Naujausios
Dingusi akių šviesa neužtemdė gyvenimo
Ina Sakalauskienė daugiau kaip 23-ejus metus gyvena šešėlių ir tamsos pasaulyje. Aklųjų ir silpnaregių draugijos Joniškio filialui vadovaujanti moteris nesuklysdama žvelgia į pašnekovą, orientuodamasi pagal sklindantį garsą. Sako, net išmokusi pasidaryti makiažą. Tik ne visada buvo taip paprasta.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Akys ėmė silpti nuo aštuonerių metų
„Akys pradėjo silpti nuo aštuonerių metų. Sėdėjau klasės gale ir rašydama užduotis nuo lentos pradėjau painioti skaičius, — pirmuosius regėjimo praradimo požymius mena moteris. — Mokytoja įdavė parnešti tėvams raštelį, kuriame siūlė mane nuvesti pas akių gydytoją“.
Gydytojas mergaitei išrašė lašelių ir skyrė akinius. Juos Ina tvarkingai nešiojo iki devintos klasės. Rudenį po vasaros atostogų grįžę mokiniai važiavo į talką Daukšių tarybiniame ūkyje nuimti bulvių derliaus. Berinkdami gumbus jaunuoliai sugalvojo pažaisti, jais pasimėtyti. Viena bulvė pataikė tiesiai į Inos akinius, — ne tik stiklai dužo, bet ir rėmeliai perlūžo.
Nuo tada mergina vaikščiojo be akinių. Baigė mokyklą, Šiauliuose įgijo medicinos seselės specialybę, pradėjo dirbti ligoninėje, ištekėjo. 1983 metais pagimdė pirmą vaiką — sūnų. Akys silpnėjo.
Po ketverių metų laukdamasi dukros ji vėl tikrinosi sveikatą, nuėjo pas oftalmologą.
Raidžių seką mokėjo mintinai
„Padariau didelę klaidą, iš kurios linkėčiau kitiems pasimokyti. Nors mačiau tik pačias didžiausias raides, mintinai mokėjau lentelę iki dviejų paskutinių eilučių, tad viską išpyškinau be ilgesnio stabtelėjimo. Gydytojas apgaulės nepastebėjo, kortelėje įrašė, kad viskas gerai, — pasakoja I. Sakalauskienė. — Po gimdymo regėjimas ėmė silpti vis greičiau ir per pusę metų atsidūriau šešėlių zonoje. Medikai nustatė pigmentinę distrofiją, tai yra — regėjimo laukas vis siaurėjo, vėliau prisidėjo katarakta“.
Dabar moteris mato tik kontūrus ir iš kur sklinda šviesa. Labai gerai iš arti įsižiūrėjusi gali perskaityti kelių centimetrų dydžio užrašą, jeigu raidžių ir fono spalvos — kontrastingos.
Silpnaregės dešinei akiai buvo įdėtas dirbtinis lęšiukas. Kairiosios akies operuoti nesiryžo, nes gydytoja žadėjo tik teorinį pagerėjimą.
Išmoko pasidaryti makiažą
Iš pirmo žvilgsnio nepasakytum, kad Ina — nematanti, kalbėdama ji žvelgia tiesiai į pašnekovą, reaguodama į sklindantį garsą. Pažįstamoje aplinkoje orientuojasi gerai. Namuose žino, kur padėtas kiekvienas daiktas ir be vargo jį randa. Negana to, mėgsta perstumdyti baldus. Kol įpranta prie naujo išdėstymo, nusidaužo kojas. Bet po kiek laiko ir vėl keičia jų padėtį, nes... taip įdomiau.
Ilgainiui moteris išmoko ir pasidažyti. Sako, tereikėjo prisiminti, kaip darydavo makiažą dar gerai matydama. Norėdama pasitikrinti, ar nebrūkštelėjo tušu ar pieštuku, kur nereikia, pasiteirauja vyro Vido, kuris yra jos pagrindinis pagalbininkas ir dvasinė atrama.
Būta ir ašarų
„Niekada nebuvau viena. Gal todėl nesijaučiau blogai. Dirbdama su aklaisiais ir silpnaregiais pastebėjau, kad kartais jie mėgsta nuslėpti ligą. Bet slapukavimas atsisuka prieš juos pačius, — teigia moteris. — Ėjau kartą pro savivaldybę, o ten vyrai remontavo laiptus. Ant žemės šalia laiptų padėjo neštuvus su paruoštu cementu. Kadangi cemento spalva tokia pat, kaip plytelių, nepastebėjau ir suklupau. Vyrai mestelėjo repliką: “Ar nematai, kur eini?“. Atsakiau: “Jei matyčiau, nekliuvinėčiau“.
Grįžusi namo moteris nesulaikė ašarų. Būta ir daugiau panašių atvejų, tačiau Ina nenusimena. Jos teigimu, reikia prisitaikyti ir išmokti gyventi.
„Aš nesigėdiju, kad nematau. Jei ko reikia, paklausiu žmonių, — sako ji. — Namuose padeda vyras Vidas, o štai Aklųjų ir silpnaregių būstinėje talkina mano dešinioji ranka Mindaugas Levickas.“
Darbą rasti ypač sudėtinga
Joniškio rajono akliesiems ir silpnaregiams I. Sakalauskienė vadovauja jau 15 metų. Per tą laiką organizacijoje narių pagausėjo nuo 43 iki 76. Tarp jų yra ir 10 vaikų, iš kurių trys — visiškai akli.
Silpnaregiams ypač sudėtinga susirasti darbą. Išgirdę apie negalią darbdaviai tik skėsteli rankomis. Tam, kuris menkai juda, dar galima pasiūlyti darbą prie kompiuterio ar telefono, o nematančiam galimybių ratas susiaurėja. Viena jauna moteris Joniškyje yra baigusi masažo kursus, bet darbo taip pat nerado. Įsteigti savo kabinetą — per brangu.
Dirbdama organizacijos filialo vadove ir socialine darbuotoja moteris likimo broliams ir seserims teikia konsultacijas, tarpininkauja dėl gydymo su medicinos įstaigomis, padeda susitvarkyti įvairius dokumentus, suteikia reikalingą informaciją. Taip pat organizacija teikia specialiųjų paslaugų: lanko žmones namuose, moko juos kasdienių įgūdžių, orientuotis aplinkoje, M. Levickas, kuris viena akimi mato — palydi žmones, kur jiems prireikia nueiti.
Būstinės bibliotekėlėje norintys gali gauti garsinių knygų, įsigyti garsinių laikrodžių, termometrų. Taip pat čia kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį vyksta narių susitikimai. Norinčius prisijungti prie Aklųjų ir silpnaregių organizacijos veiklos ar sulaukti pagalbos, moteris kviečia užsukti antradieniais ir ketvirtadieniais adresu Joniškyje: Žemaičių gatvė 10— 5 arba skambinti telefonu: 51936.
Reikia tiflopedagogo
I. Sakalauskienė sako, kad labiausiai organizacijai reiktų tiflopedagogo, specialisto, kuris profesionaliai gali mokyti socialinių įgūdžių praradus regėjimą bei Brailio rašto, pagalbos. Pati Ina šio rašto neišmoko, nors ir norėtų.
Prieš porą metų Joniškio rajono aklieji ir silpnaregiai turėjo vilčių sulaukti tiflopedagogo. Viena jauna pedagogė buvo pasiryžusi persikvalifikuoti. Tačiau tąsyk universitete nesusidarė pakankama grupė žmonių.
Autorės nuotr.
REGĖJIMAS: Iš pirmo žvilgsnio nė nepasakytum, kad Aklųjų ir silpnaregių organizacijos Joniškio filialo vadovė Ina Sakalauskienė nemato. Greta — organizacijos sekretorius Mindaugas Levickas.