Naujausios
Didžiausias stebuklas — galimybė gyventi
Griniuose (Pakražančio seniūnija, Kelmės rajonas) gyvenanti Rasa Jankienė antrą kartą susigrūmė su vėžiu. Ir vėl, padedama medikų, namiškių ir begalinio pačios tikėjimo, jį įveikė. Jaunos moters įsitikinimu, galimybė gyventi yra didžiausias įmanomas stebuklas.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Rasa — Stanislava — Rasa
Besišypsančios Rasos Jankienės akyse — nė trupinėlio nevilties ar skausmo. Nepažįstantieji nė įtarti negalėtų, kad vos 37 metų moteris serga cukralige, yra patyrusi klinikinę mirtį, įveikusi depresiją, du kartus susigrūmusi su vėžiu ir jį nugalėjusi, nors ir teko atlaikyti 2 operacijas, 9 chemoterapijos seansus, aibes kitokių įvairiausių gydymų.
„Aš papasakosiu jums viską. Jei pravirksiu, atsiprašau“, — prieš pradėdama kalbėti perspėjo Rasa. Bet ašarų nebuvo. Buvo tik be galo stipri moteris, besidžiaugianti gyvenimu.
Kai Raselė buvo metukų ir keturių mėnesių, jos šeimą ištiko didžiulė tragedija. Tėvas 25 dūriais subadė motiną. Nors mergytė ne ką suprato, kabarojosi ant karsto ir stengėsi mamą prisižadinti.
Našlaitė liko augti pas senelius. „Vakarais namuose būdavo metų metus nekeičiamas ritualas. Seneliai man paaugusiai liepdavo sukalbėti poterėlius už mamytę ir už tą “brudą“. Ilgai nesuvokiau, kas tas “brudas“ yra, bet meldžiausi“, — pasakojo moteris.
Rasa prisipažino ne sykį girdėdavusi iš aplinkinių, jog esanti žmogžudžio dukra, buvo atstumtoji, net smerkiama. „Kentėjau, kol nejučia pasinėriau į kūrybą. Iki šiol esu išlaikiusi 8 klasėje parašytą eilėraštį mirusiai mamai. Man labai trūko paprastos meilės. Močiutė buvo užguita, senelis — labai valdingas, ne visada man geras. Tik prieš pat savo mirtį manęs atsiprašė ir pirmą kartą pavadino mane dukrele. Aš jau lankiau 11 klasę. Atleidau aš jam viską. Buvau ir esu seneliams dėkinga, kad neatidavė manęs į vaikų namus“, — prisiminė Rasa.
Tiesa, kiek anksčiau, Rasa labai netikėtai, baigusi aštuonmetę, sužinojo esanti įdukrinta. „Gaunu atestatą, o ten įrašytą “Stanislava Baltrušaitytė“. Buvo šokas. Senelis trenkė kumščiu į stalą, ir jokių paaiškinimų nesulaukiau. Vėliau, Pakražančio mokykloje į mane mokytojai Stase kreipdavosi, tačiau aš nė atsisukti nenorėdavau. O senąjį, mamytės duotą vardą susigrąžinau tik prieš vestuves, prieš 18 metų“,— šypsojosi Rasa, buvusi ir Stanislava.
Malda nepadėjo
Per neilgą gyvenimą Rasa susidūrė su daugybe daktarų. Iš vienų, moteris tikina, sulaukusi ne tik profesionalios pagalbos, bet ir paprasčiausio žmogiškumo.
„Buvau gal keturiolikmetė, kuomet mirė mano dantistė. Ta moteris man atstojo mamą. Būtinai paglostydavo, paguosdavo. Savaitę verkiau apie mirtį sužinojusi. Negalėjau nusiraminti, todėl nuvykau pagalbos ieškoti pas gydytojus. Žinote, ką jie man pasakė? Patarė melstis. Ir viskas. Bet maldos nepadėjo. Susirgau depresija, kurią nugalėti prireikė ilgų metų“, — sakė Rasa.
Kitas sunkus susidūrimas su gydytojais nutiko Rasai gimdant vaikelį. Jauna moteris vos nenukraujavo, patyrė klinikinę mirtį. Vėl atsigavo. Organizmas nenorėjo priimti perpilamo kraujo. Drebėjo kaip žiemos speiguos. Vėliau prisidėjo nemiga, mirties baimė, nuolat persekiojo mintis, kad Dievas neleis jai užsiauginti vaikelio. Rasos depresiją gydė daugybė daktarų Kaune, Šaukėnuose, Žiegždriuose, Šiauliuose.
Ir moteris ligą nugalėjo.
„Pirma vėžio stadija. Valio!“
Tačiau ramių dienų Rasos gyvenime buvo nedaug.
Prieš 4 metus Rasa pradėjo jaustis labai silpnai. Nuolat svaigdavo galva, iš vienos krūties pradėjo bėgti skystis. Norėdama nuvyti šalin piktas mintis, Rasa nuvyko į Šiaulius, Onkologijos ligoninę. Tyrimai, dvi operacijos, augliukas, piktybinės ląstelės, pašalinti krūties limfmazgiai.
„Prieš antrąją operaciją naktį nebeišlaikiusi pravirkau. Pirma mintis: “Dieve, už ką?“ Tuomet prie manęs priėjo palatos kaimynė, serganti 4 stadijos kraujo vėžiu. Apkabino ir guodė, sakydama, kad niekuomet nežiūrėčiau atgal. Tik pirmyn. Ir negalima verkti. “Viskas bus gerai“, — nepaliovė ta moteris kartoti. Ir aš ja įtikėjau, tarytum įgavau stiprybės“, — šypsojosi Rasa.
Vėliau ir gydytojo, ir seselės Rasa klausė tiesos, nes jau nebebijojo. „Vėžys juk šiais laikais išgydomas. O man tvirtino, jog gyvensiu gal 20, o gal ir 30 metų. Dieve, juk tai ištisi amžiai“, — tvirtino moteris.
Nebebaisi buvo Rasai ir diagnozė — karcinoma. „Pirma vėžio stadija. Valio!“,— sušukau pamačiusi įrašą ligos kortelėje. Ir nuo tos dienos mane paliko juodos mintys. Optimizmas vis didėjo. Ne tik kartodavau sau, bet ir tikėjau, žinojau, kad gyventi nuostabu. Tiesa, nebuvo lengva ištverti keturis chemoterapijos kursus, nuslinko ilgi ir vešlūs plaukai. Bet raminau save, kad ir pykinimas, ir vėmimas, ir siaubingas kaulų laužymas ar raumenų skausmai — tik laikina“, — kas diena Rasos optimizmas vis didėjo.
Po chemoterapijos kursų, į kuriuos Rasą nuveždavo Pakražančio seniūnas Alfonsas Sakalauskas, lydėdavo kaimynės, nes moters vyras tuo metu uždarbiavo užsienyje, buvo tęsiamas spindulinis gydymas. Vėžys pasitraukė.
130 kilogramų
Rasa rodo savo šeimos nuotraukų albumą.
„Čia aš, prieš keletą metų. Tuomet svėriau 130 kilogramų“, — šypsosi moteris. Dabar Rasos svoris kiek daugiau negu 75 kilogramai.
„Šeimos gydytojo pasiprašiau siuntimo pas endokrinologą. Ištyrė cukrų, atliko cukraus tolerancijos mėginį ir nustatė, kad man progresuojanti cukraligė. Tuomet gydytoja Baltrušaitienė stebėdamasi kalbėjo: “Rasa, tu nugalėjai depresiją, vėžį. Kodėl negali pasakyti sau, kad nebenori būti tokia ir kad nebūsi?“
Rasa parvažiavo namo ir paklausė gydytojos patarimo. Nors jai buvo skirta dieta, stengėsi valgyti dar mažiau, daugiausia — kruopas. Gėrė daug mineralinio vandens, žaliosios arbatos. Per dvi savaites dingo 10 kilogramų. Gydytoja pabarė, kad šitaip drastiškai su savimi elgtis negalima. Rasa ir nebesielgė. Tik nė trupinėlio daugiau nustatytos normos į burną nebeėmė. Per tris mėnesius visai nesunkiai ištirpo dar 30 kilogramų. Iš viso per pusantrų metų Rasa neteko 62 kilogramų.
„Buvau labai linksma. Nekreipiau dėmesio ir į kalbas, neva esu skrandį užsirišusi ar panašiai. Aš žinau, kad svorį sureguliavau tik laikydamasi dietos. Ir viskas. Koks puikus jausmas buvo užsivilkti normalius siaurus džinsus ar trumpą sijoną“, — šypsojosi moteris.
Liga sugrįžo ir vėl atsitraukė
Beveik 4 metus Rasa su vyru Artūru ir sūnumi Andriumi visas ligas buvo pamiršę.
Moteris kūrė eiles ir dainas, dainavo Pakražančio moterų ansamblyje, giedojo bažnyčios chore, pagal galimybes tvarkėsi namuose.
Tačiau praeitą pavasarį pažastyje Rasa pradėjo jausti keistą niežėjimą. Onkologinėje ligoninėje echoskopuojant moteriai nustatė du augliukus, o tyrimai patvirtino — vėl piktybiniai.
„Bet aš tikrai nebijojau. Tikėjau: ištversiu. Ir ištvėriau, nors dar penki chemoterapijos kursai buvo kaip pragaras“, — sakė moteris.
Neseniai atlikti tyrimai jokių blogų žinių neparodė. Rasos galvą jau puošia tankūs plaukučiai, ataugo blakstienos, nagai. Moteris šypsosi gyvenimui.
citata: „Vėžys juk šiais laikais išgydomas. O man tvirtino, kad gyvensiu 20, o gal ir 30 metų. Dieve, juk tai ištisi amžiai“
OPTIMIZMAS: Rasa Jankienė kuria eiles, dainas, šypsosi visam pasauliui ir su optimizmu žvelgia į ateitį. „Jei vėžį įveikiau du kartus, gal trečiojo ir neprireiks“, — sakė griniškė.
Autorės nuotr.