Naujausios
Donoro inkstas — šansas gyventi
Irmantui Baltrušaičiui prieš šias Kalėdas likimas pateikė gražiausią dovaną, kokią tik jis galėjo įsivaizduoti — donoro inkstą. Inkstų nepakankamumu netikėtai susirgęs vaikinas sužinojo, kaip jaučiamasi dializių metu, laukiant donoro organo, taip pat didžiulį džiaugsmą, kuomet po persodinimo operacijos suvokiama, kad įprastas gyvenimas vėl grįžta.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Išbandymai svajonių neatėmė
Ilguočių kaime (Radviliškio rajone) gyvenančių Baltrušaičių šeimai sūnaus Irmanto netikėta inkstų nepakankamumo liga nebuvo pirmas sunkus išbandymas. Prieš 23 metus gimstantis sūnus patyrė gimdymo traumą — regos negalia jį lydės visą gyvenimą.
Matydamas tik apie 15 procentų, vaikinas nusišypso, kad tai ne kliūtis turėti draugų, su jais bendrauti net trumposiomis žinutėmis, ieškoti internete informacijos, domėtis pasaulyje vykstančiais įvykiais bei svajoti apie išsirinktą profesiją.
„Planų turiu nemažai, truputį sutrikdė liga, bet neketinu nuleisti rankų ir sieksiu užsibrėžtų tikslų. Pirmiausia sustiprėsiu, o po to vėl stosiu mokytis masažisto profesijos. Net negalvoju, kad negalėsiu to daryti. Aš būtinai išmoksiu šio amato“, — tvirtino Irmantas.
Praėjusią savaitę, kuomet sostinės specialistai patikrino vaikino sveikatos būklę, paaiškėjo, kad Irmantui prieš porą mėnesių persodintas inkstas funkcionuoja puikiai, mama Laima nusišypsojusi prataria, kad tai didžiulė laimė visai šeimai.
Liga smogė netikėtai
Irmantas ligos pasirodymo datą atsimena labai tiksliai — 2005 rugsėjo 12 diena. Su keletu artimų draugų įstojęs mokytis į Šiaulių kolegijos Sveikatos fakultetą džiaugėsi, kad jo profesija jau nebe svajonė, o realus dalykas — pirmosios paskaitos, naujos aplinkos pažinimas, planai pabaigus mokslus su draugais įkurti gydomojo masažo kabinetą. Tačiau praėjus dviems savaitėms nuo paskaitų pradžios, mokslus teko atidėti.
„Su draugais ėjome iš sporto klubo, netikėtai pervėrė stiprus skausmas kairiajame šone, kojos nutirpo. Nusigavome iki ligoninės, kur medikai numalšino skausmą“, — prisiminė pirmąjį ligos pasirodymą Irmantas.
Mama išgąsdinta netikėtos sūnaus savijautos netruko atvažiuoti pasiimti jo, mamai apie silpnumą ir skausmus nenorėjo pasakoti, kad neišgąsdintų dar labiau. Vis manė, kad tai laikina, norėjo mokytis, o ne sirgti.
Irmanto mama prisimena, kaip tuomet skubėjo pas šeimos gydytoją pasitarti, kas galėtų skaudėti jos vaikui. Atlikti kraujo ir šlapimo tyrimai sutrikdė šeimos gydytoją — tokių blogų tyrimų ji buvo seniai bemačiusi.
Baisiausių spėliojimų ratas
Mama niekuomet nepamirš, kaip gydytoja atsargiai ramino, kad jie neišsigąstų, tačiau pagal tyrimų atsakymus pasakė, kad liga yra labai rimta. Nukreipė Irmantą guldyti į Radviliškio ligoninę. Po echoskopijos tyrimo tėvams buvo pasakyta, kad vaiką būtina vežti Šiaulių medikams.
„Vis tie patys gydytojų žodžiai, kad tai labai rimta liga, o niekas taip ir nepasako, kokia tai liga. Galvoje visokios mintys sukasi, o baisiausia mintis, kad mano vaikui — vėžys“, — negalėjo sulaikyti ašarų prisimindama ponia Laima.
Patekus į Šiaulių ligoninę Baltrušaičiams buvo pasakytas netikėtai smogusios ligos pavadinimas — ketvirto laipsnio inkstų nepakankamumas. Mama tuomet girdėjo tik žodžius „ketvirtas laipsnis“, nebegalėdama sulaikyti ašarų manė, kad tai reiškia paskutiniosios stadijos vėžį.
Medikai ramino, aiškindami, kad tai jokiu būdu nėra vėžinis susirgimas, tai negrįžtamas sklerotinis inkstų nykimo procesas — inkstai nebeveiklūs. Paskirtos dializės — kraujo valymo procedūros.
„Nieko nežinojau apie tokią ligą. Nežinojau, kas ta dializė. Man tai skambėjo kaip mokslinis terminas. Pirmą kartą procedūra manęs neišgąsdino, ir po dializių jaučiausi gerai“, — Irmantas prisiminė keturias valandas trukusią kraujo valymo procedūrą.
Inkstams pakenkė antibiotikai
Nuo to laiko Irmantui reikėdavo po tris kartus per savaitę, po keturias valandas per dieną Dializių centre valyti kraują. Prasidėjo kelionės iš namų Radviliškio rajone į Šiaulius.
Vaikinas ėmė ieškoti įvairiausios informacijos apie ligą, gydymo būdus, pasekmes ir perspektyvą, atidžiai klausyti, ką pasakoja medikai. Prisipažįsta, jog niekada nepasidavė blogoms mintims, stengėsi nuraminti ir savo mamą.
„Mačiau, kad žmonės po dializių jaučiasi žymiai blogiau negu aš. Gydytojai pasakė, kad dabar turiu laukti donoro inksto. Turėjau viltį“, — nusišypso vaikinas.
Nenutraukdamas dializių grafiko Irmantas buvo paguldytas į Kaune esančią ligoninę nuodugniems tyrimams, medikams būtina buvo išsiaiškinti, kas išprovokavo ligos atsiradimą. Padrąsino tai, kad jaunuolio stipriame organizme nebuvo jokių papildomų ligų.
Vaikystėje buvo perdozuota antibiotikų — tokia buvo medikų išvada. Prieš aštuoneris metus mokydamasis Vilniuje silpnaregių ugdymo įstaigoje berniukas susirgo gripu, namiškiams sergančio vaiko nebuvo leista parsivežti namo. Manoma, kad tuomet jis buvo gydytas stipriais antibiotikais, kurie pakenkė inkstų funkcionavimui.
Nusivylimai neužgožė vilties
Irmantas buvo įtrauktas į recipientų sąrašą, žmonių kuriems būtina organų transplantacija. Tėvai labai norėjo išgelbėti vaiko gyvybę padovanodami savo inkstą. Tačiau teko nusivilti. Visų trijų — tėtės, mamos ir Irmanto — kraujo grupės buvo skirtingos. Santariškių klinikoje atlikus tyrimus medikai išlydėjo Baltrušaičius patikinę, kad vilties prarasti nevalia. Nuo tos dienos visa šeima ėmė gyventi laukimu.
„Nešiojausi telefoną visur su savimi — laukiau. Buvo sudėti visi reikalingi daiktai. Namie buvo karinė parengtis, bet kuriuo momentu galėjo pakviesti“, — juokiasi prisiminęs vaikinas.
Gydytoja Irmantui paskambino gruodžio trečiosios dieną beveik prieš vidurnaktį su žinia, kad yra donoro inkstas, būtina kuo skubiau atvykti į Vilnių. Namiškiai jau buvo sugulę. Mama juokiasi, kad atšlepsėjęs Irmanatas sunkiai rinko žodžius. Pasakęs, kad reikia kuo skubiau ruoštis į kelionę, nuskubėjo rengtis.
„Iš ašaros, ir sumaištis, ir džiaugsmas, rankos dreba, skubame. Nuvykus sužinojome, kad inkstas yra vienas, o žmonės, kuriems jo reikia — du. Irmutis ir jauna moteris iš Kauno. Tai jau loterija“, — pasakojo mama.
Keletą valandų trukę tyrimai parodė, kad Irmantui donoro inkstas tinka idealiai, į inkstą pretenduojančios moters sveikatos būklė buvo pakankamai sunki, todėl medikai buvo linkę persodinimo operaciją atlikti moteriai.
„Kai jau laukėme galutinių rezultatų, kalbėjomės su Irmantu, kad šiai jaunai dviejų mažų vaikučių mamytei inksto reikia labiau, juolab, kad jos liga senesnė, dializes ji sunkiau pakelia. Nusprendėme, kad toks sprendimas — geriausias. Išvažiavome namo, visą kelią apie tai stengėmės nebekalbėti“, — prisiminė mama, patikinusi, kad ir dabar su šia moterimi dažnai susiskambina.
Tikėjimas sėkme
Prasidėjo įprastinės dializės, Irmantas stengėsi negalvoti, kada atsiras tinkamas donoras. Praėjus dešimčiai dienų vaikinas sulaukė gydytojos skambučio, kad vėl yra tinkamas donoras.
„O antrą kartą jau susiruošėme ramiai. Pirmas kartas buvo, kaip apmokymai. Gydytoja tada nuramino, kad yra du inkstai, ir taip pat du pretendentai“, — pasakojo Irmantas.
Po tyrimų išaiškėjo, kad inkstas puikiai tinka. Medikai prasitarė, kad inkstai yra žuvusio 27 metų vyro. Tą parą buvo atliktos keturios inkstų transplantacijos operacijos, Irmanto operacija truko tris valandas.
Gydytojai patarė mamai važiuoti namo. Po dviejų parų po operacijos Irmantas jau ėmė truputį vaikščioti, po mėnesio gydytojai išlydėjo sustiprėjusį vaikiną namo. Po paskutinio patikrinimo gydytojai paskyrė konsultaciją po mėnesio. Mama Laima šypsosi, kad labai sunku nebuvo, nes tikėjo sėkme, Irmantą pasikeisdami lankė jo draugai, jo nuotaika buvo gera, komplikacijų nebuvo.
„Duos dievulis sveikatos, grįšiu mokytis, labai to noriu“, — pratarė Irmantas.
citata:
„Iš ašaros, ir sumaištis, ir džiaugsmas, rankos dreba, skubame. Nuvykus sužinojome, kad inkstas yra vienas, o žmonės, kuriems jo reikia — du“
STIPRYBĖ: „Mano Irmantas labai stiprus, savo vidinės stiprybės duoda visai šeimai“, — sakė mama Laima Baltrušaitienė.
TIKĖJIMAS: „Tikėjau, kad man pasiseks. Nebijojau nei dializių, nei operacijos. O dabar svarbiausia — pasveikti ir grįžti į mokslus“, — sakė Irmantas Baltrušaitis.
Jono TAMULIO nuotr.