, jis ir nuramins, kai nebegaliu susivaldyti, jis pajuokaus, kai atsitrenkiu į juodą nevilties sieną“, — nusišypso ponia Kristina.
Užkaitusi arbatos moteris įsitaiso prie išpuoselėto rožyno, pasakoja sodo naujienas, apie gėles, orą, kad tik kuo toliau nustumti pokalbį apie ligą. Pakėlusi akis nusišypso — „na gerai, kalbėkim“. Kalbėti apie ketveris metus skausmo, išbandymų, pakilimų ir skaudžių kritimų, nėra lengva, nuolat akyse sužimba ašaros.
„Nesutikau nė vienos moters, kuri galėtų ramiai kalbėti apie tai, nė vienos, kuri neperėjo per pragarą, kurios mintyse save laidojo. Tik iš kur atsiranda jėgų gyventi, iki šiol neįsivaizduoju, bet iškentusios pragarą žemėje ir neturinčios garantijų, kad tai nebepasikartos, visos nori gyventi. Iki paskutinio atodūsio“, — kalbėjo moteris.
Baimė ir delsimas
Ligos pradžią ponia Kristina atsimena gerai, nes tai buvo pirmosios atostogų dienos, buvo peržiūrimi sukrauti lagaminai, perskaičiuojami būtiniausi daiktai, sudedamos smulkmenos. Su vyru buvo suplanavę dviems savaitėms iškeliauti.
„Jau kelias naktis negalėdavau įsitaisyti patogiai, ant dešinio šono atsigulus sumausdavo krūtį. Nesureikšminau. O kelionės išvakarėse matavausi naują maudymosi kostiumėlį. Tiko. Buvo labai gražus. Prisimenu, kaip staipiausi prieš veidrodį, didžiavausi savo biustu“, — atsiduso moteris, labiau susisiautusi į pledą.
Tuomet ji nemažai girdėjo informacijos apie profilaktinius krūtų patikrinimus, net kažkur buvo gavusi lankstinuką apie tai, kaip reikėtų apžiūrėti krūtis, tačiau nenorėjo nei tikrintis pati, nei eiti pasitikrinti pas gydytojus. Nematė prasmės, ir, prisipažįsta, bijojo išgirsti ko nors nemalonaus.
„Atostogos buvo puikios, tik vis krūtis naktimis neduodavo ramybės. Nekreipiau dėmesio. O parvažiavus nutiko tai, kas, turbūt, ir turėjo nutikti. Netyčia, tiesiog gatvėje, praeivis atsitrenkė į mane, sutrenkė tą vis suskaustančią krūtį. Akys vos lauk neišvirto nuo skausmo. Nuo to laiko jau ramybės nebebuvo“, — prisiminė ponia Kristina.
Savaitę kentusi skausmą ne tik naktimis, bet ir dienomis, moteris vis save ramino, kad skausmas liausis ir viskas sustos į savo vietas. Pas gydytoją eiti delsė — bijojo. Po dar vienos skausmingos savaitės nuėjo pas šeimos gydytoją, kuris išrašė siuntimą pas onkologus. Dar pasiūlė parėjus prieš veidrodį apčiuopos būdu apsižiūrėti krūtį pačiai.
Atsakymų ieškojimas
Nesižiūrėjo. Kaustė baimė. Užsiregistravusi pas onkologą laukė vizito dienos, dar labiau savyje audrindama baimę. Atsirasdavo minčių imti ir nenueiti. Tiesiog pasislėpti savyje, įtikinti, kad viskas yra gerai.
„Tas laukimas buvo siaubingas. Nieko nežinau, o ir ko tikėtis neįsivaizdavau. Aš visą gyvenimą bijojau medikų, skausmo, paniškai nuo jų bėgau. O vizito dieną vos ne alpau, kojomis žemės nejaučiau, nieko prieš save nemačiau. O kai mane apžiūrėjo, paskyrė tyrimus ir pasakė, kad pirmiausia turėčiau nusiraminti — tirtėjau kaip lapas — ir susikaupti ateičiai, nes turėsiu dar daug ką nuveikti. Man nebereikėjo tyrimų atsakymų, supratau — nuo ligos nepabėgau“, — prisimena moteris.
Tyrimai buvo skausmingi. Vakarai aplieti ašaromis. Mintyse tik viena: „Kodėl man?“. Atsakymų ilgai laukti nereikėjo, gydytoja paskambinusi patarė atvykti. Pokalbį ponia Kristina atsimena lyg per rūką, kažką pasakojo, braižė gydymo schemas. Visos dienos paniro į pilką maratoną: ligoninė, palatos, gydytojai, tyrimai, operacija.
Neteko ne tik limfmazgių, bet ir krūties. Taip buvo galima stabdyti, kaip aiškino medikai, piktybinio naviko siautėjimą. Paskirtas chemoterapinis gydymas.
„Gulėjau palatoje ir galvojau, kad nebenoriu to kęsti. Jaučiausi patekusi į kažkokį nesibaigiantį siaubo filmą. Ašaros neberiedėjo. Nuo chemijos tąsė siaubingas pykinimas, mano krauju keliavo didžiuliai kiekiai nuodų, slinko plaukai. Norėjau nieko nejausti, bet tos prabangos neturėjau“, — dalijasi įspūdžiais moteris.
Smūgis iš pasalų
Ilgo gydymo kurso metu namuose moteris buvo retas svečias. Tarpuose tarp chemoterapijos kursų parvažiuodavo ir krisdavo į lovą. Bejausmė ir apatiška. Namiškių pastangas atplėšti ją bent minutei nuo ligos ji vadina nulinėmis. Zombis — save įvardija ponia Kristina.
„Praradau bet kokį norą stengtis, man viskas buvo tas pats. Net jei būtų kaimynai apipylę mūsų išpuoselėtą butą, būčiau gulėjusi ir žiūrėjusi kaip teka per lubas vanduo. Man nereikėjo nieko. Taip apatijoje skendėjau daugiau negu pusę metų. Visos dienos kaip viena“, — prisimena sunkias dienas.
Po baigto chemoterapijos kurso sekė vizitai pas specialistus, tikrinama periodiškai sveikata. Tyrimai pranašavo ligos pažabojimą. Gydytojai tuomet kalbėjo, kad ligą pavyko sustabdyti. Tyrimai džiugino. Ponia Kristina prisipažįsta, kad tuomet bijojo džiaugtis, netikėjo sėkme, vis dar tebestovėjo ant bedugnės krašto.
„Ir ką galvoji, vieną naktį sapnuoju, kad mane kažkas traukia į juodą pelkę, tokia velniška jėga, o pelkė juoda juoda ir imu jausti chemijos skonį. Atsibudau visa permirkusi prakaitu. Nebemiegojau. Verkiau“ — , prisimena sapną moteris.
Atėjusi periodiškai išsitirti, nebuvo nudžiuginta, gydytoja vėl pasiūlė atsigulti į ligoninę nuodugniam ištyrimui — „dėl visa pikto“. Antrojoje krūtyje aptiktas darinys. Nedelsiant operuota moteris išgirdo “sparčiai augantis, bet, kol kas, dar ne piktybinis“. Po to sekė pasiūlymas arba šalinti krūtį, arba stebėti ar neatsiras jų daugiau.
„Sėdžiu kaip ant parako statinės. Sprogsiu arba ne. Šiandien galiu tik džiaugtis savo artimaisiais, savo sodeliu, vasara, gražia diena. Bet aš jau džiaugiuosi, pažiūrėkit, kokios nuostabios gėlės, jas dovanoju visiems, iškepu pyragą ir galiu juo vaišinti. Išmokau mėgautis šia akimirka. Pamatyti tai, ko niekada nemačiau. Gyvenimas įgavo visai kitą prasmę“, — nusišypsojo ponia Kristina.
Citata:
„Sėdžiu kaip ant parako statinės. Sprogsiu arba ne. Šiandien galiu tik džiaugtis savo artimaisiais, savo sodeliu, vasara, gražia diena“
VILTIS: Onkologine liga susirgusiai šiaulietei Kristinai viltį gyventi ir sveikti dovanojo artimi žmonės.
Jono TAMULIO nuotr.