Naujausios
Donoro inkstas dovanojo antrąjį gimtadienį
62-ejų metų Egidijaus Ramučio gyvenime 2009-ųjų gegužės 16-oji tapo antra gimimo data. Po šešerių varginančio laukimo ir kas savaitinės dializės metų Kauno akademinėse klinikose jam sėkmingai persodintas panašaus amžiaus donoro inkstas.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Lemtingas skambutis
Gegužės 16-ąją Egidijus ir Genovaitė Ramučiai iš Žagarės (Joniškio rajonas) rengėsi aplankyti gimtadienius švenčiančius jaunystės draugus. Skambutis iš Kauno išvakarėse sugriovė šiuos planus, tačiau suteikė naujo gyvenimo viltį.
„Buvo penktadienis, dializių diena. Mėgstame ilgokai vakaroti, todėl miegoti nuėjau apie vidurnaktį. Pusę dviejų pažadino netikėtas skambutis. Esu kviečiamas atvykti į Kauno akademines klinikas, atsirado donoras, — pasakoja E. Ramutis. — Genovaitė dar spėjo medikų pasiteirauti, kokia tikimybė, kad inkstas tiks. Atsakė — iš visų laukiančiųjų jums tinka geriausiai — pagal parametrus 100 procentų. Psichologiškai šiam įvykiui buvau pasiruošęs. Dializės truko šešerius metus ir kvietimų operacijai per tą laiką buvau sulaukęs keturis kartus.“
Į Kauną šeima susiruošė per penkiolika minučių. Netrukus šalia kiemo vartų stovėjo kelionei parengtas bičiulio Voldemaro Ramanausko automobilis. Šis žmogus visą kelią tikino, kad jo ranka sėkminga, operacija bus atlikta, nepaisant buvisių nesėkmių. Pirmąjį sykį, kai E. Ramučiui atsirado tinkamas donoras, sutrukdė abejonės. Žagarietis buvo girdėjęs apie sudėtingą pooperacinį laikotarpį. Be to, jautėsi peršąlęs, o bet kokia infekcija neleidžia operuoti. Antrą ir trečią kartą pakviestas žagarietis važiavo į klinikas, bet vieną sykį skrandyje medikai aptiko įtartiną dėmelę, o kitą — netiko antigenai.
„Turi būti visiškai sveikas, kad nekiltų koplikacijų. Menkiausia sloga ar nesutvarkyti dantys gali tapti neįveikiama kliūtimi, dėl kurios inkstas nebus persodinamas,“ — aiškina žagarietis.
Operacija pavyko
Kauno akademinėse klinikose penkias valandas trukusi operacija pavyko sėkmingai. Panašaus amžiaus donoro dešinysis inkstas pradėjo funkcionuoti organizme. Kairįjį inkstą medikai persodino kitam recipientui iš Utenos, kurį E. Ramutis dabar su šypsena vadina broliu.
„Žinau tik tiek, kad persodintas panašaus amžiaus vyriškio inkstas. Kas jis, iš kur, medikai informacijos neteikia. Jei žinočiau, nuvažiuočiau žmogaus kapo aplankyti ir padėkoti jam bei šeimai už suteiktą galimybę gyventi,“ — sako E. Ramutis.
Per dvejus metus inkstai buvo persodinti keturiems Joniškio rajono gyventojams.
Padėjo draugų parama
Genovaitė Ramutienė prisimena nerimą dėl vyro operacijos.
„Jei ne draugų, pas kuriuos buvau per visą Egidijaus operaciją, palaikymas bei optimizmas, būtų buvę žymiai sunkiau. Didelio dvasinio palaikymo sulaukiau ir iš Egidijaus sesers Virginijos, su kuria kartu verkėme, džiaugėmės, meldėmės, iš dukros ir visų draugų. Ramiau atsikvėpiau, kai Egidijų iš reanimacijos perkėlė į nefrologinį skyrių. Tuo metu ypač padėjo draugų dukra su vyru, kurie gyvena Kaune: ji kasdien ruošė dietinį maistą, o jos vyras veždavo į ligoninę,“ — gerų žodžių artimiesiems ir bičiuliams negaili G. Ramutienė.
Praėjus pusmečiui po operacijos E. Ramutis jaučiasi gerai, tyrimai rodo, kad persodintas inkstas veikia 95 procentais. Dabar į Kauno akademines klinikas tyrimams važiuoti bereikės kartą per mėnesį, o praėjus metams pakaks kartą per ketvirtį. Tuo tarpu pirmus tris mėnesius po operacijos į klinikas tekdavo važuoti kas savaitę, po trijų mėnesių — kas dvi savaites.
Dėkingas medikams ir pagalbininkams
Vyras sako, kad dabar gyvenimas atrodo šviesus. Šešerius metus trukusios dializės, kurių metu išvalomas kraujas, kartojama per savaitę tris kartus, išvargindavo, išsekindavo, ne kartą jis buvo praradęs sąmonę.
„Kartą bandžiau skaičiuoti, kiek kilometrų pravažinėjau per šešerius ligos metus, bet dabar jau skaičiaus nepamenu. Pirmus pusantrų metų važiuodavau dializuotis į Šiaulius, o vėliau ketverius su puse metų vykdavau į Pakruojo ligoninę. Paskaičiuokite: į Pakruojį ir atgal — apie 150 kilometrų. Trys kartais per savaitę — 450 kilometrų. O visi tie metai... — šypsosi E. Ramutis. — Esu labai dėkingas Joniškio socialinių paslaugų ir užimtumo centro direktoriui Marcijonui Urmonui, kuris pasirūpino, kad mes, rajono sergantieji, būtume kas kartą nuvežami dializėms į Pakruojį. Ačiū Pakruojo ligoninės vadovui V. Sudariui, gydytojams E. Avėnui ir P. Karveliui, sesutėms Birutei, Rūtai, Aušrai.“
Žagarietis ligos nejautė
Prisimindamas ligos pradžią E. Ramutis sako nieko apie prastą inkstų būklę net neįtarė, kol 2003-iaisiais, viešėdamas Amerikoje, nenualpo. Skubiai iškviesti medikai vietoje atlikę kraujo tyrimą pasakė, kad nebefunkcionuoja inkstai. Per daugiau kaip savaitę svečios šalies medikų pastiprintas lietuvis grįžęs į gimtinę vyko tiesiai į Šiaulių ligoninę dializėms.
„Inkstų nepakankamumas — klastinga liga. Inkstai neskauda, bet vis prasčiau dirba, nebeišvalo kraujo. Jaučiau šiokį tokį silpnumą, nebebuvo apetito. Bet tokie dalykai gali kilti dėl daugelio ligų ar nuovargio, — pastebi žagarietis. — Nuostabus dalykas, kad medicina taip toli pažengusi ir galima persodinti inkstus, širdį, kepenis, rageną ir kitus organus. Organų donorystė išgelbėja daugelį gyvybių.“
Autorės nuotr.
LAUKIMAS: Egidijus Ramutis inksto persodinimo operacijos sulaukė po šešerių dializių metų.
DŽIAUGSMAS: Nors po inksto persodinimo tebuvo praėję du mėnesiai, Genovaitė ir Egidijus Ramučiai vasarą Žagarės vyšnių festivalyje jau džiaugėsi pavykusia operacija.