Naujausios
Dvasinę energiją išeikvojame ne tam
Socialinių mokslų daktarė, dėstytoja Egidija Laumenskaitė nuo 1993-tųjų metų yra Brahma Kumaris pasaulio dvasinio universiteto narė ir lektorė. Jau 16 metų ji praktikuoja ir moko teigiamo kūrybinio požiūrio, streso valdymo ir senosios meditacijos žinių.
„Dvasiniame kelyje visi išbandymai — ar keičiasi darbas, ar jį prarandi, ar keičiasi materialinė, finansinė padėtis — tai tik testai, bet ne nelaimės“, — tvirtina Egidija Laumenskaitė.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Ar man gera nuo savęs?
— Šiandien daug kalbame apie dvasingumą ir vertybes, tačiau pasaulis netampa geresnis. Kas, jūsų manymu, yra dvasingumas?
— Kalbėdami apie materialius dalykus, esame nuovokesni, ir suprantame, kad negalime duoti kitam to, ko neturime. Bet, kalbėdami apie dvasines vertybes, vaizduojamės, kad mes jas turime, o neturi kiti.
Dvasingumas nėra sudėtingos schemos ar praktikos, kurias siūlo visokie mokymai. Žmogus gali būti nelabai išsilavinęs, bet dvasingas.
Viskas paprasta — jei noriu kažkam duoti gerumo (mažai kas mano, kad yra blogas), pirmiausiai turiu pasitikrinti, ar turiu tai savyje šiuo momentu. Ar man gera nuo savęs? Jei esu neramus, o tik noriu gero, nepadovanosiu gerumo.
Tas pats ir su meile. Jei santykiai nesėkmingi, sakome, kad meilė suteikia skausmą. Tačiau dvasiniu keliu einantys žmonės pasakytų, kad meilė negali sukelti skausmo. Jei meilė sukelia baimę, pavydą, liūdesį, tai taip tie dalykai ir vadinasi. Prašome nepainioti jų su meile.
Galvoti apie savo prigimtines savybes
— Kaip jūsų mokymas siūlo išeiti iš šio užburto rato?
— Žiniomis ir meditacija. Tačiau meditacijos metu reikia ne išvalyti galvą nuo minčių, bet priešingai — galvoti apie savo prigimtines savybes, vidines jėgas, kad atsirastų stipresnė būsena ir jausmas. Tai yra vertingiausia, ką aš galiu padaryti prieš ką nors veikdamas. Tada keičiasi mūsų darbų kokybė, padidėja tolerancija. Veikdamas ramus ir su palankumu aš būtinai pasiūlysiu pozityvesnius sprendimus, pamatysiu duris, kurių nematau būdamas neramus, pyktas ir išsigandęs.
— Kas mūsų didžiausi priešai?
— Šiandien mūšio laukas yra tik mūsų viduje, o visi praktiškai mušasi su priešais išorėje. Mūsų juslės pasidarė vartais, ištisai maitinančiais penkias pagrindines ydas: godumą, pyktį, prisirišimą, geismą ir ego. Ir nėra kitų priešų.
Stokojame elementaraus dvasinio išsilavinimo. Mūsų subtilioji dvasinė energija labai išeikvota — prigimtinio dvasinio skaistumo beveik neliko.
Prigimtinių vertybių ne tiek reiktų mokyti (jos kyla iš pačios mūsų prigimties), kiek pirmiausiai jų iš tikrųjų panorėti.
Laikas sau
— Daugelis žmonių jaučiasi tartum voverės rate: bėga, sukasi nuo ryto iki vakaro, ir neberanda laiko sau...
— Yra dvi pusės. Viena, mes griebiamės to, ką daro visi, ir nebeturime sugebėjimo atskirti, ko iš tiesų reikia man. Pradedam galvoti, kad man reikia ir to, ir ano, ir sodybos, ir vaikus į užsienį išsiųsti mokytis — baimė neatsilikti kuria ištisinį nerimą.
Antra, netiesa, kad nėra laiko sau. Net kol važiuojate ar einate iš vienos vietos į kitą, jūs turite laiko sau. Svarbu su kokiomis mintimis ir kokiais jausmais jūs einate: ar vėl galvojate apie tai, kas jau įvykę prieš mėnesį? Ar siunčiate gerus linkėjimus tam, kas jus įskaudino? Nuo to priklauso, ar tai buvo tuščias laikas, ar laikas sau.
Iš tiesų jūs galite net neiti į darbą. Kai tai pasakau žmogui, jis pasipiktina: bet man nemokės. Tada klausiu: „A, tai jums reikia pinigų, bet nenorite eiti į darbą?“. Gal jūs galvojate, jei su drauge sėdėsite kavinėje, tai bus laikas sau? Jei kalbėsite niekus, tai nebus laikas sau ir neatsiras daugiau jumyse grožio ir meilės.
Jei kas man sako, kad norėtų išmokti meditacijos, bet neturi laiko, sakau: netiesa — jums tai dar nėra svarbu.
— Krizės sąlygomis vienus kausto baimė prarasti darbą, kiti už mažesnę algą ar pajamas priversti dirbti dvigubai-trigubai daugiau. Kaip tada patartumėte elgtis?
— Lietuviški biznieriai kartais yra unikalūs savo nesiskaitymu su žmonėmis. Tačiau, jei yra tokia situacija ir man tas darbas svarbus, šypsausi ir stebiu, kiek aš galiu patempti. Žiūrėkite ramiai, kaip filmą: o kas bus toliau? Juk jei būtų išoriškai ramu, mes lygiai taip pat pradėtume kitkuo piktintis, ypač santykiais (charakteris nuo gerbūvio nepagerės, greičiau atvirkščiai). Baisu ne darbą prarasti, bet savigarbą, o prarandant darbą išlikti pozityviam — tai bent tikslas!
— Daug kas su jumis nesutiks: na kas čia gali būti pozityvaus? Prarandu darbą ir džiaugiuosi?
— O kodėl ne? Vyrui sakysiu: klausyk, mane jau atleidžia, tai tu nepragerk tų pinigėlių, neišleisk, taupykime dabar viską, nusipirksime ko nors pigaus ir darysime kartu vakarienę. Pabūkime kūrybingi, pasijuokime.
Jei būsite pikti, tai jūsų niekas vis tiek neįdarbins. Ir nežiūrėkite, kaip visi elgiasi — jūs kuriate savo teisingą elgesį.
— Įvairios dvasinės mokyklos kalba apie ypatingą laiką, kuriame gyvenime. Kino teatruose demonstruojamas filmas „2012“ apie pasaulio pabaigą. Ką jūs kalbate apie šį laikmetį?
— Tai, kaip mes reaguojame į nedideles nelaimes (o jos tikrai nedidelės), ir parodo mums, kad mes nebemokame gyventi.
Esame praradę kažką daug vertingesnio ir pasidarėme sąlygų įkaitais. Mus jau valdo situacijos ir materija, o ne mes jas. Tai yra dvasinės tiesos pamynimas, o tai (toks yra pusiausvyros dėsnis) turi būti atstatyta per išorę.
Dvasinės žinios pirmiausia moko, kad tu esi dvasinė, o ne materiali būtybė. Materija gali sugriūti, o sielos fiziškai nesugriausi, todėl tikroji pergalė yra neišduoti prigimtinių vertybių. Nuo to, ar išeisiu su neapykanta, ar susitaikęs ir nepamynęs vertybių, priklauso, ar išeisiu nugalėtas, ar kaip nugalėtojas. O dvasiniame lygmenyje „toks tokį traukia“.
— Plačiai paplitusi nuomonė, kad žmonės nesikeičia. Ar sutinkate?
— Viskas ir visi keičiasi. Mes visi labai skirtingi. Vieni nori keistis pajautę, kad su jais kažkas netvarkoje, kiti — kai juos prispaudžia aplinkybės, treti — kai prispaudžia mirtis, ketvirti geriau renkasi mirtį, negu kaitą. Tada juos keičia mirtis.
Mes turime mažiau domėtis, kodėl kiti nesikeičia, o daugiau — kodėl nesikeičiu aš pats. Pradžioje nesupranti, kad pirmiau tu pats turi keistis, o jei nenori keistis, galvoji, kad negali, o paskui iš tikrųjų jau nebegali. Iš tiesų daugelis Dievo šaukiasi visiškoje neviltyje. Ir koks paradoksas — neviltis, sumaištis negali pritraukti ramybės, o stipriausias dvasinis Tėvas yra visiška ramybė. Į ramybės glėbį galiu patekti tik ramus, į stiprybės glėbį — stiprus. Dievas negali priglausti nemeilės, neapykantos, sakytume, net negali išgirsti. Tai tarsi kitos radijo bangos. Ir todėl šiandien ypač verta mokytis ir pamilti save stiprų.
Citata: „Šiandien mūšio laukas yra tik mūsų viduje, o visi praktiškai mušasi su priešais išorėje.
IŠBANDYMAI: „Visos žinios prasideda nuo to, kas tu esi, ir koks tu išeisi. Ir nėra geresnio treniravimosi lauko, kaip išbandymai“, — sako Egidija Laumenskaitė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Dosje
Egidija Laumenskaitė — socialinių mokslų daktarė, kelių knygų apie ekonominės ir filosofinės minties istoriją, taip pat knygos apie Vladą Jurgutį–žymų tarpukario valstybininką, lietuviškų pinigų „tėvą“–autorė. Šiuo metu dirba Lietuvos Mokslo Akademijos Ekonomikos institute, dėsto aukštosiose mokyklose. 2007 m. apdovanota Lietuvos Mokslo Akademijos vardine A. Rimkos premija už mokslo darbus. Nuo 1993 m. ji yra Brahma Kumaris pasaulio dvasinio universiteto narė ir lektorė. Ji buvo pirmoji šio universiteto studentė iš Lietuvos. Jau 16 metų E. Laumenskaitė praktikuoja ir moko teigiamo kūrybinio požiūrio, streso įvaldymo ir senosios meditacijos žinių.
Brahma Kumaris dvasinis universitetas moko dvasinio lavinimo sistemos, kuri remiasi senąja Radža joga ir aiškina universalių dvasinių dėsnių pagrindus.