Į sveiką savivertę – per mėgavimąsi procesu

Į svei­ką sa­vi­ver­tę – per mė­ga­vi­mą­si pro­ce­su

Šiau­rės Lie­tu­vos ko­le­gi­jo­je įkur­tuo­se bend­ruo­me­ni­niuo­se šei­mos na­muo­se, kur tei­kia­ma komp­lek­si­nė pa­gal­ba šei­moms ir or­ga­ni­zuo­ja­mi po­zi­ty­vios tė­vys­tės mo­ky­mai, se­mi­na­rą apie vai­ko svei­kos sa­vi­ver­tės ug­dy­mą ve­dė kau­nie­tis psi­cho­te­ra­peu­tas Ti­mas PET­RAI­TIS. Pa­sak sve­čio, ar užau­gin­si­me lai­min­gą, sa­vi­mi pa­si­ti­kin­tį, ar ne­lai­min­gą ir sa­vo vie­tos ne­ran­dan­tį žmo­gų, la­bai pri­klau­so nuo tė­vų.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Tri­jų ly­gių sa­vi­ver­tė

Sa­vi­ver­tė ga­li bū­ti per aukš­ta, vi­du­ti­nė ir per že­ma. Pa­sak psi­cho­te­ra­peu­to, per že­mos sa­vi­ver­tės žmo­gus jau­čia­si ne­ver­tas mei­lės ir yra įsi­ti­ki­nęs, kad ne­tu­ri ge­rų sa­vy­bių. Per aukš­tos sa­vi­ver­tės žmo­gus gal­vo­ja, kad yra to­bu­las, ne­tu­rin­tis blo­gų sa­vy­bių ir juo tu­ri bū­ti ža­vi­ma­si. Svei­kiau­sia sa­vi­ver­tė – vi­du­ti­nė, kai žmo­gus su­vo­kia tu­rin­tis ge­rų ir blo­gų sa­vy­bių ir jau­čia­si ver­tas mei­lės.

Ar žmo­gus yra aukš­tos, že­mos ar vi­du­ti­nės sa­vi­ver­tės, nu­sta­ty­ti ga­li pa­dė­ti la­bai pa­pras­tas tes­tas. Pap­ra­šy­tas iš­var­din­ti tris ge­ras ir tris blo­gas sa­vo sa­vy­bes, že­mos sa­vi­ver­tės žmo­gus grei­tai iš­var­dins sa­vo mi­nu­sus ir sun­kiai sa­vy­je ras pliu­sų, aukš­tos sa­vi­ver­tės – prie­šin­gai, grei­čiau­siai ras net dau­giau ne­gu tris sa­vo tei­gia­mas sa­vy­bes.

Ko­dėl svei­kiau­sia tu­rė­ti vi­du­ti­nę sa­vi­ver­tę? Pa­sak psi­cho­te­ra­peu­to, vi­du­ti­nės sa­vi­ver­tės žmo­gų iš pu­siaus­vy­ros pa­pras­tai il­gam neiš­mu­ša nei di­de­lės sėk­mės nei ne­sėk­mės. To­kia sa­vi­ver­tė vei­kia kaip amor­ti­za­to­rius.

Per aukš­tos ar per že­mos sa­vi­ver­tės žmo­nės yra tar­si sū­py­nė­se, kai iš aukš­to sa­vęs ver­ti­ni­mo kren­ta į sa­vęs nie­ki­ni­mą ar iš že­mos sa­vi­ver­tės į sa­vęs aukš­ti­ni­mą ("aš ga­lin­gas").

Per aukš­tos sa­vi­ver­tės žmo­gui bai­siau­sia bū­ti to­kiam, kaip vi­si, tai yra pil­ka ma­se, to­dėl jis vi­sais bū­dais sten­gia­si bū­ti pra­na­šes­nis už ki­tus, ne­re­tai yra per­fek­cio­nis­tas. Jei­gu ne­pa­si­se­ka, kren­ta į sa­vęs nie­ki­ni­mą. Ta­čiau šio­je bū­se­no­je il­gai neuž­si­bū­na ir vėl grįž­ta į „aš nuo­sta­bus“.

Per že­mos sa­vi­ver­tės žmo­gus, net ir pa­ty­ręs sėk­mę, tik trum­pai su­ge­ba ja džiaug­tis, tai ne­su­tei­kia jam il­ga­lai­kio pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vo jė­go­mis, ir jis vėl grįž­ta prie „aš esu nie­ko ver­tas“.

Kai „amor­ti­za­to­rius“ pra­stai funk­cio­nuo­ja, žmo­gui sun­ku iš­lip­ti iš duo­bės ar­ba nu­si­leis­ti iš pa­de­be­sių. To­kiu at­ve­ju ga­li pa­dė­ti bent trum­pos ato­sto­gos ar­ba ki­tų žmo­nių pa­gal­ba ("nu­so­di­ni­mas“ ar­ba pa­guo­da).

Sa­vi­ver­tę au­gi­na tė­vai

Pa­sak T. Pet­rai­čio, ko­kios sa­vi­ver­tės žmo­gus užaugs, la­bai pri­klau­so nuo tė­vų.

„Vi­si mes gims­ta­me orūs. Ir to oru­mo vi­si tu­ri­me po ly­giai. Jei­gu mus vai­kys­tė­je mu­šė, ant mū­sų nuo­lat šauk­da­vo, bar­da­vo­si, vis­ką draus­da­vo – tai men­ki­no mū­sų oru­mą. Kai užau­ga­me, sa­vo oru­mą ban­do­me kom­pen­suo­ti per veik­lą, išo­ri­nį gro­žį, at­kreip­da­mi ki­tų dė­me­sį ge­rais ar blo­gais dar­bais, ro­dy­da­mi ga­lią (po­li­ti­nę, eko­no­mi­nę), jė­gą prieš ki­tus, siek­da­mi pres­ti­žo. Bet kuo ar­čiau pres­ti­žo – tuo to­liau nuo sa­vęs“, – sa­ko psi­cho­te­ra­peu­tas.

Kiek­vie­nas iš vai­kys­tės, ko ge­ro, at­si­ne­ša­me ir ge­rų ir blo­gų pa­tir­čių, džiaugs­mų ir nuo­skau­dų. Ne­re­tai sa­vo pa­tir­tis per­ke­lia­me ir auk­lė­da­mi sa­vo vai­kus, da­ro­me tas pa­čias klai­das, kaip ir mū­sų tė­vai. To­dėl pir­miau­sia per­mai­nas rei­kė­tų pra­dė­ti nuo sa­vęs.

T. Pet­rai­tis pa­ta­ria ma­žiau pai­sy­ti, ką pa­sa­kys ki­ti, gy­ven­ti ne­si­dai­rant į ap­lin­ki­nius, ir vis­ką da­ry­ti ne dėl pui­ky­bės, o dėl sa­vęs – dirb­ti mėgs­ta­mą dar­bą, svei­kai gy­ven­ti ir sa­vo ge­ru pa­vyz­džiu auk­lė­ti vai­kus.

Vie­nas iš blo­giau­sių įpro­čių, truk­dan­tis žmo­gui jaus­tis lai­min­gu ir aug­ti, yra pik­tas pa­vy­das.

„Tie­siau­sias ke­lias į ne­lai­min­gu­mą – sa­vęs ly­gi­ni­mas su ki­tais, nes vi­sa­da ga­li­ma at­ras­ti, kam ge­riau se­ka­si, kas dau­giau tu­ri. Svei­ka sa­vi­ver­tė ne­tu­ri bū­ti pri­riš­ta prie to, kaip se­ka­si ki­tiems. Kai tė­vai sa­vo vai­ko pa­sie­ki­mus ver­ti­na ly­gin­da­mi su jo kla­sės drau­gų pa­sie­ki­mais – jau pri­ri­ša prie ki­tų. Vai­kui for­muo­ja­si su­vo­ki­mas, kad bus ge­ras tik ta­da, kai ap­lenks ki­tus. Ta­čiau iš tik­rų­jų svar­biau­sia tu­rė­tų bū­ti, kiek vai­kas įdė­jo pa­stan­gų, o ne ko­kį pa­žy­mį ga­vo“, – mo­kė psi­cho­te­ra­peu­tas.

Sėk­mė di­džia da­li­mi pri­klau­so nuo įdė­tų pa­stan­gų. Ta­čiau, pa­sak T. Pet­rai­čio, ga­li­me ne­pa­siek­ti sėk­mės, jei­gu su­si­klos­tys ne­pa­lan­kios ap­lin­ky­bės, ne­svar­bu, kiek bū­si­me įdė­ję dar­bo ir pa­stan­gų. Klai­din­ga gal­vo­ti, kad sėk­mę ga­li nu­lem­ti vien tik ma­no pa­stan­gos.

Su­si­telk­da­mas vien į re­zul­ta­tą, žmo­gus nu­sto­ja mė­gau­tis gy­ve­ni­mu.

„Gy­ve­ni­mas pa­leng­vė­ja, kai ne­be­si­vai­ko­me re­zul­ta­to. Ge­riau yra su­si­telk­ti į pro­ce­są. Jei ne taip svar­bu, ko­kį pa­žy­mį gau­siu, eg­za­mi­ną grei­čiau­siai lai­ky­siu la­biau at­si­pa­lai­da­vęs, ne­ka­muos baig­ties įtam­pa, o su­si­telk­da­mas į pro­ce­są, ga­li bū­ti, kad pa­di­din­siu ir ge­res­nio re­zul­ta­to ti­ki­my­bę“, – sa­ko psi­cho­te­ra­peu­tas.

Kad gy­ve­ni­mas bū­tų pil­nas ver­tės, rei­kia steng­tis, kad vi­sa­ver­tė bū­tų kiek­vie­na die­na. Pa­sak T. Pet­rai­čio, mū­sų kas­die­na yra pri­pil­dy­ta ma­žes­nių ar di­des­nių dar­bų, rei­kia iš­drįs­ti at­si­sa­ky­ti tų, ku­rių ne­su­ge­bė­si­me tą die­ną at­lik­ti, o li­ku­sius at­lik­ti iki ga­lo (ne­bū­ti­nai to­bu­lai). Mat kiek­vie­nas neat­lik­tas ar iki ga­lo neuž­baig­tas dar­bas siur­bia, eik­vo­ja mū­sų ener­gi­ją, kir­ba ir nuo­lat pri­me­na apie sa­ve, to­dėl ne­ga­li­me jaus­tis, kad die­na praė­jo ge­rai, bu­vo vi­sa­ver­tė.

Mei­lės nie­ka­da ne­bus per daug

Au­gi­nant vai­ką psi­cho­te­ra­peu­tas pa­ta­ria į kuo dau­giau si­tua­ci­jų rea­guo­ti su mei­le. La­bai svar­bu su­val­dy­ti sa­vo pyk­tį, kai vai­kas pa­da­ro kaž­ką ne­tin­ka­mo (iš­pi­la pie­ną, už­sio­žiuo­ja par­duo­tu­vė­je, ne­klau­so). Vai­kas tu­ri jaus­tis my­li­mas toks, koks yra.

„Vai­kas su­pran­ta taip: „Jei­gu tu pik­tas, va­di­na­si, aš esu blo­gas“. Vai­kai pa­sau­lį ma­to juo­dą ir bal­tą, ne­su­vo­kia, kad šią aki­mir­ką tė­vai pyks­ta, nes pa­da­riau kaž­ką blo­go, bet šiaip ma­ne my­li. Jei­gu vai­kas iš tė­vų pa­ti­ria la­bai daug pyk­čio, jo pa­są­mo­nė­je už­si­fik­suo­ja „aš esu blo­gas“ – sa­ko psi­cho­te­ra­peu­tas.

Tai­gi, la­bai svar­bu kur­ti kuo šil­tes­nę ap­lin­ką vai­kui aug­ti, ro­dy­ti daug mei­lės ir pa­gar­bos (ne per ma­te­ria­lius da­ly­kus, o per lai­ko lei­di­mą, bu­vi­mą kar­tu), su­teik­ti kuo dau­giau lais­vės ban­dy­ti, mo­ky­tis, ty­ri­nė­ti, kiek tai sau­gu jo svei­ka­tai ir gy­vy­bei. Taip for­muo­ja­ma sa­vi­ver­tės ašis – pir­mi­nė lai­mė.

Kai vai­kas yra vy­res­nis (maž­daug nuo 6 me­tų), pra­de­da for­muo­tis ant­ri­nė lai­mė. Ji re­mia­si ge­bė­ji­mu priim­ti konst­ruk­ty­vius spren­di­mus (rū­pi­ni­ma­sis sa­vo fi­zi­ne ir dva­si­ne svei­ka­ta, ra­cio­na­lus pi­ni­gų lei­di­mas, mėgs­ta­ma veik­la ir pan.) ir sie­kiu juos įgy­ven­din­ti. Vėl­gi di­džiau­sias vai­ko dė­me­sys tu­ri bū­ti krei­pia­mas į pro­ce­są, o ne į re­zul­ta­tą. Šia­me eta­pe vai­ką rei­kia mo­ky­ti neužst­rig­ti ties ne­sėk­me ar sėk­me, o ei­ti, ban­dy­ti, steng­tis to­liau.

Ką da­ry­ti, jei­gu auk­lė­da­mi vai­ką pa­da­rė­me klai­dų: per daž­nai py­ko­me, kri­ti­ka­vo­me, per ma­žai ap­ka­bin­da­vo­me ir pa­sa­ky­da­vo­me, kad my­li­me, di­džiuo­ja­mės juo?

Psi­cho­te­ra­peu­tas sa­ko, kad ne per vė­lu ap­ka­bin­ti, pa­sa­ky­ti ge­rą žo­dį sa­vo paaug­liui ar jau už­au­gu­siam vai­kui. Tai pa­dės pa­kel­ti jo sa­vi­ver­tę. Jei­gu vai­kas per­fek­cio­nis­tas, su­si­tel­kęs į re­zul­ta­tą, ver­ta pa­sa­ky­ti: „Aš ver­ti­nu ta­vo pa­stan­gas, my­lė­siu ta­ve, di­džiuo­siuo­si, net jei tau ir ne­pa­si­seks.“

Jei­gu taip nu­tin­ka, kad jau ne­bė­ra tė­vų, o gal ne­drą­su pa­pra­šy­ti, kad jie ap­ka­bin­tų ir pa­si­džiaug­tų ju­mis, ga­li­ma pa­čiam sa­vi­mi pa­si­džiaug­ti (pa­vyz­džiui, ap­si­ka­bi­nus pa­gal­vę), pa­sa­ky­ti sau, kad sa­vi­mi di­džiuo­jie­si ir sa­ve my­li.

As­me­ni­nė nuo­tr.

Psi­cho­te­ra­peu­tas Ti­mas Pet­rai­tis pa­ta­ria mė­gau­tis pro­ce­su, o ne su­si­kon­cent­ruo­ti į re­zul­ta­tą, to ra­gi­na mo­ky­ti ir sa­vo vai­kus.

Ti­mas Pet­rai­tis prieš dau­giau kaip dve­jus me­tus ta­po tė­vu. Au­gin­da­mas sa­vo vai­ką sten­gia­si va­do­vau­tis Mart­hos Hei­ne­man Pie­per ir Wil­lia­mo J. Pie­per kny­ga „Iš­min­tin­ga mei­lė“.