Gyvenimo džiaugsmą galima susikurti

Gy­ve­ni­mo džiaugs­mą ga­li­ma su­si­kur­ti

Žmo­gaus sa­vi­jau­ta nė­ra ne­kin­ta­mas da­ly­kas. Jei­gu ka­muo­ja pro­ble­mos, trūks­ta ener­gi­jos, ne­bė­ra gy­ve­ni­mo džiaugs­mo, ge­res­nę sa­vi­jau­tą ga­li­ma su­si­kur­ti sa­vo pa­stan­go­mis. Tam ypač pa­de­da žmo­nių tar­pu­sa­vio bend­ra­vi­mas, o ap­ka­bi­ni­mai ne tik nu­ra­mi­na, bet ir sti­mu­liuo­ja cent­ri­nę ner­vų sis­te­mą, pa­di­di­na he­mog­lo­bi­no ly­gį krau­jy­je, Jo­niš­ky­je švie­ti­mo cent­ro Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to (TAU) klau­sy­to­jams su­reng­to­je pa­skai­to­je pa­sa­ko­jo psi­cho­lo­gė Auš­ra Sa­ka­lie­nė.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Pir­miau­sia svar­bu sa­ve pa­žin­ti

TAU Dva­si­nio to­bu­lė­ji­mo Jo­niš­kio fa­kul­te­to se­mi­na­rą psi­cho­lo­gė Auš­ra Sa­ka­lie­nė pra­dė­jo dviem klau­si­mais: kas su­si­rin­ku­siems ke­lia džiaugs­mą, o ka­da at­ro­do, kad nu­svy­ra ran­kos?

Sau­lė, bend­ra­vi­mas, drau­gai, gė­lės, ge­ri fil­mai, kny­gos, mais­tas, kry­žia­žo­džiai, ti­kė­ji­mas, mez­gi­mas, ge­ra svei­ka­ta, gy­vū­nai – var­dy­ti šie da­ly­kai, dau­giau­sia su­tei­kian­tys ge­rų emo­ci­jų. Tuo tar­pu mo­no­to­ni­ja, ne­tek­tys, veik­los trū­ku­mas, pra­sta svei­ka­ta, iš­da­vys­tės, dar­bo pra­ra­di­mas, pi­ni­gų trū­ku­mas, sky­ry­bos, vai­kų ne­sėk­mės, vie­nat­vė, emig­ra­ci­ja – tai daž­niau­sios mi­nė­tos prie­žas­tys, dėl ku­rių žmo­gus ne­be­ran­da vie­tos, ne­be­ži­no, ką da­ry­ti.

„Ta­čiau sau vi­sa­da ga­li­ma pa­dė­ti. „Sa­vi­jau­tą su­ku­ria są­mo­nės bū­se­na – min­tys, kad šian­dien gra­ži die­na ar kad skau­da gal­vą, ir ener­gi­jos ly­gis. Bet mes tu­ri­me sa­ve pa­žin­ti, kad ži­no­tu­me, ko­dėl gal­vos skaus­mas už­klu­po. O pa­žin­da­mi jau ga­li­me kur­ti stra­te­gi­ją, kaip bū­se­ną pa­keis­ti“, – mo­kė psi­cho­lo­gė.

Ap­ka­bi­ni­mų nau­da

Pa­sak lek­to­rės, pa­di­din­ti ener­gi­jos ly­gį ga­li­ma la­bai pa­pras­tai – tie­siog ap­si­ka­bi­nant ki­tą žmo­gų. Mo­ty­va­ci­nių, sa­vi­pa­gal­bos kny­gų au­to­rė Lui­za Hei (Loui­se Hay) iš JAV tei­gia: rei­kia 4 ap­ka­bi­ni­mų per die­ną, kad iš­gy­ven­tum, 8 ap­ka­bi­ni­mų, kad iš­sau­go­tum gy­vy­bi­nę veik­lą, o 12 ap­ka­bi­ni­mų – kad aug­tum ir to­bu­lė­tum.

Pa­sak psi­cho­lo­gės, dar XX am­žiaus 8-aja­me de­šimt­me­ty­je ėmus tir­ti en­dor­fi­nus, ku­rie ap­tin­ka­mi krau­jo­ta­kos ir ner­vų sis­te­mo­je, paaiš­kė­jo, kad tai yra mor­fi­nui ar­ti­ma me­džia­ga, ma­ži­nan­ti skaus­mą. Ap­si­ka­bi­ni­mai ska­ti­na end­or­fi­nų iš­si­sky­ri­mą ir taip pa­ge­ri­na mie­gą, sti­mu­liuo­ja cent­ri­nę ner­vų sis­te­mą, ma­ži­na stre­są, ša­li­na vi­di­nes bai­mes, stip­ri­na imu­ni­nę sis­te­mą, di­di­na hemog­lo­bi­no ly­gį krau­jy­je.

Vie­niems – kom­for­tas, ki­tiems – iš­šū­kiai

Psi­cho­lo­gė A. Sa­ka­lie­nė sa­kė, kad žmo­gaus bū­se­nai itin svar­būs še­ši ba­zi­niai emo­ci­niai po­rei­kiai. Tai – už­tik­rin­tu­mas, įvai­ro­vė, svar­bu­mas, mei­lė ir ry­šys, au­gi­mas ir da­li­ji­ma­sis. Kad as­muo jaus­tų­si lai­min­gas, tu­ri bū­ti pa­ten­kin­ti bent ke­tu­ri iš mi­nė­tų po­rei­kių.

Kiek­vie­nas žmo­gus in­di­vi­du­liai pa­gal sa­vo pri­gim­tį, auk­lė­ji­mą, ki­tas ap­lin­ky­bes kai ku­riems po­rei­kiams ar­ba vie­nam jų tei­kia di­džiau­sią reikš­mę.

Tie, ku­riems itin svar­bus už­tik­rin­tu­mas, nuo­lat no­ri jaus­tis kom­for­tiš­kai, iš­veng­ti skaus­mo, ri­zi­kos, la­bai at­sar­giai pla­nuo­ja atei­tį, to­dėl, pa­vyz­džiui, ne­lo­šia lo­te­ri­jo­se. Ta­čiau psi­cho­lo­gė pa­ta­rė to­kiems žmo­nėms vis­ dėlto iš­mok­ti gy­ven­ti šian­dien, o ne ry­toj ir kar­tais ban­dy­ti su­ri­zi­kuo­ti.

Pa­si­ren­kan­tys įvai­ro­vę, kaip svar­biau­sią po­rei­kį, ti­ki, kad lai­mė atei­na ta­da, kai nuo­lat pa­ti­ri iš­šū­kių. Jie tu­ri la­bai daug po­mė­gių, drau­gų, bend­rau­ja su la­bai įvai­raus am­žiaus žmo­nė­mis ir ne­sup­ran­ta, kaip kuo nors ne­ga­li­ma pa­si­ti­kė­ti. Ta­čiau jiems sun­ku iš­lai­ky­ti sta­bi­lius san­ty­kius, su­si­kon­cent­ruo­ti į veik­lą, ku­ri gal­būt tuo me­tu nė­ra la­bai įdo­mi, ta­čiau ve­da į tiks­lą.

Pri­va­lu­mai ir trū­ku­mai

Žmo­nės, ku­rie iš­ski­ria svar­bu­mą, vi­sa­da no­ri jaus­tis uni­ka­lūs, iš­skir­ti­niai, sie­kia bū­ti ly­de­riais. Jiems sun­ku my­lė­ti žmo­gų, ku­ris at­ro­do svar­bes­nis as­muo nei jie pa­tys, ap­lin­ki­niai kar­tais juos lai­ko aro­gan­tiš­kais, per­fek­cio­nis­tais.

La­biau­siai ver­ti­nan­tys mei­lę ir ry­šį su ki­tais ma­no, kad yra nie­ko ne­ver­ti, jei ne­ga­li ki­tiems duo­ti mei­lės. Jiems pa­tin­ka jaus­tis rei­ka­lin­giems, to­kie žmo­nės bū­na ge­ri klau­sy­to­jai, drau­gai, ne­mo­ka sa­ky­ti žo­džio „ne“. Bet jie ne­sup­ran­ta, kad pir­miau­sia tu­rė­tų my­lė­ti sa­ve, rū­pin­tis sa­vo po­rei­kiais.

Au­gi­mą ver­ti­nan­tie­ji gal­vo­ja, kad vi­sa­da yra ko iš­mok­ti, su­ži­no­ti, jie la­bai ne­mėgs­ta bū­ti pri­klau­so­mi nuo ki­tų ir ne­pa­ken­čia ki­ši­mo­si į pri­va­čią erd­vę. Ta­čiau to­kie žmo­nės tu­rė­tų su­pras­ti, kad ga­li­ma džiaug­tis abiem da­ly­kais – ir nuo­la­ti­niu to­bu­lė­ji­mu, ir ry­šiu su ki­tais žmo­nė­mis.

Anot psi­cho­lo­gės, žmo­nės, ku­riems itin svar­bus da­li­ji­ma­sis, no­ri pa­lik­ti žy­mę po sa­vęs gy­ve­ni­me, jie ge­rai jau­čia­si, kai pa­de­da ki­tiems. Bet nuo nuo­la­ti­nių pa­stan­gų pa­dė­ti kar­tais per­vargs­ta ir per­si­tem­pia, tad de­rė­tų su­pras­ti, kad svar­bu ne tik duo­ti, bet ir im­ti.

Se­mi­na­re Dva­si­nio to­bu­lė­ji­mo fa­kul­te­to klau­sy­to­jai at­li­ko įvai­rių psi­cho­lo­gės už­duo­čių, pra­ktiš­kai pa­tir­da­mi, kaip ga­li­ma pa­ge­rin­ti bū­se­ną.

Au­to­rės nuo­tr.

Pa­gy­ve­nu­sie­ji pra­ktiš­kai iš­ban­dė ap­ka­bi­ni­mų te­ra­pi­ją.

Psi­cho­lo­gė Auš­ra Sa­ka­lie­nė sa­kė, kad žmo­gaus bū­se­nai itin svar­būs še­ši ba­zi­niai emo­ci­niai po­rei­kiai: už­tik­rin­tu­mas, įvai­ro­vė, svar­bu­mas, mei­lė ir ry­šys, au­gi­mas ir da­li­ji­ma­sis.